Ministerijos pamatus graužia teisininkų kirminas (nuotraukos)

Bylų atgarsiai nepalietė nuo 1997-ųjų ministerijoje dirbančios Nerijos Stasiulienės. Vienintelės teisininkės, dirbančios nuo ministro Juozo Galdiko laikų. Padariusios stulbinamą karjerą. Ir nulėmusios ne vieno ministro likimą. Ar nenulems ir dabartinio?

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) vėl nusitaikė į Sveikatos apsaugos ministeriją. Pareigūnai čia užsuko ne tik kovo pradžioje. Jie apsilankė ir pernai gegužę, o birželį atsistatydino ministras Rimvydas Turčinskas. Agentai lankėsi ir 2004-aisiais, kai teismų duris varstė ministerijos valstybės sekretorius Vidmantas Žilinskas ir eksministras Romualdas Konstantinas Dobrovolskis. Ir dar anksčiau, kai sveikatos apsaugos ministrai vėlėsi į skandalus ar virto iš postų.

Atrodo, kad ministrai, kurie tik ateitų į SAM, randa tokią teisės specialistų komandą, kuri juos pasmerkia tapti vienišais kariais. Kiekvienas jų tikisi nuveikti ką nors gera, bet netrunka būti įpainiotas į vidaus interesų rezginius.

Gal tokia rimta SAM teisininkų komanda, kurią sudaro per dvi dešimtis specialistų, nepasitiki dabartinis ministras Algis Čaplikas, jei į patarėjus atsivedė dar vieną jų gildijos atstovę — teisininkę Ingą Milašiūtę?

Kad ir kaip būtų, į ministrų kaitos dešimtmečio istoriją vertėtų žvilgtelėti atidžiau. Pradedant 2008-aisiais — R.Turčinsku, baigiant 1998-aisiais — J.Galdiku.

R.Turčinskas iš posto pasitraukė praėjusių metų birželį. Klupinėjęs ne kartą: kaltintas ir dėl per brangiai nupirktų greitosios pagalbos automobilių ir jiems skirtos medicinos įrangos, ir dėl Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje (VVKT) įsiplieskusio korupcijos skandalo.

Bet vieną smarkiausių smūgių R.Turčinsko reputacijai sudavė 2008-ųjų balandžio 30-ąją pasirašytas įsakymas, kuriuo jis viešosios įstaigos filialą — Klaipėdos kraujo centrą — prijungė prie privačios Kauno įmonės — uždarosios akcinės bendrovės Kraujo donorystės centro.

Įsakymu ministras ne tik nuo valstybės įmonės atplėšė filialą, bet ir privačiai bendrovei perdavė milijoninės vertės valstybės turtą — pastatus ir įrangą.

Įsakyme akis badė net faktinės klaidos, pavyzdžiui, seniai nebeegzistuojančiam Vilniaus kraujo centrui buvo pavesta „telkti donorus“. Atrodytų, lyg kas tyčia būtų pakišęs ministrui koją: juk be SAM teisininkų žinios nepraslysta nė vienas teisės aktas. Nė vieno įsakymo ministras nepasirašo, kol jame nėra teisės skyriaus vadovo vizos.

Šiemet kovo 5-ąją atsirito R.Turčinską nuvertusio įsakymo aidas. Paskui jį — dar ir mįslingo kraujo plazmos verslo šleifas.

STT Vilniaus valdybos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl SAM tarnautojų galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tarnybos pareigų neatlikimo ir didelės vertės valstybės turto iššvaistymo.

Įtarta, kad SAM tarnautojai galėjo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir kad R.Turčinskas galbūt neteisėtai leido bendrovei Kraujo donorystės centrui, neturinčiam privalomų licencijų, išvežti iš donorų surinktą kraujo plazmą į Austriją, kur ji buvo perdirbama.

Už šias paslaugas galėjo būti nepagrįstai sumokėta Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis ir taip padaryta valstybei didelės materialinės žalos.

STT ėmėsi ir ikiteisminio tyrimo dėl minėtojo R.Turčinsko įsakymo — tyrimą kontroliuoja Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

STT vizito ministerijoje, kartu — ir VVKT, būta ir pernai gegužę. Po vizito, kai ieškota svarbių dokumentų, susijusių su vaistų registravimo bylomis, tarnybą turėjo palikti tuometė VVKT viršininkė Aurelija Kulčickienė-Gutienė.

Visas šis įvykis aptemdė ir taip neskaidrias R.Turčinsko valdas. Mat STT atliekant dokumentų poėmį ministerijoje paaiškėjo, kad teisės skyriuje dingo visi dokumentai, liudijantys SAM ir VVKT susirašinėjimą vaistų registravimo klausimais.

Birželio 18-ąją ministras R.Turčinskas sudarė komisiją galimam teisės skyriaus vedėjos N.Stasiulienės tarnybiniam nusižengimui tirti. Komisijos pirmininku buvo paskirtas tuometis viceministras Gediminas Černiauskas.

Tyrimą atliekanti komisija neskubėjo: kol ji liepos 22-ąją pateikė išvadą apie tyrimo rezultatus, poste neliko R.Turčinsko.

Štai ką į „Ekstros“ paklausimą apie dingusius dokumentus ir N.Stasiulienės veiklos tyrimą atsakė SAM: „Viena — STT buvo nurodžiusi, kokių dokumentų originalai ir vizuoti parengtų į juos atsakymų antrieji egzemplioriai turėjo būti saugomi SAM teisės skyriuje: teisės skyrius gavo originalius STT dokumentus ir rengė į juos atsakymus.

Antra — teisės skyriaus vedėja N.Stasiulienė priėmė pagal SAM patvirtintą dokumentacijos planą turimas bylas ir kitus dokumentus iš teisės skyriaus darbuotojos Vilmos Paltanavičiūtės.

Trečia — STT nurodytų gautų dokumentų originalų ir parengtų į juos originalių atsakymų antrųjų egzempliorių su vizomis SAM teisės skyriuje nėra“.

Atsakymas painokas, kaip ir pačios komisijos išvada: taip, teisės skyrius gavo originalius dokumentus iš STT ir rengė į juos atsakymus. Bet visi dokumentai dingo.

O kadangi Dokumentų ir archyvų įstatyme ir SAM darbo reglamente nėra nustatyta, kaip padaliniai turi garantuoti tokių dokumentų, kaip kad nagrinėti tyrime, saugojimą, N.Stasiulienė dėl jų dingimo nekalta.

Taigi komisija, „neturėdama STT nurodytų dokumentų originalų, negali teigti, kad teisės skyriaus vedėja N.Stasiulienė tyčia nepateikė STT prašomų dokumentų originalų. Dokumentų dingimo aplinkybių tyrimą turi nagrinėti kompetentinga institucija“.

Tokia viceministro G.Černiausko vadovaujamos komisijos išvada, pateikta jau ministrui G.Černiauskui, buvo paranki N.Stasiulienei. SAM valdžiai pasikeitus, teisininkė karjeros laiptais pakilo dar aukščiau: reorganizuotoje SAM jai buvo patikėtos Teisės ir personalo departamento vadovo pareigos. Apskritai šios moters karjera siejosi ir su ministerijoje G.Černiausko einamomis pareigomis: SAM teisės skyriaus vadove ji taip pat tapo tuomet, kai G.Černiauskas pirmąkart (2001—2004 m.) ėjo viceministro pareigas.

Pasakojama, kad 2003-iaisiais, kai prie ministerijos vairo stojo Juozas Olekas, teisės skyriaus darbuotojai kreipėsi į ministrą prašydami, kad jis neskirtų N.Stasiulienės į vedėjo pareigas. Bet į jų prašymą nebuvo atsižvelgta.

„Mano laikais rimtesnių teisinių problemų nebuvo, — už akių lyg suskubo užbėgti dabartinis parlamentaras J.Olekas, paklaustas, kodėl anuomet į teisės skyriaus vadovus pasirinko būtent N.Stasiulienę. — Buvusi teisės skyriaus vadovė Ramunė Navickienė perėjo dirbti kitur, o man teko rinktis bene iš trijų ar keturių teisininkų. N.Stasiulienė iš jų turėjo daugiausia patirties, buvo dirbusi Vyriausybėje. Apsisprendėme ją paskirti vadove. Bet ar tikrai buvo prašymas jos neskirti, to neprisimenu“.

Prieš R.Turčinską sveikatos apsaugos ministro poste darbavosi Žilvinas Padaiga. Atrodo, kad jis tuo metu labiau rūpinosi farmacijos verslu (jo žmonos atstovaujama įmonė tiekė vaistus, skiriamus nevaisingumui gydyti) nei sveikatos apsaugos reforma. Bent jau bylų jo laikais ministerijoje neužderėjo.

Tiesa, prezidentas Valdas Adamkus buvo pareiškęs nepasitikėjimą juo, bet Ž.Padaiga, išgarsėjęs iš Darbo partijos automobilio remontui paimtais tūkstančiais, savarankiškai neatsistatydino. Tiesiog jis pasitraukė iš posto kartu su Algirdo Brazausko vadovauta tryliktąja Vyriausybe.

Tačiau Ž.Padaigai vadovaujant SAM buvo pasirašyta nacionalinė elektroninės sveikatos informacinės sistemos kūrimo Lietuvoje sutartis. Pirmajam projekto etapui finansuoti buvo numatyti 9 mln. litų, o bendra projekto vertė turėjo siekti 40 mln. litų.

Tai buvo sutartis, kurios vaisius teko skinti net ne Ž.Padaigos sekėjui R.Turčinskui, ir ne keturis mėnesius ministro poste išbuvusiam G.Černiauskaui. Juos tenka skinti dabartiniam ministrui A.Čaplikui.

Elektroninei sveikatos informacinei sistemai sukurti buvo išleista 17 mln. litų, bet kam jie buvo panaudoti, taip ir liko neaišku. Valstybės kontrolė, atlikusi tyrimą, pernai spalį pareiškė, kad SAM netinkamai panaudojo lėšas, skirtas minėtai sistemai sukurti.

Bendrovė Etnomedijos intercentras, turėjusi sukurti vienuolika papildomų sistemos funkcijų, 2008-ųjų rugsėjį apskritai nutraukė sutartį su SAM. Maža to, bendrovė dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo klausimų ministeriją padavė į teismą.

„Ekstrai“ paklausus, kas gi šioje civilinėje byloje teismuose atstovauja SAM ir kiek už tai mokama, atsakymą ministerija rašė bemaž savaitę. O ir tą atsiuntė aptakų: taip, paskelbus viešojo pirkimo konkursą, pasirinkta advokatų kontora. Nes byla — sudėtinga, SAM specialistų patirties nepakanka, ieškovas reikalauja daug pinigų ir apskritai analogiškų ginčų nėra buvę.

Ir vis dėlto SAM, kurios Teisės ir personalo departamente dirba per dvi dešimtis teisininkų, nutylėjo, kad pasirinktoji advokatų kontora yra „Grajauskas ir partneriai“. Kad pagal sutartį advokatams už valandą mokama 400 litų ir kad bendra paslaugų suma negali viršyti 80 tūkst. litų.

Tuomet, kai 2003—2004 metais ramiai SAM vandenyse plaukiojo ministras J.Olekas, visu smarkumu buvo nagrinėjamos jo pirmtakų — ministro R.K.Dobrovolskio ir jo ministerijos valstybės sekretoriaus V.Žilinsko — bylos.

„Neturiu supratimo, kaip apskritai buvo galima iškelti tokią bylą, kurioje buvau kaltinamas, kad „galbūt pasirašiau“ rentgeno aparato pirkimo sutartį atgaline data, jau nebūdamas ministras. Už tą „galbūt“ buvau ir areštuotas, ir teisiamas“, — sakė 2002—2003 metų sveikatos apsaugos ministras R.K.Dobrovolskis.

Bene trejus metus trukę teismai baigėsi R.K.Dobrovolskio naudai: 2006 m. balandį Aukščiausiasis teismas atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį: 2005 metų birželio 13-ąją Vilniaus 1-asis apylinkės teismas nusprendė išteisinti R.K.Dobrovolskį kaip nepadariusį nusikalstamos veikos.

Kartu su juo buvo išteisinti bendrovės „Medsanta“ direktorius Vidmantas Damalakas ir bendrovės „Apex Medicus“ direktorė Eglė Žukauskienė. Šie asmenys buvo įtariami dokumentų klastojimu sudarant sutartį su SAM dėl 3,5 mln. litų vertės rentgeno aparato pirkimo Klaipėdos jūrininkų ligoninei.

Galbūt vertėtų priminti, kad sutartis dėl aparato pirkimo buvo pasirašyta paskutinę R.K.Dobrovolskio ministravimo darbo dieną — 2003-iųjų kovo 6-ąją. Tačiau prokurorai įtarė, kad R.K.Dobrovolskis dokumentą pasirašė kovo 14-ąją, kai jo, kaip ministro, įgaliojimai buvo nutrūkę.

Kita vertus, STT pareigūnai tuo metu kraipė galvą iš nuostabos, nes sutartis buvo labai nenaudinga ministerijai. Mat už jos nevykdymą buvo numatyti dideli delspinigiai: po keletą tūkstančių litų per dieną. Bet tokios sutarties sąlygos tuomečiam SAM teisės skyriui su N.Stasiuliene priešakyje kažkodėl neužkliuvo.

Kodėl? Ar teisės skyrius negalėjo numatyti padarinių? Kaip jis apskritai parengė sutartį, jei vėliau trejus metus teismai aiškinosi, būta ar nebūta jos pasirašymo atgaline data. Šį „Ekstros“ pateiktą klausimą SAM praleido pro akis: į jį nebuvo atsakyta.

Čia dar vertėtų priminti ir tai, kad dėl tokio pat „profesionalaus“ SAM teisininkų darbo sudegė ir ministerijos valstybės sekretorius V.Žilinskas.

2006 metų spalį Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas buvusį valstybės pareigūną pripažino kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo. V.Žilins kas buvo nuteistas už tai, kad 2004-ųjų pavasarį suklastojo rentgeno diagnostinės aparatūros pirkimo iš bendrovės „Limeta“ dokumentus.

Viešojo pirkimo dokumentai buvo pasirašyti atgaline data, pateikti jau tuomečiam ministrui J.Olekui, o šis įgaliojo valstybės sekretorių pasirašyti pirkimo sutartį su bendrove. Beje, V.Žilinskas dar buvo įtariamas ir kyšio ėmimu, bet vėliau šie kaltinimai buvo panaikinti.

Dabar R.K.Dobrovolskis, paklaustas, ar jį tenkino tuometės SAM teisininkų komandos profesionalumas, atsakė diplomatiškai: teisininkai, kaip ir medikai, negali būti visų rūšių specialistai.

„Tuomet, kai man teko motyvuotai ir atsakingai atleisti į korupcijos skandalą įsivėlusį VVKT viršininką Vytautą Budniką, teko samdyti kitus teisininkus: mūsiškiai neparengė reikiamų dokumentų“, — sakė eksministras.

Jis prisiminė, kad ta pati istorija klostėsi ir siekiant atleisti susikompromitavusį, į viešųjų ir privačių interesų konfliktą įsivėlusį Farmacijos departamento direktorių Gintautą Viskaitį. Ir pastarasis valdininkas, ir V.Budnikas reikalavo juos grąžinti į darbą. Anot R.K.Dobrovolskio, ministerijos interesus teismuose taip pat gynė samdyti advokatai.

2002 metais dėl neapdairių SAM teisininkų nudegė ir pats ministras R.K.Dobrovolskis. Jis pasirašė įsakymą, kuriuo buvo įvestos kvotos kompensuojamiesiems vaistams.

Tuometis Seimo narys Gediminas Vagnorius netruko Vyriausiajam administraciniam teismui apskųsti minėtąjį įsakymą. Jis buvo įsitikinęs, kad ministras ir pažeidė Konstituciją, ir sustabdė Sveikatos draudimo įstatymo veikimą.

„Dėl tų kvotų vaistams ir mūsų teisininkams vėliau kliuvo priekaištų, kad jie parengė įstatymui prieštaraujantį teisės aktą“, — sakė R.K.Dobrovolskis. Ginčuose dėl kvotų teisme ministrui tuo metu atstovavo ne tik N.Stasiulienė, bet ir pasamdytas advokatas Zigmas Pečiulis.

Apskritai Valstybės kontrolė buvo nustačiusi, kad 2002 metais SAM keliskart pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą. SAM, neskelbdama konkursų, viešajai įstaigai Sveikatos teisės ir ekonomikos centrui užsakė parengti mokslines praktines sveikatos programas ir už tuos darbus sumokėjo 1,7 mln. litų.

Nors ši įstaiga nebuvo pavaldi SAM, jai išmokamas lėšas ministerija pavaizdavo kaip pavaldžios įstaigos finansavimą. Ar šį rezginį suraizgė ne patys SAM teisininkai?

Ir dar mažas žingsnelis per SAM istoriją verčia stabtelėti ties ministru Raimundu Alekna. Psichoterapeutu, gebėjusiu medicinos žinias neblogai pritaikyti ir ministro poste.

R.Alekna SAM valdė 1999—2000 metais. Jį išgarsino „amžinai gyva“, iki V.Žilinsko bylos nusiritusi rentgeno aparatūros pirkimo istorija.

2000 m. vasarį Vyriausybė SAM suteikė galimybę paimti beprocentę 40 mln. litų paskolą, už kurią daliai šalies medicinos įstaigų būtų nupirkta rentgeno aparatų. Konkursą laimėjo „Limeta“, pasiūliusi 150 aparatų nupirkti už 31,4 mln. litų.

Bet netruko paaiškėti, kad SAM pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, nustatantį, kad, sudarant pirkimo sutartį, negalima keisti laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kainos.

Teisės skyrius tylėjo, o tuometis R.Aleknos pavaldinys, SAM sveikatos programų skyriaus viršininkas Vaidas Marozas aiškino, kad, siekiant išnaudoti visus pinigus, aparatų būtų nupirkta daugiau — 189.

Suabejojusi konkurso skaidrumu, Vyriausybė paskolai nebesuteikė garantijos. Bet ji įpareigojo ministeriją rengti naują konkursą ir 2001 metams nutarė papildomai skirti 7 mln. JAV dolerių (tuomečiu kursu — 28 mln. litų) paskolą.

R.Aleknos valdymo laikais buvo sukurptas dar vienas 20 mln. litų vertės viešasis konkursas: buvo užsimota nupirkti ir medicinos įrangos, ir 140 esą kaimo bendrosios praktikos gydytojams skirtų automobilių. Konkursas buvo toks sudėtingas, kad jį įveikti galėjo nebent pageidautini tiekėjai. Vien lengviesiems automobiliams įsigyti buvo sukurtos tokios sąlygos, kad į konkursą geriausiu atveju galėjo pretenduoti du tiekėjai.

Tačiau 2000-ųjų vasarą skelbtas konkursas neįvyko. Netrukus ministerijoje nebeliko nei jam dirigavusio V.Marozo, nei paties ministro R.Aleknos: 2000 m. lapkritį griuvo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė.

Po R.Aleknos ministro poste šešis mėnesius pabuvęs Vinsas Janušonis pasitraukė pats. Bet jis suskubo savo vadovaujamai Klaipėdos ligoninei išpešti brangią diagnostikos aparatūrą. O 2001-ųjų gegužę į jo vietą stojo R.K.Dobrovolskis.

Juozas Galdikas, 1997—1998 metų sveikatos apsaugos ministras, iš posto turėjo trauktis po to, kai už teisės aktų rengimą išsimokėjo 22 tūkstančių litų autoriaus atlyginimą.

Kas jam — tuomečiam ministrui — garantavo, kad jis turi teisę imti atlygį už teisės aktų projektus? „Kas buvo sutarta žodžiu, niekas nenorėjo prisiminti. O parašų tai nebuvo“, — mįslingai atsakė dabartinis Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovas J.Galdikas.

Šis eksministras neneigė: taip, jis pats N.Stasiulienę priėmė į SAM vyriausiojo specialisto pareigas. Priėmė, nes gavo geras rekomendacijas iš ankstesnės jos darbovietės — Vyriausybės kanceliarijos.

Ir jo priimta moteris netruko sužibėti. Mat paaiškėjo, kad atlyginimą pagal autorių sutartis už 1997 metų kūrybą gavo ne tik J.Galdikas, bet ir kiti SAM valdininkai: už teisės aktų projektus jie sau išsimokėjo per 330 tūkst. litų. Iš jų N.Stasiulienė gavo apie 17 tūkst. litų.

Maža to, ranką prie teisės aktų kūrimo buvo pridėję ir kai kurie Seimo nariai. Bet įdomiausia toje istorijoje buvo tai, kad autorių sutartis su SAM buvo sudarę ne patys parlamentarai, bet, neturėdamos įgaliojimų, tai buvo padariusios tuometė SAM teisės skyriaus viršininkė R.Navickienė ir jos pavaduotoja N.Stasiulienė.

Valstybės kontrolė įrodė, kad Seimo nariams atlyginimai buvo apskaičiuoti neteisėtai. O teisininkė N.Stasiulienė iš grėsmingos situacijos išsirangė moteriškai: ji išėjo motinystės atostogų.

Taigi paklausus, ar jo laikais nebuvo problemų dėl teisės aktų kokybės, J.Galdikas lyg juokais, lyg rimtai atsakė: „O kur teisės akte baigiasi teisė ir prasideda politika? Teisinė bazė Sveikatos apsaugos ministerijoje didžiulė. Ir šiuo metu daugybė galiojančių ministro įsakymų prieštarauja įstatymams ar atvirkščiai. Jie beviltiškai pasenę, bet galioja. Ministerija atsako už visos savo teisinės bazės tvarkymą, ir čia jos — didelis minusas“.

Galbūt šioje vietoje praverstų užsiminti ir apie Vilniaus Sapiegos ligoninės direktoriaus Gedimino Rimdeikos teismus su SAM.

Per jų maratoną, trukusį 1997—1999 metais, už šmeižtą (už nepagrįsta papeikimą, už viešai paskelbtas tikrovės neatitinkančias ligoninės medicinos audito išvadas ir už J.Galdiko mestą kaltinimą sužlugdžius tris gydymo įstaigas) G.Rimdeika iš SAM prisiteisė apie 9 tūkst. litų.

Ministerijos teisininkės neįstengė atremti ligoninės vadovo ministrui mestų kaltinimų. Nepavyko ir po J.Galdiko ministru buvusiam Mindaugui Stankevičiui susitarti su G.Rimdeika geruoju.

***

„Ekstra“ jau rašė, kad per 2008 metus SAM buvo sukurta 50 naujų pareigybių. Vien rugpjūčio—lapkričio mėnesiais, kai ministras buvo G.Černiauskas, surengta 20 konkursų užimti naujus etatus.

Dabar ekonominio nuosmukio prispirta SAM ėmėsi taupyti ir suskubo, bent jau kol kas, panaikinti tris etatus. Iš darbo buvo atleista viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Voverienė. Atleistas ir tuomečio ūkio skyriaus vadovas Petras Jagminas. Nuo Ž.Padaigos laikų ministerijoje dirbančiai Svetlanai Kauzonienei, ėjusiai Valdymo departamento direktoriaus pareigas, buvo pasiūlytos kitos, žemesnės: ji tapo Bendrųjų reikalų departamento viešųjų pirkimų ir ūkio skyriaus vedėja.

Bet ir čia, matyt, SAM teisininkai prašovė pro šalį, nes atleista B.Voverienė rado dingstį, kaip ministeriją paduoti į teismą.

Be to, pernai gruodį kartu su naujojo ministro Algio Čapliko atėjimu į SAM baigėsi ir ministerijos vidaus pertvarka. Tik ir vėl, jos teisininkams pasistengus, ministerija atsidūrė teisinėje aklavietėje.

Nes A.Čaplikas išleido įsakymą (jį juk parengė naujasis Teisės ir personalo departamentas), kuriuo senoji SAM struktūra buvo atšaukta nuo sausio 1 dienos, o naujoji turi įsigalioti gegužės 1-ąją.

Ministerija klimpo į viešųjų pirkimų skandalus, vėlėsi į teismus, mokėjo (ir tebemoka) advokatams mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau jos teisininkai kilo karjeros laiptais.

„Ekstra“ paprašė SAM suteikti informacijos apie Teisės ir personalo departamento direktorei N.Stasiulienei suteiktas kvalifikacijos klases, nes būta duomenų, kad šiai teisininkei iš karto po trečiosios buvo suteikta pirmoji kvalifikacijos klasė.

Valstybės tarnyboje tai — reta išimtis. Be to, kvalifikacijos klasė suteikia galimybę gauti priedą, prilygstantį maždaug trečdaliui pareiginės algos.

Tačiau nebuvo atsakyta nei į šį, nei į kitus su N.Stasiulienės karjera susijusius klausimus: nei kokius tobulinimosi kursus ši teisininkė yra baigusi, nei kaip klostėsi jos valstybės tarnybos karjera iki įsidarbinant SAM.

Iš atsiųsto atsakymo tik matyti, kad 1997 metų sausį, laimėjusi konkursą, N.Stasiulienė tapo Vyriausybės kanceliarijos kadrų skyriaus referente, o tų pačių metų rugsėjį jį jau ėmėsi darbo kaip vyriausioji specialistė SAM teisės skyriuje. Taigi ją, Vyriausybės kanceliarijoje padirbusią vos 9 mėnesius, J.Galdikas priėmė kaip gerų rekomendacijų turinčią specialistę.

Reorganizavus ministerijos valdymą, Teisės ir personalo departamentui tapo pavaldus užsienio ryšių skyrius. Bet „Ekstra“ negavo atsakymo, kokie faktai liudytų apie departamento vadovės kompetenciją kuruoti šį skyrių. Nebuvo atsakyta nei kokiomis užsienio kalbomis N.Stasiulienė kalba, nei kokius Europos teisės kursus yra baigusi. Ar tai perša atsakymą, kad — jokių?

Ne itin kalbi buvo ir ankstesnė teisininkės darbovietė — Vyriausybės kanceliarija. „Ekstra“ iš jos sulaukė tik neoficialaus atsakymo: „Dėl SAM parengtų teisės aktų projektų Teisės departamentas turi nekokią nuomonę. Tai daug ką pasako“.

***

Juozas Galdikas (1997—1998 m.). Iš posto pasitraukė paaiškėjus, kad už parengtus teisės aktų projektus jam buvo sumokėtas 22 tūkst. litų autoriaus atlyginimas.

Laurynas Mindaugas Stankevičius (1998—1999 m.). Jautė posto laikinumą — nepriėmė jokių skubotų sprendimų.

Raimundas Alekna (1999—2000 m.). Suskubo išgarsėti viešųjų pirkimų konkursais, kurie surengti bandant nupirkti ligoninėms — rentgeno aparatų, o bendrosios praktikos gydytojams — lengvųjų automobilių.

Vinsas Janušonis (2000—2001 m.). Per šešis darbo ministru mėnesius sugebėjo pasirūpinti savo ateitimi: dėl asmeninių priežasčių pasitraukdamas iš posto, pasirašė įsakymą, kuriuo Klaipėdos ligoninei skyrė pusantro milijono litų, ir grįžo jai vadovauti.

Romualdas Konstantinas Dobrovolskis (2001—2003 m.). Buvo įtariama, kad jis pasirašė rentgeno aparato pirkimo sutartį atgaline data, jau nebebūdamas ministras. Po trejus metus trukusio bylinėjimosi buvo išteisintas.

Juozas Olekas (2003—2004 m.). Jo laikais prasidėjo buvusio ministerijos valstybės sekretoriaus V.Žilinsko byla: sekretorius vėliau buvo nuteistas už tai, kad 2004 m. pavasarį suklastojo rentgeno diagnostinės aparatūros pirkimo dokumentus.

Žilvinas Padaiga (2004—2006 m.). Garsėjo arogancija. Daugiausia dėmesio skyrė farmacijos reikalams. Jam vadovaujant buvo pradėta kurti nacionalinė elektroninė sveikatos informacinė sistema.

Rimvydas Turčinskas (2006—2008 m.). Išleido įsakymą, kuriuo Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialą bei jo milijoninį turtą perdavė privačiai bendrovei. Jį išgarsino ir brangiau nei rinkos kaina nupirkti greitosios pagalbos automobiliai.

Gediminas Černiauskas (2008 m.). Per keturis vadovavimo mėnesius ministerijoje sukūrė tris naujus departamentus ir darbą suteikė 20 naujų valstybės tarnautojų.

Algis Čaplikas (nuo 2008 m. gruodžio). Paskelbė apie ministerijai pavaldžių įstaigų reorganizavimą ir svarstyti pateikė gydytojų smarkiai kritikuojamą taupymo planą.