„Nereikės laukti visų laisvėje taip bijomos kalinių amnestijos – išleisiu buvusius žmogžudžius ir vagis į nežinią, tai jau pirmą dieną kokie trys padarys sunkius nusikaltimus, kad vėl galėtų grįžti į kalėjimą“, – „Lietuvos rytui“ paskambinus į nuteistųjų integracijos centrą pareiškė jo vadovas Vytautas Vaitkevičius.
Kelias dienas nedavęs ramybės klausimas, ar šis žmogus juokauja, ar kalba rimtai, paskatino pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų.
Tai, ką išvydome ir ką išgirdome iš gyvenimo užribyje atsidūrusių skirtingo amžiaus ir mąstymo žmonių, patvirtino – centras patekęs į aklavietę.
„Kai kūrėmės, daug kas noriai su mumis fotografavosi ir dalijo pažadus.
Šiandien esu paliktas vienas“, – skundėsi fondo vadovas.
Už šį darbą atlyginimo negaunantis, tiktai su viena savivaldybės finansuojama darbuotoja likęs V.Vaitkevičius ir pats jau nėra tikras, ar verta tęsti Tėvo namų veiklą.
Globėjai – tikri ar tariami?
Krikščioniškasis labdaros fondas įkurtas 1994 metų gruodį.
Jo steigėjai – keturi fiziniai asmenys: kunigas, buvęs Alytaus pataisos namų kapelionas Jaunius Kelpša, Gediminas Reinys, su Žaliakalnio nusikalstama grupuote kadaise sietas Artūras Juškevičius, pravarde Juškė, ir verslininkas V.Vaitkevičius.
„Kunigas išvyko į JAV, G.Reinys mirė, A.Juškevičius išsikėlė gyventi į Vilnių ir ten kažką panašaus įkūrė. Likau aš vienas“, – guodėsi V.Vaitkevičius.
O kur asociacijos „Selma“ prezidentas, kalinių globėjas Vladas Laurinavičius, pravarde Laurytė?
„Jis čia net kojos įkėlęs nebuvo – nežinau, iš kur tos kalbos, kad buvo mūsų rėmėjas. Juškės taip pat policija gal jau dešimt metų pas mus kažkodėl vis ieško“, – Tėvo namų vadovas nežino, kodėl centras iki šiol siejamas su šiais dviem prieštaringai vertinamais asmenimis.
Svarbiausia – pastogė
Krikščioniškasis labdaros fondas įkurtas kaip pelno nesiekianti organizacija.
Pagrindinis jos tikslas – buvusių nuteistųjų socialinė integracija į visuomenę, socialinės atskirties mažinimas.
Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys, kurių socialiniai ryšiai labai menki arba visai nutrūkę, čia galėjo rasti ne tiktai pastogę, bet ir gauti maisto, drabužių, psichologo pagalbą. Jie būdavo konsultuojami, kaip susitvarkyti dokumentus, darbuotojai tarpininkaudavo ieškant darbo.
Teigiama, kad tolesnį bausmę atlikusio asmens elgesį lemia pirmieji gyvenimo laisvėje mėnesiai.
Jeigu per šį laikotarpį žmogui pavyksta pritapti, susirasti pastogę, pragyvenimo šaltinį, galima tikėtis, kad jis laikysis įstatymų. Jei ne – grįš ten, iš kur išėjo.
Valdžios pagalba – menka
Šiandien Tėvo namuose, galima sakyti, liko tik pastogė – du seniai remonto nematę Turto fondui priklausantys kultūros paveldo namai.
Tačiau ir jiems išlaikyti nėra lėšų. Savivaldybė per metus skiria tik 6-7 tūkst. litų.
Dar pavyksta prisivilioti vieną kitą rėmėją.
Vienas tokių – ir už Investicinės Kauno holdingo kompanijos lėšų iššvaistymą teistas, vėliau „Urmo“ bazės verslininku tapęs Valdas Krasnickas.
„Mes teikiame paslaugą savivaldybei – rūpinamės žmonėmis, grįžusiais gyventi į miestą ar rajoną, tad norėtume sulaukti daugiau pagalbos ir iš jos“, – kalbėjo V.Vaitkevičius.
Garantavo, tačiau neįvykdė
Prieš trejus metus Tėvo namuose įrengta šildymo sistema.
Iki tol tik dvi krosnis turinčiuose pastatuose dabar galima gyventi visą žiemą.
Bet 40 tūkst. litų kainavę katilinės įrengimo darbai lyg ašaka įstrigę buvusių kalinių integracijos centro vadovo gerklėje.
„Savivaldybė prižadėjo apmokėti, tačiau pažado netesėjo. Dabar vyksta teismų procesai“, – teigė V.Vaitkevičius.
Tikrai. Skaitome 2003 metų spalio 10-osios savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktoriaus Gedimino Jankaus pasirašytą raštą: „Informuoju, kad Kauno miesto savivaldybė garantuoja numatomų santechnikos darbų Krikščioniškojo labdaros fondo Tėvo namų patalpose, Drobės g. 27, apmokėjimą iš kitų metų savivaldybės biudžeto“.
„Pažadai ir liko pažadais. dėl jų parašų mums reikia bylinėtis“, – piktinosi Tėvo namų ūkvedys 46 metų Artūras Morkūnas.
Jis pats prieš penkiolika metų peržengė šio centro slenkstį, nes neturėjo kur eiti. Ir liko gyventi iki šiol.
Vyras ne tik prižiūri visą ūkį, bet ir daro įspūdingus medžio dirbinius ir taip užsidirba duonai.
Skundai – iš pavydo?
Buvo laikai, kai Tėvo namų gyventojai valgė skaniau, nei kai kurie jų kaimynystėje gyvenantys kauniečiai. Mat prekybininkai atiduodavo įvairių maisto produktų, kurių galiojimo terminas artėdavo į pabaigą.
„Tačiau kažkas parašė skundą, kad nuodijame žmones, todėl mus užplūdo Sveikatos centro specialistai ir uždraudė priimti tokius produktus. Ne paslaptis, kad skundą kažkas parašė iš pavydo“, – gerus laikus prisiminė V.Vaitkevičius.
Nepatiko gaidžių giedojimas
Šiandien dirba ir pragyvenimui šiek tiek užsidirba vos vienas centro gyventojas. Kiti verčiasi atsitiktiniu uždarbiu, todėl maitintis jiems kartais tenka ir labdaros valgyklose.
Tiesa, jei vieno gyventojo šaldytuvas pilnas – jo turiniu dalijasi visi. Be to, yra šiokių tokių daržovių, kurių pavyko gauti talkininkaujant pas ūkininkus, atsargų.
Kažkada centro gyventojai augino ir viščiukus, kurių buvo gavę iš „Kauno grūdų“ vadovo Tautvydo Barščio, tačiau gyventojai ėmė skųstis, kad gaidžių giedojimas juos kelia iš miegų – paukščius teko išpjauti.
Gyventi priima ne visus
Šiuo metu Tėvo namuose gyvena apie dvidešimt vyrų. Jauniausiam jų – 34 metai.
„Jaunimas pas mus neužsibūna – arba pažada ir neatvyksta, arba vėliau kokį nors „reikalą“ prasuka ir vėl atsiduria ten, iš kur atėjo“, – A.Morkūnas neslepia, kad ne visus buvusius kalinius traukia toks gyvenimas.
Per metus Tėvo namuose apsilanko apie šimtą vyrų. Beveik visi jie – lygtinai į laisvę išleidžiami asmenys.
Suprantama, nes jeigu neturi kur prisiglausti, pirma laiko pataisos namų vartai neatsivers.
O ir Pataisos reikalų inspekcijai čia gyvenančius nesunku kontroliuoti.
Tačiau į centrą priimami ne visi į laisvę išėję Kauno ir Kauno rajono gyventojai. Durys uždarytos sergantiems atvira tuberkuliozės forma, ŽIV, turintiems kitokių priklausomybių. Taip pat – netradicinės seksualinės orientacijos atstovams.
„Ne paslaptis, jog kai kurie mūsų gyventojai vėl gali atsidurti pataisos namuose.
Jei sužinos, kad iš vieno puoduko su gėjumi gėrei, – keliausi tiesiai į „gaidyną“, – kodėl nepriimami netradicinės orientacijos atstovai, paaiškino vienas Tėvo namų gyventojas.
Nesibodėtų vėl vogti
„Kažkada miegodavo prie bėgių, o dabar jau net žmoną sugebėjo susirasti“, – V.Vaitkevičius giria buvusį ilgametį centro gyventoją Alfredą Kauklį. Šį vyrą radome koplyčioje.
Tris kartus už vagystes teistas 38 metų kaunietis pirmą kartą pataisos namuose atsidūrė vos aštuoniolikos, tačiau jau aštuonerius metus džiaugiasi laisve.
„Vasario 10-ąją vedžiau – gimtadienio proga žmoną pasidovanojau. Pirma susidėjau dantis“, – apie naują gyvenimą „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Kauklys.
Jis turėjo ir darbą „prie metalo“, tačiau, atėjus sunkmečiui, A.Kauklio paslaugų darbdavys atsisakė. Be darbo neseniai liko ir jo žmona.
„Jei neturėsiu duonos ir stogo virš galvos, ištiesta ranka į gatvę neisiu. Geriau grįšiu į kalėjimą“, – pareiškė buvęs Tėvo namų gyventojas.
Šie žodžiai nustebino V.Vaitkevičių, tačiau labdaros fondo vadovas neslėpė – nemažai buvusių nuteistųjų savaip supranta išdidumą.
Viltis – gyvenimo draugė
Jau aštuonis mėnesius centre gyvena 52 metų Jonas Grigaitis, kurį čia visi vadina Aivazovskiu (garsaus rusų dailininko pavardė). Tokią pravardę kaunietis gavo neatsitiktinai – jis yra baigęs S.Žuko taikomosios dailės technikumą, piešia.
„Visą zoną paveikslais aprūpino, dabar kitiems piešia“, – juokavo J.Grigaičio likimo draugai, kai dailininką aptikome kambaryje su teptuku rankose. Už savo darbus vyras ir mobilųjį telefoną įsigijo.
J.Grigaitis į laisvę lygtinai išėjo neatlikęs daugiau nei trejų metų bausmės.
Jei ne Tėvo namai, suteikę pastogę, nežino, kur būtų – pirmoji žmona seniai pamiršusi, su antrąja skiriasi dabar, nes ji turi kitą gyvenimo draugą.
„Perspektyva – susirasti draugę ir darbą“, – neslepia savo planų vyras, kuris dėl avarijoje patirtos galvos traumos visada atrodo lyg būtų apkvaitęs.
Vilčių teikia ir tai, kad neseniai patėvio giminės padovanojo du hektarus žemės Kėdainių rajone.
„Viskas per daug gerai sekėsi, tad praradau atsakomybės jausmą. Nužudžiau buto savininko žmoną – pusantrų metų mane varė, varė iš ten“, – paklaustas apie nusikaltimą, dėl kurio atsidūrė gyvenimo užribyje, ir kodėl taip atsitiko, mįslingai kalbėjo J.Grigaitis.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, kaunietis 1999-aisiais kalėti 13 metų buvo nuteistas už tai, kad nužudė savo motiną. Moteris mirtinai sužalota net 24 smūgiais.
Įsileido, kai liovėsi gerti
Dar vienas žmogžudžio etiketę turintis Tėvo namų gyventojas 43 metų Levas čia atsidūrė ne iš karto, kai užvėrė pataisos namus.
„Buvau visiškai prasigėręs. Ačiū V.Vaitkevičiui, kad dabar esu kitoks“, – šypsojosi inteligentiškos išvaizdos vyras, per septynerius gyvenimo metus laisvėje pats taip ir neradęs jėgų atsikratyti alkoholio priklausomybės.
Levo į centrą iš pradžių nepriėmė – V.Vaitkevičius liepė liautis gerti ir tik tada ateiti. Bet 10 dienų ištvėręs be svaigalų vyras vėl pasiprašė į Tėvo namus.
„Nori gydytis?“ – paklausė V.Vaitkevičius.
Vyras sutiko. Buvo laisva vieta centre, todėl apgyvendino.
„Visą žiemą katilinėje kūriku dirbo. Dabar santechniko darbą susirado.
Išgirdusi, kad Levas pusmetį negeria, jo žmona nepatikėjo“, – vieną iš daugelio gyventojų istorijų pasakojo fondo prezidentas V.Vaitkevičius.
Policijai problemų nekelia
Egidijus Kuckailis, Kauno Panemunės policijos komisariato viršininkas:
„Iš įkalinimo įstaigos gauname raštą, kad lygtinai paleidžiamas asmuo ketina apsigyventi mūsų komisariato teritorijoje – taip pat ir Tėvo namuose.
Mes aiškinamės, ar yra galimybė tą žmogų priimti, ir apie tai informuojame pataisos namus.
Būna, kad pažeidęs vidinį Tėvo namų režimą asmuo jau po kelių dienų pašalinamas.
Jeigu tie žmonės gyvena Tėvo namuose, mes ne rečiau kaip kartą per mėnesį pagal policijos ir pataisos inspekcijos planus naktimis tikriname, ar jie čia nakvoja.
Jeigu nerandame, pataisos inspekcija rašo teikimą teismui, kad lygtinai paleistas asmuo būtų grąžintas į pataisos namus.
Tėvo namų gyventojams pretenzijų neturime. Administracija kontroliuoja tuos žmones ir jie mums problemų nekelia.
Pastarąjį pusmetį nėra įregistruota nė vieno su šių namų gyventojais susijusio nusikaltimo.
Kriminalistai taip pat lankosi Tėvo namuose ir kalbasi su gyventojais. Tai kasdienis mūsų darbas. Galiu patikinti, kad šis adresas tikrai nėra mūsų teritorijos piktžaizdė.“