Liežuviu malti mėgstantis Sankt Peterburgo komandai SKA atstovaujantis D.Kasparaitis jau kurį laiką mieliau tauškia apie vaikų miegą, maitinimą ir auklėjimą nei apie sporto šaką, kuri jį išgarsino ne tik tėvynėje.
Atrodo, kad visas triskart su Rusijos nacionaline ledo ritulio rinktine olimpiniu prizininku tapusio ir 14 sezonų NHL žaidusio gynėjo gyvenimas dabar sukasi vien apie mažyles. Nuo jų režimo priklauso, kada ledo ritulininkas keliasi, ilsisi, susitinka su draugais.
Liv ir Lilly diktuojamu rimtu gyvenantis sportininkas valandų valandas žaidžia su dvynėmis, eina pasivaikščioti, verda košes ir pats mergaites pavalgydina. „Jos — mano gražuolės. Esu labai laimingas“, — tėvų namuose Elektrėnuose maitindamas mažąją Lilly kartojo D.Kasparaitis.
— Dariau, jau atsigavote po trečiosios dubens operacijos, atliktos prieš porą mėnesių?
— Jau viskas gerai. Kasdien bėgioju 10 kilometrų. Po truputį atgaunu formą. Dar porą metų pažaisiu. Kol kas pačiūžų nebuvau apsiavęs. Bet sezonas prasidės tik rugsėjį.
Ketinu Rusijoje žaisti iki sutarties pabaigos — dar vienus metus. Lisai prižadėjau, kad po metų jau baigsiu žaisti. (Juokiasi.) Ji sakė duodanti man dar metus, o paskui paprašė leisti jai ką nors nuveikti.
— Pastaruosius porą mėnesių gydytojai jums buvo uždraudę čiuožti. Ką visą tą laiką veikėte?
— Po truputį treniravausi, gydžiausi, bet daugiausia laiko praleidau su vaikais. Mergaičių kompanijoje liūdna nebuvo. Dabar, kai turiu šias mažyles, laikas itin greitai bėga.
Kai gimė pirmoji duktė, buvau labai jaunas. Labai skiriasi jausmai, kai vaikas gimsta tau esant 24-erių ir kai esi 35-erių. Dabar man norisi su dukromis praleisti kuo daugiau laiko, padėti Lisai jas auginti. Dabar geriau suprantu, kokių sunkumų patiria moteris gimdydama, auklėdama vaikus.
— Prieš porą metų jus buvo ištikęs panikos priepuolis. Ar jis nepasikartojo?
— Tik tą vieną kartą buvo. Tada buvau pavargęs ir morališkai, ir fiziškai. Bet kai normaliai gyveni, turi šeimą, nebūna jokių priepuolių. Šeima — geriausias vaistas nuo visų bėdų. Ir sportas, ir darbas, ir draugai — svarbu. Bet šeima, pas kurią grįžti namo, visą laiką bus artimiausia.
Kai nėra ko veikti, gyvenimas išeina iš vėžių. Nežinai, ką daryti, kuo užsiimti. Nors dabar ir negaliu žaisti ledo ritulio, visuomet yra ką veikti. Turiu vaikus, kurie gyvena pagal savo grafiką. Devintą ryto jos keliasi, tada valgo, pirmą valandą turime eiti į lauką pasivaikščioti.
Šią žiemą Sankt Peterburge visą laiką ir vaikščiojau su vežimėliu — pusantros valandos pavažinėju, saulėgrąžų pagliaudau, tada parvežu jas namo, dar pamaitinu, pažaidžiu ir jau laikas miegoti.
Būna, taip pavargstu, kad dešimtą vakaro vos iki lovos nueinu. (Nusijuokia.) Auklėti vaikus — ne ledo ritulį žaisti. Tėvo darbas — 24 valandos per parą.
— Kaip Sankt Peterburge vietiniai reaguodavo pamatę žinomą ledo ritulininką, stumdantį vežimėlį?
— Ten nelabai kas turi tokių vežimėlių. Ne daug kas augina dvynukus. Ne taip kaip Stokholme ar Niujorke, kur matydavau daugybę žmonių su dvigubais vežimėliais. Rusijoje labai daug kas nustebę žiūrėdavo. Ten žmonės nepratę, kad vyras vaikštinėtų su vežimėliu. Rusijoje vis dar manoma, kad moteris turi auginti vaikus, o vyras dirbti savo darbą.
Aš mąstau kitaip — europietiškai. Padėti moteriai reikia, o stumdyti vežimėlyje miegančius vaikus — pats lengviausias darbas. (Nusijuokia.)
— Nebijote vienas pasilikti su mažylėmis?
— Kai buvo labai mažos, buvo baisu. Jei kartu pradėdavo verkti, nežinodavau, ką daryti. Dabar nebebaisu — įkiši ką nors į burną ir nebeverkia. Pats ir pamaitinti galiu. Duodu savo išvirtos košės, pieno.
Man labai patinka, kad turime dvynes. Gal dėl to, kad esu sportininkas ir man reikia iššūkių. Esu tikrai labai laimingas. Vaikai auga ne dienomis, bet valandomis. Dabar jų toks amžius, kad mums kasdien pateikia staigmeną.
— Liv ir Lilly auginate pagal griežtą tvarką. Negaila tokių mažyčių?
— Laikomės vienos švedės medicinos sesers, kuri pati užaugino 9 vaikus, nurodymų. Tai — tarsi vaikų treniruotės. Kūdikiai turi priprasti per naktį išmiegoti 12 valandų. Vakare juos primaitini, o jie iki ryto turi ištempti be valgio.
Pirmąsias dvi savaites buvo sunku. Jos verkė. Buvo labai gaila. Net buvau prieš, kad laikytumės šios programos. Iki šiol, jei jos pabunda šiek tiek anksčiau ir pradeda verkti, slampinėju aplink — noriu jas ištraukti iš lovų. Bet Lisa neleidžia. Todėl laukiu, kada greičiau ateis 9 valanda, kai joms bus galima keltis.
Aš ne toks griežtas kaip Lisa. Bet ji šaunuolė. Suprantu, kad mums tai labai padeda. Per dieną tikrai pavargstame. Juk du kūdikiai — tai ne vienas. Todėl labai gerai, kad dabar naktimis jos puikiai miega. Per tas 12 valandų su Lisa galime visiškai atsipalaiduoti.
Dabar Liv su Lilly ir valgo tuo pat metu, ir eina miegoti. Disciplinuotos kaip sportininkės. O disciplina paskui labai praverčia. Tai sakau iš patirties. Lisa irgi sportininkė — buvusi krepšininkė. Todėl puikiai supranta disciplinos svarbą.
— Mergaitėms taip pat pranašaujate sportininkių ateitį?
— Turbūt bus sportininkės. Gal krepšinį žais. Gal ledo ritulį. Gal tenisą. Bet aš nebūsiu kaip kai kurie tėvai — fanatikai, stumiantys vaikus ten, kur jie nenori. Manęs niekas nevertė lankyti treniruočių. Pats į jas vaikščiojau. Jeigu duota Dievo būti sportininku, juo ir būni.
— Iš pradžių manėte, kad mažylės — identiškos dvynės. Tačiau atskirti, kuri yra kuri, galima be jokio vargo.
— Gerai, kad jos skirtingos. Vyresnioji Liv panaši į mamą — rudomis akimis. O Lilly akys mėlynos. Ji panaši į mane. Kol kas nėra, kad viena mergaitė labiau prisirišusi prie manęs, o kita prie mamos.
Liv, kaip ir dera vyresniajai, stambesnė, judresnė, jau visur landžioja, šliaužioja, ropinėja, daugiau visko moka. Visai mažytė gimusi Lilly šiek tiek atsilieka.
Jau ryškėja ir mergaičių charakteris. Liv — juokingesnė, žavesnė, negraboka. Lyg tankas. (Juokiasi.) O Lilly — mergaitiškesnė, minkštesnė, švelnesnė. Jai tik pagulėti, pabūti ant rankų.
— Nepavargstate moterų draugijoje — dvynės, draugė, dar sesuo Lina?
— Pavargstu. Bet ką padarysi. O kai dar vyresnioji dukra Elizabeth Maria atvažiuoja, apskritai daug tų moterų. Taip gyvenimas davė, kad vien moterys aplink. Bet dukros labiau rūpinasi tėvais. Manau, senatvėje nebūsiu vienas, bus kam stiklinę vandens paduoti.
— Minėjote, kad gimus dvynėms vyresnioji duktė nebuvo labai laiminga. Ar Elizabeth Maria jau matė seseris?
— Ir ne kartą. Kai pirmąsyk pamatė, nelabai buvo patenkinta. Nes visas dėmesys — mažiems vaikams. O ji buvo pripratusi, kad kai atvažiuoja, jai skiriu visą savo laiką. Bet kai kitą kartą atvažiavo, taip pamilo dvynes, kad iš rankų nebepaleido.
Buvome ją ir vieną su mergaitėmis palikę. Ji ir pavalgydino. Dabar, kai kalbamės telefonu, visą laiką klausia apie seseris. Pažįstu savo vyresniąją dukterį. Ji tokio pat charakterio kaip aš. Labai gera. Stengiuosi su ja praleisti kuo daugiau laiko.
— O kada krikštysite Liv ir Lilly?
— Gegužės 30-ąją krikštynos vyks Švedijoje. Bus proga surinkti draugus, šeimą. Viską surengė Lisa.
— Dabar kur kas daugiau laiko praleidžiate Lisos gimtinėje Stokholme, o ne Sankt Peterburge?
— Dabar esame apsistoję Stokholme. Liksime ten iki sezono pradžios. Jeigu viskas klosis gerai, netrukus persikelsime į didesnį butą. Tas, kurį nusipirkome praėjusiais metais, manydami, kad Lisa tik retkarčiais ten apsilankys su mergaitėmis, per ankštas.
Kai pas Lisą ateina seserys ir draugės, 60 kvadratinių metrų bute nėra kur atsisėsti. Su mumis dabar gyvenanti mano sesuo Lina turi miegoti ant sofos. Naujajame bute ir mergaitės turės savo kambarį, ir Lina. Ji mums labai padeda. Leidžia mums su Lisa pabūti dviese, nueiti pas draugus, išeiti į miestą. Mano mama irgi dažnai atvažiuoja padėti.
— Pirkti būsto Lietuvoje neplanuojate?
— Ne. Gerai ir pas tėvus Elektrėnuose. Miestas labai pasikeitęs, man čia dabar labai patinka. Iškloti šaligatviai. Patogu išeiti su vaikais pasivaikščioti. Yra didelių parduotuvių. Čia pat miškas, jame rytais su Lisa bėgiojame krosą. Čia sąlygos geros ir pailsėti, ir pasirengti sezonui.
— Ar vietiniai jus atpažįsta vaikštinėjantį su dvynėmis? Prašo autografų?
— Lietuviai ne tokie žmonės. Gal ir atpažįsta, bet nedrįsta prieiti. Jaučiu, kad žmonės žiūri. Bet manęs tai netrikdo. Esu pripratęs. Kai pagalvoju, kur aš gimiau, iš kur išėjau ir ką pasiekiau, man labai pasisekė. Buvo metas, kai maniau galintis pūstis, bet dabar nebe. Kokia aš čia žvaigždė? Esu paprastas žmogus iš Sabališkių kaimo. (Juokiasi.)
— Ar į Lietuvą grįžote pažiūrėti praėjusią savaitę Vilniuje vykusio ledo ritulio pasaulio čempionato 1-osios grupės A pogrupio turnyro?
— Norėjome Elektrėnuose su šeima sutikti Velykas. Be abejo, žinojau, kad vyks čempionatas. Norėjau pažiūrėti, kaip žaidžia Lietuvos rinktinė. Kaip jai sekasi, sužinau tik paskambinęs Ledo ritulio federacijos prezidentui Rolandui Bučiui. Būtų buvę įdomu ir pačiam pažaisti, bet kol kas man dar negalima dėl sveikatos. Gal kada nors pažaisiu ir Lietuvos rinktinėje.
— Ar tai bus įmanoma? Juk nuo 1992 metų atstovaujate Rusijos rinktinei.
— Pagal taisykles negalima. Bet gal kai esi senas ir niekam nereikalingas, leidžiama žaisti kur nori. (Juokiasi.)
— Turbūt neretai girdite priekaištų, kad būdamas lietuvis pasirinkote Rusijos rinktinę. Niekuomet nesigailėjote dėl tokio sprendimo?
— Tikrai ne. Sovietų Sąjungos ledo ritulys man davė labai daug. Lietuvoje ši sporto šaka nebuvo išplėtota. Gal dabar kiek geriau. O tada niekas apie ledo ritulį net nešnekėjo. Buvo vien krepšinis. Lietuvoje man, ledo ritulininkui, nebuvo galimybių žaisti aukščiausiu lygiu.
Kai 1992 metais likus 10 minučių iki rungtynių reikėjo pasirinkti, ar žaisti Rusijos rinktinėje, ar galbūt niekados nedalyvauti olimpiadoje, pasirinkau savo svajonę. Žaisti olimpiadoje buvo mano didžiausia svajonė.
Dalyvauti keturiose olimpiadose ir jose iškovoti aukso, sidabro ir bronzos medalius ne kiekvienam pasiseka. Nedaug Lietuvoje sportininkų, kurie galėtų tuo pasigirti. Bet dėl to, kad nebegalėsiu atstovauti savo šalies rinktinei, žinoma, gaila.
— Kartą esate pasakęs, kad pora turėtų bendrauti tik vakarais ir savaitgaliais, antraip vienas kitam įgrysta. Atrodo, kad augindami dvynes su Lisa pastaruoju metu drauge praleidžiate labai daug laiko. Tai neturėjo neigiamos įtakos jūsų santykiams?
— Lisa — toks žmogus, kad pati ragina mane eiti pasportuoti, susitikti su draugais, nuvažiuoti į klubą. Ji manęs nespaudžia. Aš jai irgi leidžiu pailsėti nuo vaikų. Aš ir namus daugiausia tvarkau, valgyti nuperku. Esu iš tų, kurie nori viską sudėlioti į vietą, sutvarkyti, nuvalyti. Lisa šiek tiek išsiblaškiusi. Gali pamiršti rankinę, pamesti telefoną.
— O apie vestuves pagalvojate ar po dvejų skyrybų nusprendėte padėti kryželį ir niekuomet nebesituokti?
— Kryžiaus nededu. (Juokiasi.) Ateis laikas, gal bus ir vestuvės. Bet kol kas apie tai su Lisa nešnekame. Ji man pasakė, kad jai tai nebūtina. Mes ir neskubame. Jau turime šeimą, todėl mums popieriaus nereikia. Jeigu žmogus myli, vestuvės nebūtinos. O aš myliu. Kitaip nebūtų vaikų.
Man su Lisa gerai. Ji — paprasta moteris. Jai nieko daug nereikia. Lisa Elektrėnuose gali miegoti ir ant fotelio, ar ant grindų ką nors pasitiesusi.
Kita užsienietė, atvažiavusi pirmą kartą, sakytų: „Koks jūsų vanduo, jis smirdi, važiuokime į viešbutį, nes nunuodysi vaikus“. O Lisa niekuo nesiskundžia. Man labai patinka, kad ji neišlepinta.
Po skyrybų su antrąja žmona man atrodė, kad gyvenime nebeturėsiu moterų. Bet sutikau žmogų, kurį pamilau. Nors iš pat pradžių į Lisą net nekreipiau dėmesio. Graži mergina, ir tiek. Mes su ja kartu treniruodavomės, po Niujorko parkus lakstydavome, bet apie santykius net negalvojau.
Viskas pasikeitė po vieno vakaro, kai nuėjome į grupės „The Police“ koncertą arenoje „Madison Square Garden“, paskui — pavakarieniauti. Pamenu, važiavau po to vakaro namo ir galvojau: „Ir vėl tie jausmai prasideda“.
Maniau, kad viskas praeis, bet nepraėjo. Meilė įsižiebė ir nebegalėjome vienas be kito. Skraidėme vienas pas kitą iš Niujorko į Romą. Ji pas mane ir į Rusiją atskrisdavo, kad ir vienai dienai.
— Lisa apie savo nėštumą sužinojo vos po pusmečio draugystės.
— Mes vienas kitą pažinojome apie 7 mėnesius. Kai ji sužinojo, kad laukiasi, kartojau, jog noriu, kad turėtume šeimą. Ji, aišku, labai bijojo. Aš — jau senas vilkas. Man 36-eri. Į kairę ir dešinę lakstyti ir dar ko nors gyvenime ieškoti nebesinori. Žinojau, ką jaučiu. Bet dėl jos bijojau. Juk ji jauna, visko būna — pasikeičia santykiai, ir nieko nepadarysi.
Bet Lisa labai drąsiai nusprendė gimdyti du vaikus. Ji labai savarankiška. Baigė universitetą, finansų mokslus. Visą gyvenimą į priekį ėjo viena. Man labai patinka, kad Lisa nori būti savarankiška. Ji jau dabar nori dirbti. Bet kol kas dar truputį pažaisiu ledo ritulį. O tada ji galės dirbti.
— Tada jūs prižiūrėsite vaikus?
— Taip. O ką? Reikia kam nors paskui vaikus lakstyti. Jeigu ateityje gyvensime Švedijoje, bus lengva. Nustebau, kokia puiki Švedijoje socialinė sistema. Mieste daugybė žmonių su vaikais. Pilna vaikų darželių, mokyklų. Bet mes su Lisa norime gyventi Niujorke. Tik ten labai brangu.
— Kaip jus palietė ekonomikos krizė?
— Visi sportininkai dabar gauna mažiau pinigų. Šiais metais mano kontrakto vertė smuks apie 40 procentų. Bet sportininkai vis tiek uždirba nemažus pinigus. Daug prarandame, bet pragyventi užtenka. Todėl nėra kuo skųstis. Nemažai santaupų buvau investavęs į akcijų fondus. Čia irgi truputį nukentėjau. Bet manau, kad dar atgausiu tai, ką praradau.
— Sutapimas, kad buvusi jūsų antroji žmona Ingela Munter ir Lisa — švedės?
— Taip jau atsitiko. Ingela buvo ne tokia jau ir švedė. Nuo penkerių metų gyveno Kanadoje. Švedijoje turiu daug draugų. Su švedais gerai sutariu.
— Palaikote santykius su buvusiomis žmonomis — ruse Irina Kuznecova ir švede Ingela Munter?
— Su pirmąja pabendraujame, nes mus sieja duktė Elizabeth Maria. O su antrąja — visiškai ne. Nesuprantu, kai klausiama, kodėl mes negalime būti draugai. Kokie draugai? Tarp mūsų nėra nieko bendra. Bandėme kurti bendrą gyvenimą, bet nepavyko. Mano naujajai moteriai nepatiktų, jei aš su savo buvusiomis žmonomis šnekėčiau. Man lygiai taip pat nepatiktų, jei Lisa šnekėtų su savo buvusiais vyrais.
Aš ant Ingelos nepykstu. Tik skaudu, kad tiek laiko veltui praleidau. Ir gaila, kad savo prakaitu uždirbtus pinigus teko atiduoti moteriai, kuri su manimi gyveno vos porą metų.
Bet įstatymai yra įstatymai. Atiduodi, kas reikia, užverti knygą, ir viskas. Reikia iš pat pradžių galvoti, ką darai. Tik paskui tuoktis. Geriau pirma vaikučių susilaukti. (Juokiasi.)
Prieš 11 metų su Lietuvos jaunių krepšinio komanda susikovusi Lisa Carrol tuomet net nenumanė, kad jos gyvenimas ateityje bus susijęs su krepšinio šalimi — Lietuva. Lietuviškai kelis žodžius tarianti žavi švedė didžiuodamasi sakė: „Tada mes prieš lietuves laimėjome“.
Dar daugiau pasididžiavimo jos balse skamba, kai ji kalba apie savo dvynes dukteris ir mylimąjį D.Kasparaitį. „Darius man juos padovanojo“ — šypsojosi L.Carrol, rodydama prabangų „Aaron Basha“ kaklo papuošalą — du auksinius kūdikio batelius, papuoštus deimantais. Ant batelių padų išgraviruoti Liv ir Lilly vardai.
— Lisa, kaip reagavote vos po pusmečio draugystės su Dariumi sužinojusi, kad laukiatės dvynių?
— Pagalvojau: „O, velnias, tai turėjo nutikti tik po dešimties metų. Ne dabar“. Kai žmonės man sakydavo, esą esu laiminga laukdamasi dvynių, mintyse jų klausdavau: „Išprotėjote? Juk du vienu metu verkiantys vaikai — dvigubai daugiau darbo, dvigubai daugiau vargo“. Tačiau dabar atrodo, kad dvyniai — dvigubas įdomumas.
Mano nėštumas buvo labai sunkus. Nuolat pykindavo. Bet, vieną kartą atvargusi, gavau du džiaugsmus. Tereikia numesti priaugusį svorį. (Nusijuokia.)
Mergaitės retai verkia, dabar išmiega per visą naktį, todėl dieną būna labai energingos. Nors ir pavargstu su jomis, būti dvynių mama — puikus jausmas. Juolab kad Darius labai padeda. Jis sugeba nusileisti iki jų lygio. Žaidžia su jomis, šliaužioja kartu. Mergaitės jį dievina. Jos — tėčio mergaitės. Visą šį laiką daug padeda ir Dariaus sesuo Lina.
— Dvi moterys nesusipyksta sukinėdamosi vienoje virtuvėje?
— Mes nesipykstame. Po gimdymo Linai pasakiau: „Tu nepyk, jei būsiu pikta, nenuspėjama ir elgsiuosi kaip išprotėjusi. Visa tai — hormonai“. Lina suprato. Ji — puiki moteris. Kaip ir Darius, turinti auksinę širdį. Ji man — kaip sesuo.
— Jaučiatės tarsi šeima, nors su Dariumi nesate įteisinę santuokos?
— Taip. Vaikai ir Darius — mano pagrindinė šeima, nors savo šeima laikau ir Dariaus tėvus, seserį, vyresniąją dukterį. Elizabeth Maria — šaunus vaikas. Norėtume, kad ji su mumis praleistų kuo daugiau laiko. Man gražu žiūrėti į Darių, koks jis būna šalia Elizabeth Marios. Dariui šeima labai svarbu.
— Neliūdna, kad galbūt niekada nebūsite nuotaka?
— Aišku, kad ir aš apie tai svajojau. Prieš sutikdama Darių ilgai draugavau su vienu vaikinu. Planavome, kai baigsiu universitetą, susižadėti, paskui susituokti, o po 5 metų susilaukti vaikų. Susituokti buvo mano svajonė. Bet kai sutikau Darių, jį įsimylėjau, suvokiau, kad taip neatsitiks. Tačiau Darius man kur kas svarbiau nei santuoka. Juolab kad aš nesu labai religinga.
Mano nuomone, santuoka turėtų būti tik kartą gyvenime. Kadangi Darius jau buvo vedęs, tai jau nebe taip reikšminga. Dabar daug mano draugių susižada, planuoja tuoktis. Gaunu daugybę kvietimų į vestuves. Man viskas smalsu. Aš visko jų klausinėju, domiuosi, ar nereikia pagalbos išsirinkti suknelę, suruošti šventę.
Smagu dėl jų, bet man to nereikia. Pati pasirinkau viso to neturėti. Su Dariumi žinome, kas mus sieja, nereikia tuoktis, kad įrodytume savo meilę vienas kitam. Švedijoje kitaip nei Jungtinėse Valstijose, kur svarbu pirmiausia susituoki ir tik tada planuoti vaikus. Švedijoje nieko nestebina vaikus auginančios nesusituokusios poros.
— Jūsų šeima jus supranta ir nepriekaištauja, kad pasirinkote auginti vaikus nesusituokusi?
— Iš pradžių ji buvo šiek tiek nusivylusi, nes norėjo, kad baigčiau universitetą, įgyčiau mokslo laipsnį, įsitvirtinčiau. Aš ir pati planavau susilaukti vaikų būdama 33—35-erių.
Kai savo šeimai pranešiau, kad laukiuosi, ji labai nustebo. Bet apsidžiaugė. Mano mama, pati užauginusi 4 vaikus, jau turi 4 anūkus. Ji juos dievina.
Dvejais metais vyresnė mano sesuo pagimdė berniuką vos pora savaičių anksčiau nei aš, o jaunesnioji sesuo turi dvejų metukų mergaitę. Jaunesnysis brolis, kaip ir Darius, žaidžia ledo ritulį.
— Turbūt Darius jam — autoritetas?
— Darių myli visi. Jis toks linksmas, kad jo neįmanoma nemėgti. Jis visuomet juokauja ir priverčia juoktis kitus.
— Su Dariumi susipažinote Niujorke. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
— Jis turi Dievo dovaną. Į jį negali neatkreipti dėmesio. Jis tarsi liūtas karalius. Kurį laiką buvome vien draugai. Linksmindavomės kartu, sportuodavome. Tai jis mane stūmė būti geresne sportininke, būti geresnei visur, ką darau. Aš krepšinį žaidžiau iš smagumo. O jis man sakė: „Pasitreniruok daugiau ir daug pasieksi“. Labai svarbu, kad vyras skatintų moterį tobulėti.
Mes įsimylėjome, tačiau greitai turėjome išsiskirti. Išvažiavau žaisti krepšinio į Italiją. Šiek tiek vėliau jis išskrido į Rusiją. Bet vienas kitą lankėme. Pamenu, jis buvo atskridęs į Romą pas mane vos penkiolikai valandų. Per laisvus savaitgalius skrisdavau pas jį.
— Nepabūgote įsivelti į santykius su vyru, kuris jau buvo du kartus vedęs?
— Darius tai, ką teko išgyventi, man papasakojo iš pat pradžių. Pamaniau, Dievulėliau, savo gyvenime nesu sutikusi nė vieno žmogaus su tokia spalvinga praeitimi. Kartodavau sau: „Darius — puikus vaikinas, mes tikrai puikiai leidžiame laiką, bet aš jo neįsimylėsiu“.
Ir įsimylėjau! Iš pradžių kartais pagalvodavau: „Lisa, nešdinkis iš šios maišaties ir gyvenk savo gyvenimą, daryk, kas tau dera, — pagyvenk Italijoje, tada važiuok mokytis į Londoną“. Bet jis — išskirtinis vaikinas. Jis įtikino mane.
— Jūs — profesionali krepšininkė. Prieš susilaukdama dvynių metus žaidėte Italijoje, Romos „Pomezia“ komandoje. Ar jau pasiilgote krepšinio aikštės?
— Krepšinis man visuomet buvo pomėgis. Jį žaidžiau, nes buvo smagu. Tačiau tai nėra mano karjera. JAV baigiau universitetą, turėjau gerą darbą Niujorke. Tačiau paklausta, ar norėčiau žaisdama krepšinį užsidirbti pinigų ir pagyventi Romoje, nusprendžiau pamėginti. Dabar labai ilgiuosi kovų krepšinio aikštelėje. Bet būti šių dviejų mažylių mamai — daug geriau. Jos — mano mažoji komanda.
— Kad komanda būtų visos sudėties, trūksta dar trijų žaidėjų.
— Dariui visuomet sakiau, kad noriu 7 vaikų. Jis sakė: „Žinoma, viskas bus taip, kaip nori“. Bet dabar pažiūrėsime, kaip bus. Būtų puiku dar du pagimdyti pačiai, o kitus įsivaikinti. Aš dar jauna. Yra vaikams laiko. Tačiau nenoriu vien sėdėti namie su vaikais. Noriu daryti ir kitus dalykus. Man patinka būti motinai, bet vien to negana.
— Mėgstate ledo ritulį?
— Ne. Kartais nueinu į rungtynes pažiūrėti, kaip jam sekasi. Bet dažnai po rungtynių jis man sako: „Brangioji, mačiau tave tribūnoje, bet tu net nežiūrėjai į aikštę — tik kalbėjaisi“. Tada atsiprašau. (Juokiasi.)