Evangelijoje pagal Joną ji pirmoji sode sutinka prisikėlusį Jėzų.
Iš tokių skurdžių žinių tvirtai galima pasakyti tik tai, kad ji buvo galilėjietė (Magdala yra vakariniame Galilėjos jūros krante), kad ją išgydė egzorcizmo metu (egzorcizmą turbūt įvykdė pats Jėzus) ir kad ji priklausė nedidelei Jėzui artimų moterų grupei, kuri sekė jo mokymu, regėjo mirtį ir taip pat matė jo prisikėlimą. Iš kitų moterų Mariją Magdalietę išskiria tik susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi Evangelijoje pagal Joną.
Iš šių sausų šaltinių trykšta dvi Marijos Magdalietės vertinimo versijos – vieną palaiko Bažnyčia, o kitą plėtojo grupelės, vadintos „gnostikais“, kuriuos Bažnyčios tėvai paskelbė eretikais.
Viena iš šių versijų remiasi dar dviem skyriais evangelijose, kur minimos moterys vardu Marija: prostitutė, kuri verkė prie Jėzaus kojų ir nušluostė jas savo plaukais, ir Marija Betanietė, atnešusi brangių kvepalų įtrinti Jėzaus kūnui prieš nukryžiavimą.
Nėra jokių įrodymų, kad šios Marijos yra ta pati Marija iš Magdalos, tačiau pagunda jas tapatinti buvo tokia stipri, kad Bažnyčios teologai XVI amžiuje jai pasidavė ir sukūrė galingą simbolį – atgailaujančios nusidėjėlės, aistringai dėkojančios už Jėzaus gailestingumą ir apdovanojamos susitikimu su juo po prisikėlimo. Visa šio simbolio galia puikiai perteikta Donatelo skulptūroje, vaizduojančioje išvargusią Mariją, kurios nuogybę, rodos, pridengia tik ilgi plaukai.
Antrąją versiją įkvėpė viena scena Evangelijos pagal Joną pabaigoje. Joje Marija Magdalietė yra viena su Kristumi, kurį iš pradžių palaiko sodininku, bet atpažinusi prisikėlusį Viešpatį, kurio nevalia liesti, turi nedelsdama apie stebuklingą prisikėlimą pranešti kitiems mokiniams.
Argi ši scena neiškelia Marijos virš visų kitų, nesuteikia jai išskirtinės svarbos – juk ji tampa svarbia prisikėlimo liudininke, jai suteikiama ypatinga dievybės pažinimo malonė? Argi ne tiesa, kad ši vienintelė scena paneigia palyginti nuoseklius Naujojo Testamento tvirtinimus, kad teisėtais apaštalais ir prisikėlimo liudininkais buvo tik vyrai?
Visoje Evangelijoje stebina pakankamai ryškus moterų vaidmuo ir kaip lengva joms susitikti ir kalbėtis su Jėzumi. Netgi Pauliaus laiškuose yra pavyzdžių, kaip moterys užima svarbias vietas ankstyvojoje Bažnyčioje.
Taigi kaip atsitiko, kad apaštalais tapo išskirtinai tik vyrai? Galbūt vyrų valdoma Bažnyčia specialiai sumenkino Marijos svarbą? Galbūt kaip tik eretikams buvo patikėta išsaugoti jos tikrąją svarbą ir orumą bei šitaip atkurti tą Kristaus gyvenimo dalį – beveik erotišką artumą su moterimis, jei ne lytinę meilę ir santuoką – kurią nuslopino pagrindinė bažnytinė tradicija, bet kokį seksualumą toleruojanti tik santuokoje?
Tokius klausimus aistringai nagrinėjo kai kurios gnostikų grupės. Retkarčiais jie iškildavo į paviršių, o dabar ima dominti vis daugiau skaitytojų, prisiskaičiusių „Da Vinčio kodo“.
Robinas Griffithas Jonesas, ką tik išleistos knygos „Mary Magdalene. The woman whom Jesus loved“ („Marija Magdalietė. Moteris, kurią mylėjo Jėzus“) autorius, teisingai nusprendė, kad šiai alternatyviai Kristaus gyvenimo versijai (kažkada buvusiai erezija) populiariojoje literatūroje sulaukus tiek dėmesio, vertina Marijos Magdalietės klausimą kruopščiai.
Prieš vertindamas alternatyviosios „gnostinės“ tradicijos privalumus, R.Griffithas Jonesas apžvelgia keletą gnostikų tekstų. Gnosticizmas (šiuolaikinis terminas) yra nepaprastai sunkiai apibrėžiamas ir apibūdinamas terminas. Bendrasis vardiklis galėtų būti tai, kad gnostikai pasitelkia mitus bei evangelijas (ypač evangeliją pagal Joną), siekdami didesnio nematerialiojo pasaulio pažinimo ir dvasinio išsilaisvinimo nuo kūniškų suvaržymų ir pagundų.
Kartais tai pasireikšdavo savęs neigimo ir asketizmo kraštutinumais, kartais – palyginti ryškiu laisvamaniškumu ir palaidumu. Visame judėjime (jei jį galima pavadinti vienu judėjimu) gausu skirtingų nuomonių apie vyrų ir moterų statusą bei jų galutinį likimą rojuje, kur bus įveikti visi lytiniai skirtumai.
Šį ginčą nagrinėjančiuose tekstuose Marijos Magdalietės figūra ypač svarbi – ypač vadinamojoje Evangelijoje pagal Mariją, kurioje nepaprastai išplėtojamas išskirtinis Marijos Magdalietės susitikimas su prisikėlusiu Kristumi, o vyrai apaštalai aprašomi kaip nenorintys pripažinti, jog tokia žinia galėjo būti patikėta moteriai.
Ar tai gali būti paslėpta kova dėl įtakos ankstyvojoje Bažnyčioje? Ar moterys kovojo, kad įtvirtintų savo galią joms nepalankioje vyrų dominuojamoje kultūroje? Galbūt ši kova su vyrų pretenzijomis sukuria precendentą įtemptiems vyrų ir moterų santykiams dabarties Bažnyčioje?
Atsakymų į šiuos svarstymus galima ieškoti nebent Evangelijoje pagal Joną aprašomoje scenoje, kur Marija sutinka prisikėlusį Kristų. Būtent šia scena R.Griffithas Jonesas ir grindžia savo versiją.
Jis siūlo palyginti netikėtą Evangelijos interpretaciją, kuria siekia parodyti, kad šios scenos tikslas – vesti skaitytoją per viena kitą sekančias vis gilesnio pažinimo stadijas.
Jėzaus pasirodymas atidedamas iki kulminacinės scenos (nors išties ji vis dėlto nėra paskutinė scena Evangelijoje), kurioje Marija Magdalietė reprezentuoja patį skaitytoją – pažinusį ne tik Jėzaus prisikėlimą, bet ir Švenčiausiąją šventovę (kapą) bei Edeno sodą (sodą šalia kapo), kuriame naujasis Adomas (Kristus) ir naujoji Ieva (Marija) susijungia (ne tiesiogiai, nes ji negali paliesti Viešpaties) nežemiškame meilės artume. Tokiame, kurį gnostikai manė esant jų likimu patekus į rojų.
Būtent tokia evangelijos interpretacija, teigia R.Griffithas Jonesas, ir yra užfiksuota garsiajame Ticiano erotika dvelkiančiame paveiksle. „Marija, geismingai ilgėdamasi Jėzaus, pakyla į dangų, o jos Jėzus atiduoda save žemei“.
Tikra tiesa, kad ši scena amžių amžius žavėdavo Evangelijos skaitytojus ir įkvėpė daugybę menininkų. Tačiau ar ji išties tokia svarbi? Ar tikrai skaitytojas Marijoje turėtų įžvelgti tikrojo gnostiko, pažinusio realybę anapus juslių, prototipą ir tobulą įsikūnijimą?
Šiaip ar taip, savo Evangelijoje Jonas pakankamai aiškiai pasako pagrindinę jos mintį – mes privalome tikėti, o ne žinoti. Ir išties „gnostinė“ vizija (angelai, kylantys ir nusileidžiantys ant Žmogaus Sūnaus) yra pažadėta ne moteriai, o vyrui (Natanieliui).
Nors R.Griffithas Jonesas ir teigia besivadovaujantis istoriko nešališkumo principais, dažnos jo pastabos apie dabartinių krikščionių aktualijas verčia atidžiau vertinti teiginius ir už jų slypinčius tikslus. Netgi knygos paantraštė „Moteris, kurią mylėjo Jėzus“ yra teiginys, kurio neįmanoma įrodyti vien Evangelijos tekstu.