Jeilio universiteto profesorius T.Snyderis: “Kai kopiu į Gedimino kalną, galvoju ne apie kalną, o tai, kaip lietuvių kariai ėjo į miestą 1939 metais”

Tik XX a. antrajame dešimtmetyje sukūrusios valstybingumą, 1940-aisiais jį praradusios ir tik paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vėl atgavusios, šios šalys pagaliau tapo aktyviais istorijos subjektais, o ne pasyviais objektais.

Tačiau pačioms kurti savo ateitį yra viena, o „kontroliuoti“ istoriją ir istorinės patirties interpretacijas - visai kas kita. Rytų Europos gyventojai dažnai jaučiasi nejaukiai, nes vakariečiai jų istorinę praeitį interpretuoja visai ne taip, kaip jie ją suvokia ir atsimena.

Maža to, šio regiono, Vakarų mokslininkų dažnai vadinamo marginaliniu paribiu, istoriją užgožia plačiau žinomi, beveik kanonizuoti istoriniai naratyvai.

Todėl rytų europiečiai taip vertina kiekvieną įtakingą istorinį veikalą, kuriame siekiama atskleisti tai, ką jie išgyveno ir kaip atsimena savo praeitį. Yale'o universiteto istorijos profesorius Timothy's Snyderis, tyrinėjantis nacionalizmą ir valstybinės masinio naikinimo politikos ypatumus, savo studijų objektu pasirinko būtent Vidurio Rytų Europą.

Daug teigiamų vertinimų sulaukusioje knygoje „Tautų atkūrimas“ (Reconstruction of Nations, 2004) Snyderis bando užčiuopti, kokį poveikį Abiejų Tautų Respublikos suirimas padarė XX a. geopolitinei situacijai, tyrinėja moderniųjų Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių susikūrimą.

Snyderis pabrėžia, kad, norint suvokti XX a. diktatūrų vykdytas masines civilių gyventojų žudynes, jų pobūdį ir mastą, pirmiausia reikia pripažinti, kad būtent šis regionas atsidūrė brutalių nusikaltimų epicentre. Tokį argumentą Snyderis išdėstė šiemet Eurozine konferencijoje Vilniuje, plėtoja jį ir naujoje savo knygoje „Kruvinos žemės: Rytų Europa tarp Stalino ir Hitlerio“ (Bloodlands, Eastern Europe between Stalin and Hitler).

Šis teiginys pats savaime nėra originalus. Tai, kad Lietuva, Lenkija, Vakarų Ukraina ir Baltarusija labiausiai nukentėjo tiek nuo Stalino represijų, tiek nuo brutalios nacių politikos, daug kam buvo ir yra akivaizdus dalykas.

Tačiau Snyderio veikalas yra svarbus tuo, kad pagrindė ir išplėtojo šį argumentą, kuris, nepaisant jo akivaizdumo, iki šiol nebuvo plačiau priimtas. Be to, Snyderio istoriniai tyrinėjimai ne tik parodo šių regionų svarbą, bet ir atskleidžia, kaip glaudžiai šių šalių istorinė patirtis susijusi su geopolitinėmis dabarties aktualijomis.

Koks Snyderio asmeninis santykis su Vilniumi, Lietuva ir Rytų Europa? Žurnalo “Kultūros barai” interviu su Jeilio universiteto istorijos profesoriumi Timothy Snyderiu.

- Pirmą kartą apsilankiau Vilniuje 1994-aisiais. Tuo metu pradėjau rašyti knygą „Tautų atkūrimas“. Tyrinėjau Lietuvos ir Lenkijos, taip pat Lenkijos ir jos rytinių kaimynių santykius.

Atvykau į Vilnių pasikalbėti su žmonėmis - daugiausia su politikais - apie Lietuvos politiką mažumų atžvilgiu, Lietuvos ir Lenkijos santykius, apie Lietuvos požiūrį į Europą.

Po to viešėjau dar du kartus: skaičiau paskaitą, lankiausi kaip turistas. Taigi dabar esu čia jau ketvirtą kartą.

- Ar Vilnius pasikeitė per tuos penkiolika metų?

- Vienas iš akivaizdžiausių pasikeitimų yra lingvistinis. Lankydamasis čia pirmą kartą, paprastai nesikreipdavau į žmones anglų kalba, nes nebūtų pavykę susikalbėti. Tačiau dabar visada pirmiausia pradedu kalbėti angliškai ir tik tada, jei susikalbėti nesiseka, pereinu prie kitų kalbų. Tai didžiulis pasikeitimas - tam tikras sueuropėjimas, įvykęs labai greitai.

Anglų kalba tam tikru atžvilgiu padeda išvengti nesusipratimų, nes, kai kalbu lenkiškai ar rusiškai, atsiranda papildomų niuansų, netyčia patenku į tam tikrą kultūrinių nuostatų sistemą. Taigi anglų kalba, kuri man asmeniškai visai neatrodo neutrali, nes yra mano gimtoji, Vilniuje tampa tokia pat nešališka kalba, kokia yra daugybėje kitų miestų.

Kitas akivaizdus pasikeitimas: daug gatvių ir namų miesto centre yra atstatyti ir atnaujinti, todėl Vilnius atrodo gražesnis negu 1994 metais.

Dabar jis panašus į daugelį kitų Europos miestų. Vilniuje iš viso praleidau ne daugiau kaip dvidešimt dienų, o skaitydamas apie jį - gerokai ilgiau.

Todėl man Vilnius pirmiausia yra svarbus dėl daugybės istorinių ir literatūrinių asociacijų. Kai kopiu į Gedimino kalną, galvoju ne apie patį kalną, o apie tai, kas čia vyko anksčiau, pavyzdžiui, kaip 1939 metais lietuvių kariniai daliniai traukė į miestą. Dažniausiai galvoju apie panašius dalykus.

- Paminėjote literatūrą. Be archyvinės medžiagos, ar jums teko skaityti kokių nors lietuvių literatūros kūrinių?

- Dauguma lietuviškų tekstų, kuriuos man teko skaityti, yra XIX a. laiškai, atsiminimai. Taigi daug geriau žinau, kaip buvo tampama lietuviu XIX a. pabaigoje negu XX a. pabaigoje. Taip yra todėl, kad XIX a. pabaigos memuariniai tekstai ir apskritai dauguma to meto tekstų yra parašyti lenkų kalba, todėl galiu juos skaityti. O dauguma XX a. tekstų parašyti lietuviškai, todėl man daug sunkiau pasiekiami. Nesu išsamiai susipažinęs ir su lietuvių istoriografija.

- Amerikiečių istorikai, kurių specializacijos sritis yra Vidurio Rytų Europa, dažnai turi tam tikrų asmeninių, dažniausiai kilmės, ryšių su šiuo regionu. Ar Jūs turite kokią nors asmeninę motyvaciją?

- Tai gana įdomus „asmeninio ryšio“ apibrėžimas. Pavyzdžiui, jei mano protėviai būtų lietuvių, lenkų ar žydų kilmės, galbūt tam tikru atžvilgiu tai ir darytų susidomėjimą šiuo regionu asmeniškesnį. Ne, tokių ryšių neturiu. Mano susidomėjimas yra grynai intelektualinis, taigi pirmiausia susijęs su tuo, kas man atrodo įdomu ir ką stengiuosi suprasti.

- Norėjau parašyti knygelę apie Lenkijos santykius su rytiniais kaimynais, jos “Ostpolitik” XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Ėmęsis darbo suvokiau, kad negalėsiu parašyti šios knygos, jei nesuvoksiu tam tikrų mitų (bent man tada taip atrodė), susijusių su Vilniumi trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir su lenkų išvarymu iš Voluinės ir Galicijos penktajame.

Tai paskatino mane giliau patyrinėti XX a. istoriją, kuri nukreipė mane prie tautinių sąjūdžių šiose teritorijose ištakų, į XIX a., o šis tyrinėjimas savo ruožtu atvedė į ankstyvąjį modernųjį laikotarpį. Ir parašiau knygą, rodančią, kad „paribys“ - t.y. tai, ką šiandien laikome paribiu - suvaidino pagrindinį vaidmenį formuojantis tautiniams sąjūdžiams.

- Vilnius tapo lietuvišku miestu dviem etapais. Viename etape tai paskatino nacistinė Vokietija, kitame - stalininė Rusija. Juk prieš karą tai buvo Lenkijos miestas, kuriame daugelis kalbėjo lenkiškai ir jidiš. Vokiečiai išžudė Vilniaus žydus. Negalėčiau teigti, kad vyko etninis lenkų valymas - būtų per stipriai pasakyta, tačiau sovietai vykdė gyventojų mainų politiką, kuri kartais būdavo priverstinė. Na, o Lietuvos komunistai užtikrino (beje, žvelgiant iš jų perspektyvos, labai sumaniai), kad lenkai pasitrauktų iš Vilniaus ir atsirastų galimybė padaryti šį miestą etniškai lietuvišką.

Ar tie procesai jau yra suvokti? Bent jau Vakaruose - tikrai ne. Vakaruose vyrauja du Rytų Europos miestų įvaizdžiai: romantizuotas įsivaizdavimas, kad jie yra tokie pat daugiaetniniai kaip praeityje, ir skeptiškas požiūris, kad dabar jie labai homogeniški, todėl nuobodūs. Tačiau procesas, pavertęs juos homogeniškais, buvo nepaprastai sudėtingas. Rinkdamas medžiagą knygai, susidariau įspūdį, kad šis procesas, t.y. Vilniaus virsmas lietuvišku miestu, dar nėra suvoktas, ypač tai, kas vyko šeštuoju, septintuoju ir aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiais.

Beje, labai panašūs procesai būdingi Bratislavai ir daugeliui kitų Rytų Europos miestų. Prieš karą kaimuose paprastai būdavo kalbama viena kalba, o miestuose - kita, gal net dviem, trim ar keturiom skirtingomis kalbomis. Visuose dideliuose Rytų Europos miestuose - nuo Vilniaus iki Liublijanos - gyveno didelės žydų bendruomenės, kurios Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikintos. Greta paprastai gyvendavo dar viena didelė miestiečių bendruomenė, pavyzdžiui, lenkai arba vokiečiai, kurie taip pat buvo vienaip ar kitaip priversti pasitraukti iš miesto.

Taip atsirado tam tikra tuščia erdvė, kurią užpildė kaimo žmonės, persikėlę į miestą iš aplinkinių regionų. Pavyzdžiui, Lenkijoje vokiečiai išžudė žydus, o po karo ir patys etniniai vokiečiai buvo priversti pasitraukti iš Lenkijos. Taip atsirado galimybė kaimų gyventojams persikelti į miestus ir užpildyti socialinį vakuumą. Šie procesai nulėmė ir komunizmo sėkmę šiame regione.

Aš suprantu, kad žmonės priešinosi komunizmui ir kad ši sistema įvykdė daug baisių dalykų, tačiau reikia pripažinti, kad ji sukūrė socialinio mobilumo galimybę. Būtent tai sieja Antrąjį pasaulinį karą ir komunizmą. Karas pašalino žmones iš tam tikrų socialinių erdvių, o komunizmas atvedė kitus žmones iš kaimų ir padėjo jiems užpildyti atsiradusį socialinį vakuumą.

Man atrodo, kad šiuo metu rytų europiečiai iš esmės dar tebeplėtoja savo nacionalines istorijas. Jie stengiasi užpildyti „baltas dėmes“ ir užtikrinti savo istorinių naratyvų vientisumą. Manau, tai savaime suprantama būtinybė.

Tačiau daugelis vakarų europiečių ir amerikiečių tai ne iki galo suvokia arba interpretuoja jų pastangas visai kitaip, todėl mano, kad rytų europiečių tautinės istorijos yra per daug egocentriškos ir pernelyg lokalios.

Manyčiau, ši problema yra daug platesnė. Rytų Europos istoriją sunku suvokti žvelgiant iš bet kurios nacionalinės perspektyvos - kiekviena iš jų tiesiog per siaura. Net lenkiška ar rusiška perspektyva yra pernelyg siaura.

Norint adekvačiai vertinti Rytų Europos istorinę patirtį, reikia labai daug žinoti: suvokti imperijų veikimo principus ir tautinių mažumų vaidmenį, išsiaiškinti, kaip veikė nacių Vokietija ir stalinistinė Rusija, o tai daug sudėtingiau, negu, pavyzdžiui, tyrinėti Prancūzijos, Ispanijos ar Portugalijos istorinę raidą. Reikia mokėti daug daugiau kalbų, būti ištyrinėjus daugiau kultūrinės raiškos formų, perprasti keletą politinių sistemų ir t.t. Būtent todėl tiek Rytų, tiek Vakarų istorikų čia laukia daugybė iššūkių ir kliūčių, o kiekvienas savaip stengiasi jų išvengti.