Dvarai – niekieno turtas?
Panevėžio rajone yra 25 buvusios dvarų sodybos. Kai kurias iš jų aplankę „Panevėžio ryto“ korespondentai įsitikino, kad daugelis dvarų gerokai apgriuvę, medinėmis lentomis užkaltais langais, tankiai apaugę vešliai lapojančiais krūmynais, jų kiemai paversti sąvartynais.
Kiek geresnė būklė tų dvarų, kuriuos rajono savivaldybė pavertė socialiniu būstu ir apgyvendino remtinas šeimas.
Dabar atostogaujantis Panevėžio rajono savivaldybės paveldo vyriausiasis specialistas Petras Juknevičius į ilgas kalbas apie dvarų būklę nesileido.
Paklaustas, kas rajone rūpinasi dvarų likimu bei išsaugojimu, P.Juknevičius sakė, kad dalis jų priklauso rajono savivaldybei, kiti – teisėtiems turto paveldėtojams ar juos įsigijusiems privatiems asmenims.
Tačiau, pasak Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo Arūno Umbraso, klaidinga manyti, kad dvaras priklauso valstybei ar savivaldybei.
„Dvarai – niekieno turtas“, – teigė A.Umbrasas.
Nėra kam pareikšti priekaištų
Pasak A.Umbraso, tiek valstybė, tiek rajonų savivaldybės kratosi dvarų nuosavybės teisės. Dvarvietės, įgavusios „bešeimininkės“ teritorijos statusą, norom nenorom pereina savivaldybės atsakomybėn, tačiau tai nėra teisėtas jos turtas.
A.Umbrasas įsitikinęs, kad paveldo išsaugojimu šalyje turėtų rūpintis ir kitos valstybės institucijos, nes savivaldybės vienos nepajėgios šios funkcijos tinkamai atlikti, todėl neretai ir susilaukia visuomenės kritikos dėl apleistų paveldo objektų.
„Atotrūkis nuo realių priemonių ir veiksmų iki deklaruojamos kultūros paveldo politikos yra didžiulis“, – nusivylimo neslėpė A.Umbrasas.
Pasak jo, valstybės įstatymai reglamentuoja dvarų tvarkymą ir saugojimą, tačiau didžiausia problema atsiranda tuomet, kai reikia rasti teisėtą dvaro savininką ar valdytoją.
„Neradę dvaro valdytojo arba, jei tai yra „bešeimininkė“ teritorija, mes neturime kam reikšti priekaištų dėl neprižiūrimos dvaro sodybvietės“, – sakė paminklosaugininkas.
Pasak A.Umbraso, sovietmečiu visi dvarai buvo nacionalizuoti, jų sodybvietės dažnai būdavo atiduodamos tarybiniams ūkiams.
Po nepriklausomybės paskelbimo ėmus formuotis privačiai nuosavybės teisei, dvarvietės buvo pradėtos dalytis, tačiau turtas retai kada buvo registruojamas.
Todėl dabar nustatyti, kam priklauso dvaras, gana sudėtinga, nes teisės į neregistruotą turtą jame gyvenantys asmenys juridiškai neturi, o savivaldybės nenoriai prisiima dvarų nuosavybės teisę. Taigi žinomi tik tie savininkai, kurie turtą yra nusipirkę.
Kunigo apsukrumas – dvarui į naudą
A.Umbrasas džiaugiasi, kad atsiranda žmonių, norinčių pirkti dvarą. „Tik tada reikalai ir pajuda, kai kas nors dvarą nuperka. Tada jis tvarkomas, prižiūrimas“, – sakė pašnekovas.
Paminklosaugininkas apgailestauja, kad tokių nupirktų ir tvarkomų dvarų rajone – vos du: Bistrampolio ir Alančių.
Bistrampolio dvaras – gerai žinomas jau ne tik Panevėžio rajone. Jį visoje šalyje išgarsino vasarą čia vykstantys muzikos festivaliai. Šio dvaro gaivinimu labiausiai rūpinosi kunigas Rimantas Gudelis.
Kunigo pavardę mini ir darbininkai, tvarkantys kelią prie Alančių dvaro. „Kiek žinome, dvarą nupirko kunigas R.Gudelis. Mes dabar tvarkome privažiavimą prie dvaro“, – pasakojo sutikti vyrai.
Tačiau „Panevėžio ryto“ kalbintas R.Gudelis tikino, kad informacija apie esą jo nuosavybę yra kiek klaidinga.
„Dvaras priklauso ne man. Aš esu tik mažas dalininkas. Mane pasikvietė akcininkai dėl apsukrumo, kad padėčiau tvarkyti visus dvaro pirkimo reikalus“, – sakė kunigas.
Pasak jo, žmonės, nupirkę dvarą, ketino jį atstatyti, o tada leisti lankyti turistams. „Deja, esant sunkiai ekonominei situacijai, jiems teko atidėti savo planus“, – apgailestavo R.Gudelis.
Prižiūri dvarininkės kapą
Naujamiesčio seniūnijoje esančioje Liberiškio gyvenvietėje išlikęs pakankamai tvarkingas dvaras su ūkio pastatais.
Pasak Naujamiesčio seniūno pavaduotojo Juozo Kliorio, dvaras priklauso rajono savivaldybei, jame įrengti socialiniai būstai ir gyvena bent kelios šeimos.
Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad dvaras priklausęs Benediktui Karpiui, o paskutinė dvaro sodybvietės šeimininkė buvusi jo žmona. Sovietų valdžia dvarą nacionalizavo, pokario metais jame buvo įsikūręs Liberiškio tarybinio ūkio gamybinis centras.
Liberiškyje gyvenanti Birutė Zalomskienė bene vienintelė dar mena senuosius buvusio dvaro laikus, kiti žmonės mažai ką gali apie šį pastatą pasakyti.
Šalia dvaro, vos per dešimtį metrų, palaidota buvusi jo šeimininkė. Kadaise šalia dvarvietės žydėjo ponios Karpienės puoselėjimas rožynas, todėl šalia savo mėgstamų gėlių, pasak B.Zalomskienės, dvarininkė amžino poilsio ir atgulė. Dabar šalia kapo užsiveisęs šabakštynas.
81 metų moteris sakė dvarininkės kapą nuolat prižiūrinti, nes ponia Karpienė buvo gera šeimininkė. „Ji itin mylėjo žmones ir jais nuolat rūpinosi“, – sakė B.Zalomskienė.
Privatizavo ir pamiršo
Kadaise buvusi didinga Aukštadvario dvaro sodyba Ramygalos seniūnijoje šiandien – vien dilgėlėmis apaugę griuvėsiai. Sunku įsigauti į vidų, o įėjus reikia saugotis, kad koks supuvęs sienojas neužgriūtų ant galvos.
Aukštadvario kaimo gyventojas Antanas Daučiūnas prisimena, jog sovietiniais laikais dvare buvusi mokykla. „Dabar ten jau nieko nebėra. Tik griuvėsiai“, – sakė vyriškis.
Pasak A.Daučiūno, žmonės dažnai čia atvažiuoja apsižiūrėti. Klausinėja, kas dvaro šeimininkai, tačiau visai šalia gyvenantis vyras to pasakyti negali.
„Dvaras buvo privatizuotas dar 1992 metais. Koks tolesnis šios nuosavybės likimas, tikrai nežinau. Galbūt vėliau dvarą kažkas perpirko“, – sakė Ramygalos seniūno pavaduotojas Rapolas Dangveckas.
Dvaras šeimininką oficialiai turi, todėl savivaldybei rūpintis jo priežiūra nepriklauso.
Valstybinės žemės nėra kam tvarkyti
Kaip teigė Lietuvos kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė, rasti dvaro šeimininką yra labai sunku.
Pasak jos, dvarai, kurie stovi ant valstybinės žemės ir tarsi yra niekieno, dažniausiai priklauso savivaldybėms.
„Jei tarybiniais laikais ten buvo mokyklos, bibliotekos, kultūros namai bei kitos panašios įstaigos, tokie dvarai tikrai buvo perleisti savivaldybių žinion“, – sakė I.Grigaitienė.
Tačiau Panevėžio rajono savivaldybė šios nuosavybės griežtai kratosi. Nė vienas kalbintas savivaldybės darbuotojas nesugebėjo atsakyti, kam priklauso tvarkyti ant valstybės žemės stovinčio dvaro, kuris yra savivaldybės žinioje, teritoriją.
„Jei žemė priklauso žmogui, mes baudžiame už teritorijos nepriežiūrą. Tačiau jei žemė yra valstybinė, tai kas ją gali tvarkyti?“ – sakė Panevėžio rajono žemės tvarkymo skyriaus vedėja Valdonė Kuzmaitė.