Pensininkei Ukmergės rajone sušalti neleidžia šunys ir katės (nuotraukos)

Pas 74 metų Joaną Čereškienę kartu su policininku ir veterinarijos gydytoju patikrinti sodų bendrijos „Lelija“ gyventojų skundo atvykusiam Deltuvos seniūnui Salvijui Stimburiui beliko tik skėsčioti rankomis.

„Palaidi šunys nelakstė. Namo viduje jų buvo gal 25 ir vienas lauke pririštas. Taigi, jokių pažeidimų neradome“, - tikino seniūnas.

Ukmergės rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausias veterinarijos gydytojas - inspektorius Edmundas Dabrickas apie šį vizitą papasakojo šiek tiek daugiau.

J.Čereškienė jį buvo įleidusi į namo vidų pasižiūrėti ten laikomų šunų ir kačių.

„20-25 kvadratinių metrų ploto kambaryje, esančiame namo pirmajame aukšte, tvyrojo baisi smarvė, o gyvūnų buvo pilna visur: ir ant palangių, ir ant lovos, ir ant stalo.

Suskaičiavau apie 25 paaugusius kiemsargius ir kelis katinus.

Neatrodo, kad jie ten būtų skriaudžiami ar išsekę.

Gražiuoju J.Čereškienės prašėme atiduoti mums visus augintinius, tačiau ji atsisakė tai padaryti, tvirtindama, kad kol kas juos išmaitinanti pati.

Teismo keliu galėtume tuos šunis ir kates iš jos atimti tik tuomet, jei jie būtų kankinami ir neprižiūrimi.

Taigi, pažeidimų dėl gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo taisyklių ten neradome“, - tvirtino E.Dabrickas.

J.Čereškienę jis tik įpareigojo pasirūpinti, kad visi jos augintiniai būtų paskiepyti nuo pasiutligės.

Rasti J.Čereškienės namą Sarapų kaime įsikūrusioje sodų bendrijoje „Lelija“ nebuvo sunku.

Skirtingai nei kitų sodininkų, šiai moteriai priklausantis kelių arų sodo sklypas su dviejų aukštų mūriniu namu nėra pavyzdingai sutvarkytas ir išpuoselėtas.

Čia, ko gero, niekada nėra žydėjusios gėlės, nebuvo auginamos daržovės ar vaismedžiai, o iš pažiūros pakankamai patrauklus sodo namas yra labai apleistas.

Nors J.Čereškienė čia gyvena jau kelerius metus, prie jos būsto - slogus „amžinų“ įkurtuvių vaizdas.

Prisiartinus arčiau šio mūrinuko, jo viduje kilo didžiulis, ausis rėžiantis triukšmas: vienas per kitą ėmė loti šunys bei gailiai kniaukti katės.

Stumdydamiesi gyvūnai „aplipo“ abiejų namo langų pirmąjame aukšte palanges.

Pro niekada nevalytus ir iš vidaus kartono lakštais paramstytus langus žvelgė liūdnos, pagalbos prašančios keturkojų akys.

Namo, nuo kurio sklido nosį riečianti smarvė, durys buvo užrakintos.

„Jos dabar nėra. Ji juk kiekvieną rytą, kaip į darbą - stumdama savo vežimėlį, iškeliauja į miestą ir grįžta su pirkiniais dažniausiai tik pavakare“, - į klausimą, kur galėtų būti J.Čereškienė, atsakė viena iš jos kaimynių.

Sode negyvenanti, tačiau dažnai čia su vyru padirbėti atvykstanti ukmergiškė neslėpė, kad nei ji, nei kiti sodininkai nėra patenkinti tokia kaimyne.

Moteris papasakojo, kad prieš maždaug ketverius metus į sodą atsikėlusi J.Čereškienė iš pradžių gyveno su anūkais, o vėliau čia įsikūrė ir viena jos duktė su sugyventiniu.

Nuo tada čia girtaujama ir triukšmaujama bei iš apylinkių tempiami šunys ir katės.

„Pati J.Čereškienė nei geria, nei rūko. Jai tik su protu ne viskas gerai. Duktė su sugyventiniu ją skriaudžia, ne kartą buvo sumušę, naktį iš namų išvarę.

Kiek name laikoma šunų ir kačių, nežinome, tačiau tie gyvūnai dažnai pabėga ir kapstosi visų mūsų daržuose“, - kalbėjo kaimynė.

J.Čereškienę namuose pavyko aptikti į sodų bendriją atvykus dar kartą, po kelių valandų.

Apsiskarmalavusi, purvina, vos pusantro metro ūgio, smulkaus sudėjimo 74 metų J.Čereškienė su dviem nedideliais kibirais ir savadarbiais neštuvais rengėsi eiti atsinešti vandens.

„Vakar duktė Regina, pasakiusi, kad mano namas - dabar jos nuosavybė, išvarė tą niekdarę Ireną (kita dukra ) su sugyventiniu.

Dabar galėsiu vėl ramiai sau gyventi. Va, einu vandens parsinešti. Kol jie buvo, negalėjau net nusiprausti. Kiek parnešdavau vandens - visą pasiimdavo“, - plačiai šypsodamasi pokalbį pradėjo J.Čereškienė.

Per dieną vandens ji einanti po tris kartus. Anksčiau jo atsinešdavusi iš Deltuvos kapinių, esančių už daugiau nei kilometro nuo jos namų, dabar susirado šulinį šiek tiek arčiau, pačioje sodų bendrijoje.

Koks bebūtų oras, kasdien pėsčiomis, stumdama vaikišką vežimėlį, J.Čereškienė sukaria maždaug po 10 kilometrų, kol nueina į Ukmergę apsipirkti.

Su tuo pačiu vežimėliu moteris pas mieste dirbantį veterinarą jau nuvežusi nuo pasiutligės paskiepyti ir vieną savo šunį.

„Va, ir pažymėjimą gavau. Šeštadienį nuvešiu kitą, vėliau - trečią ir taip visus“, - gyrėsi ji ir patikino, kad iš viso turinti tik 7 šunis ir 4 katinus.

Į namo vidų įsileisti ir parodyti, kiek iš tikrųjų ten yra gyvūnų, ji nepanoro, sakydama, kad „visi jie dar pabėgs“.

Į klausimą, kam jai tiek daug augintinių, J.Čereškienės atsakymo ilgai laukti nereikėjo.

„Jei ne tie šunys, aš žiemą šitame nešildomame name sušalčiau. Čia visur žiemą ledas būna.

Krosnis visai nešyla, tik maisto ant jos gali išsivirti. Kai grįžtu iš miesto, sušąlusi ir šlapia, su šunimis sugulu ir miegu. Jie mane apdžiovina ir neleidžia susirgti jokiomis rimtomis ligomis.

Laikysiu šunis tol, kol iš valdžios gausiu šiltą, žmonišką butą.

Tada gal visus po truputį išparduosiu. O jei negausiu buto, tada jie liks. Kaip man gyvent be jų tarp ledų?“ - kalbėjo J.Čereškienė.

Savo augintinius ji šerianti du kartus per dieną - ryte ir vakare, duoda maisto, kurį ir pati valgo.

Dažniausiai tai būna duona, makaronai ir pienas.

Šių produktų J.Čereškienė atsivežanti iš vienos privačios Ukmergės miesto parduotuvės.

Pasak moters, parduotuvės savininkas jai viską duoda be pinigų, tik kaskart pinigų sumas užrašo vadinamame skolos lapelyje.

„Kai gaunu pensiją, viską jam ir atiduodu. Namuose iki šiol pinigų negalėjau laikyti, nes duktė su savo sugyventiniu būtų atėmusi ir visus pragėrusi“, - kalbėjo J.Čereškienė.

***

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės filialo vyriausioji gydytoja Elena Mirinavičienė:

„Taip jau yra, kad Ukmergės rajono tarybos 2006 metais patvirtintos „Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo taisyklės“ neriboja laikomų gyvūnų skaičiaus.

Klausiate, ar gali žmogus gyventi vienoje patalpoje su tokiu kiekiu gyvūnų? Šiuo atveju kalbame apie žmogų, turintį psichikos negalią. Ar galima iš jo kažko reikalauti ir tikėtis? Atimsi iš jos tuos gyvūnus - vėl jų priveis. Gal reikėtų ją įpareigoti užsitverti savo sodo sklypą ir namą tvora?

Pirmiausia tai - turbūt, seniūno darbas. Jam reikėtų kontroliuoti situaciją.

O dėl J.Čereškienės laikomų gyvūnų nepatenkintiems sodo kaimynams reikėtų kreiptis į savivaldybės administraciją“.

Ukmergės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Valdonė Ginaitienė:

„J.Čereškienė nėra įtraukta į rajono socialinės rizikos šeimų sąrašą. Socialiniai darbuotojai pas ją nesilanko. J.Čereškienė nesikreipė į savivaldybę ir dėl kokios nors paramos.

Moteris gauna vidutinę - 775 litų pensiją, turi antrąją negalios grupę.

Neseniai į savivaldybę ji buvo atėjusi pakalbėti tik dėl būsto. Prašė, kad iškeldintume iš jai priklausančio sodo namo dukrą su sugyventiniu.

Įrašyti ją į eilę socialiniam butui gauti nėra pagrindo, nes ji turi savo vardu įregistruotą gyvenamąjį būstą. Ukmergėje, Kauno gatvėje, turėtą vieno kambario butą ji išmainė į minėtą sodo namą.