Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių - visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su R.Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambintų jiems, nesant rimtų įtarimų, nes nespėdavo visko patikrinti.
Matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: dauguma palaiko D.Kedį, mažuma sako, kad jis - žmogžudys. Bet ir vieni, ir kiti tampa legendos klausytojais, suvokėjais, nešėjais, pasakotojais. Epas - ir su kovotoju herojumi, ir su nuskriausta auka, kuri pasakojime nueina į antrą planą, ir su nepaprastai galingu priešu. Visas pasakojimas apie Drąsių Kedį primena daugelio šalių mitus taip, kad vargu ar kam kiltų abejonė, kad matome naujos legendos kūrimą. Tokios ryškios, kad jau dabar ją galime įtraukti į lietuviškos mitologijos lobynus.
Beje, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai tikri įvykiai tampa mitais, legendomis ar netgi pasakomis - galime prisiminti kad ir prancūzų pasaką apie Mėlynbarzdį, kilusią iš tikrų įvykių – Jeanne’os d'Ark bendražygio, pedofilo G. de Re skandalo.
Įvykių versijų, apie kurias kalba žmonės, vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Neveikia nė kai kurių komentatorių tiesmukiški mėginimai legendos herojų paversti blogiečiu ar Remigijaus Šimašiaus bandymas kovoti su mitologizavimu racionaliais argumentais.
Psichologas Olegas Lapinas kabina dar giliau. Matyt, pastūmėtas kitų lygintojų lygina D.Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jis neteisus. Gal ir neverta norėti gilios semiotinės analizės iš psichologo, kuris greičiausiai nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš K.G.Jungo veikalų. Čia reikėtų išsyk pastebėti, kad archetipai ryškiausiai matomi tautosakiniuose pasakojimuose - tai itin ryškūs didvyriai, blogiečiai, mistiniai padarai, antgamtinės jėgos.
Drąsius Kedys tampa tiesiog unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus - didvyris ir nugalėtojas. Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas - tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Ir vardas čia nuostabiai tinka: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas.
Nei neverta, matyt, sakyti, kas šioje legendoje yra archetipinis šimtagalvis Slibinas - tai mūsų teisėsauga, monstras, valdytojas, tas, kuris valdo ir maitinasi nekaltomis aukomis.
Jei reiktų paklausti, kas yra teisėjas, sprendėjas šioje legendoje - akivaizdu, kad ne teisėjai, ne prokuratūra, o D.Kedys. Jis tiesiog įkūnija teisingumo pirštą, tapdamas dangaus pasiuntiniu, baudžiančiu už neteisybę. Čia D.Kedys yra ryškus, kaip šventas Jurgis, slibino nugalėtojas. Slibinas gi fantastiškai tiksliai įkūnija save tame pačiame pasakų pavidale - kaip nekaltų mergaičių rijikas. Tik šiuolaikinėje transformacijoje - kaip pedofiliškas monstras. Dar ryškesniu slibinas taptų nebent tuomet, jei vaikas dar būtų ir nužudytas, tačiau šitai būtų jau ne kokybinis, o tik kiekybinis pokytis.
Pažiūrėkim į pagarsėjusią D.Kedžio nuotrauką, kur jis glaudžia prie savęs dukrelę - ar neprimena tokių ideologinių stilizavimų, kurie taip išpopuliarėjo paminkluose? Net sovietinis kareivis - vaikų “gynėjas” neretai būdavo vaizduojamas būtent taip - su prisiglaudusiu, ginamu vaiku. D.Kedys - legenda jau dabar. Neatsimenu kito tokio ryškaus archetipų prasiveržimo Lietuvoje per paskutinius keletą dešimtmečių.
Pridėkim dar ir tai, kad jis yra tėvas. Archetipine prasme. Ne tik didvyris, bet ir šeimos galva. Žvelgdami į archetipinį tėvą, turim pastebėti, kad jo ryšys su herojaus archetipu - neabejotinas, tačiau tai vis dėlto skirtingi archetipai. Bet kai jie susivienija - atsiranda ne šiaip didvyris, o tikra archetipinė bomba.
Tačiau net ir šie išvardinti bruožai visai istorijai nepakankami: D.Kedys paradoksaliai prigriebė ir dar vieną archetipinę funkciją: jis ne tik tėvas. Motina, legendoje išdavusi ir pardavusi savo vaiką, dingsta. Ir jos vietą užima tas pats D.Kedys, priglaudęs vaiką prie savęs, tapęs jam ne tik tėvu, bet ir augintoju, globotoju, vieninteliu guodėju. Taip, tai švenčiausios mergelės Marijos funkcija. Turint galvoje, kiek giliai pastarasis archetipas sėdi lietuvio sąmonėje (vis dar ryškūs matriarchalinės Žemynos krašto bruožai), tai net nežymi motinos archetipo priemaiša legendai prideda dar didesnio, jau tiesiog nesuvaldomo pasąmoningumo.
Kokios pasekmės visuomenei? Akivaizdžios: jau ir taip apiplyšęs teisėsaugos drabužis nusmuko - legenda įvardijo, kad tai Slibinas. Tačiau legendos herojus D.Kedys nukirto tik vieną slibino galvą. Slibinas liko gyvas. Klausimas, ką darys valdžia? Ar nukirs dar vieną ar kelias galvas, palikdama slibiną gyvą? Norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų nepakanka.
O ką daryti su herojumi - D.Kedžiu? Suimti jį ir paversti kankiniu, pratęsiant legendą ir parodant, kaip didvyris žūsta? Pasekmės tik dvi: kažkam tai įrodys, kad slibinas nenugalimas, o kažkam primins legendą apie Margirį - herojų, kuris tapo didvyriu, nusižudęs.
Musulmonai puikiai išnaudoja tokius didvyrius politiniams tikslams. O gal palikti jį laisvėje ir užmiršti? Lygiai tas pat: pamoką, kaip tapti didvyriu, jau gavo visi. Gal būt vienintelis būdas - legendos transformacija, atrandant kitą didvyrį, pervadinant pagonišką D.Kedį į šventą Jurgį. Bet ar turim kandidatą?
Fatališkas D.Grybauskaitės patarimas A.Valantinui tylėti. Dar neseniai D.Grybauskaitė buvo kandidatė į herojaus vietą, o dabar tampa slibino parankiniu - užuot ėmusi kardą ir kapojusi galvas, jį slepia. O paslaptis - pati geriausia terpė legendoms. Ar pastebėjote, kiek staiga pasigirdo balsų dėl jos atsakomybės ir to, kad jai reikia atsistatydinti?
Ir paskutinė naujiena - „Kauno Diena“ rašo, kad su D.Kedžiu gali būti susiję skustagalviai. Dar vienas akivaizdus mitologinis vaidmuo - didvyrio kariai. Ir jau pagal šitai pasižiūrėsim, ar turi valdžia mitologinę nuojautą.
Scenarijus čia irgi aiškus: jei vadinamieji skustagalviai bus sutapatinti su D.Kedžio pagalbininkais, jie irgi pretenduos tapti mitine jėga. Beje, kaip čia neprisiminsi tokių mitologiškų Haičio tonton-makutų: ši reali policinė struktūra skiriasi tik tuo, kad haitiečiai ją suvokia kaip požemių, blogio jėgą, o ne geriečius dangaus karius. Vargu, ar kam reikia aiškinti, kokia politine bomba gali tapti nacionalistai, visuomenės pasąmonei juos sutapatinus su dangaus kariais.