Per Lietuvoje praleistą mėnesį jis niekam netvirtino, kad dzenbudizmo kelias yra pats geriausias. „Nežinau. Nežinau. Nežinau“ - Bo Haeng Sunim purto galvą, paklaustas, kas yra gyvenimo prasmė. Ir priduria: „Galvojimas apie gyvenimo prasmę užtušuos tau taip akis šią akimirką, kad tu ir kitam žmogui peilį į širdį gali suvaryti“.
***
- Ko lietuviai dažniausiai jūsų klausinėja?
- Klausia - kaip tau Lietuva? Atsakau - gražu, nuostabu, gerai. Tikrai viskas gerai. Yra šalių, kur yra daug daug daug blogiau. Štai šią sekundę kažkur žmogus mirė iš bado ar žuvo kare. Lietuvoje labai gera situacija. Neužmirškit šito.
Kitas dalykas - kai žmogus taip klausia, jis tikrina save. Gali atsakyti kaip nori, vis vien tiesos nebus. Kiekvienas turi savo situaciją ir savo supratimą - vienam Lietuvoje blogai, kitam labai gerai, trečias naudojasi tuo, kuriam blogai. Todėl konkrečiai negali įvardinti. O jei jau atsakai abstrakčiai, tai geriau šnekėti pozityvius dalykus, kurie suteiktų žmogui energijos gyventi.
Kuo blogiau, tuo geriau - taip mūsų mokytojai sako. Štai mano situacija yra daug blogesnė. Pabūkit vienuolyne savaitę. Galbūt kaukdami išbėgsite iš jo. Jokio laisvo laiko, dirbi kitiems, visuomet esi stebimas, turi laikytis įžadų, turi praktikuoti.
Tai, kad dabar galiu išsėdėti susidėjęs kojas keliolika valandų, yra kruvino darbo rezultatas. Iš pradžių prasėdėdavau pusvalandį ir kaukdavau - nutirpdavo, skaudėdavo. Sunku. Tačiau turi būti ryžtas save pažinti, praeiti tuos sunkumus.
Tavo mokytojas gali bet kada liepti ateiti ir ką nors padaryti. Eini, lenkiesi pagal tam tikras formas - kaip robotas, kuris neturi savo mąstymo. Pamatei - vyresnis, nusilenkei. Ir nekreipi dėmesio į tai, kad esi robotas.
- Bet kam reikia to besąlygiško paklusnumo, lankstymosi?
- Didžiausia žmogaus stiprybė yra nusilenkti kažkam kitam. Jeigu kažkam nusilenki ir pasitiki savo veiksmu, tam kitam žmogui tavo nusilenkimas bus kaip pamoka. Nuolankumo pavyzdys.
Bet jei nusilenkdamas abejoji, tai geriau to nepradėk. Jeigu nors kiek abejoji, tai jau yra nusižemimas. Reikia neabejoti savo veiksmais.
- Kodėl prireikė tų vienuoliško gyvenimo sunkumų? Ko trūko anksčiau, kai tebebuvote pantomimos aktorius Kęstutis Marčiulynas?
- Anksčiau gyvenau laukimu. Dirbi ir galvoji - gal tai ne visam gyvenimui. Apsivedi - gal ne visam gyvenimui. Tuo, ką dariau, nebuvau labai patenkintas. Norėjau kažkuo kitu būti.
Visą laiką yra klausimų, į kuriuos negali atsakyti. Tu kartais taip net neklausi. Jei esi blogos nuotaikos, juk neklausi - kas bus po mirties, kam aš čia gyvenu. Bet vis tiek žinai, kad yra kažkas tau nesuvokiamo. Gali tai vadinti Dievu, gali vadinti kitaip . Tau norisi prie to priartėti - ne po mirties, apie kurią nieko nežinai, bet pajusti patirtį šiame gyvenime.
Man jokios knygos, jokios filosofijos nedavė atsakymo. Pamačiau, kad visi tik trinasi apie tuos klausimus, prisikuria koncepcijų.
- Vardan pažinimo jūs atsisakėte to, ką kiti laiko kertiniu gyvenimo dalyku - meilės. Daug žmonių mano, kad tik suradę savo mylimą antrąją pusę galime gyventi visavertį gyvenimą.
- Apie kokią meilę kalbi? Apie tokią, kur vyras vedė mylimą moterį, o po trejų metų - išdužę stiklai? Tokia meilė tėra emocijos. Tokia meilė net negali būti pokalbio objektas - ji taip greitai keičiasi, kad negali jos apibrėžti. Ją tegalima supoetinti, perteikti kažkaip abstrakčiai.
Jei pažvelgtume į žmones, kurie laimingai kartu nugyvena visą gyvenimą, tai ten ne tokia meilė yra, o išmintinga meilė būti kartu.
Viskas kitaip, kai žiūri į žmones su savo dvasine meile. Tai yra didžioji, dieviška meilė. Kituose žmonėse tu matai Dievą. Tada gali atverti širdį kitam, nebijodamas, kad prispjaudys - tavo meilė yra stipresnė. Tada nenori už tą meilę gauti atpildo, nenori savintis kito žmogaus.
To neapibrėši ir nepapasakosi kitiems. Tave išjuoks - gal ir dabar kas nors juokiasi skaitydamas. Kiekvienas turi savo supratimą. Mano toks supratimas, kad didžioji meilė yra neskirstoma.
Tai, ką žmonės vadina meile, dažnai panašu į šeimos sąmokslą, kuriuo siekiama geriau gyventi už kitus. Vyras Seime dirba, o žmona sako - klausyk, jie jau nusipirko namelį, kodėl tu negali, užimdamas tokią poziciją, juk turi pažįstamų. Ar tikrai iš meilės vyras pažeis įstatymus?
- Ne visai taip žmonės įsivaizduoja idealią meilę. Štai filmuose rodo - įsimylėjo, susituokė, sąžiningai dirbo ir laimingai augino vaikus.
- Kas tuos filmus žiūri? Nelaimingos moterys, kurių vyrai namo nepareina. Žiūri ir verkia - kokia graži meilė. Išjunk televizorių. Nelygink iliuzijos ir savo gyvenimo. Tada imi pykti ant kitų ir ant savęs, nes tai neatitinka iliuzinio vaizdo.
- Kaip supratote, kad dzenbudizmas yra geriausias kelias, kuriuo eidamas vaduositės iš iliuzijų?
- Jis nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Jis yra mano kelias. Jeigu einu miško keliu, tai nereiškia, kad geriau eiti Brazilijos džiunglių takeliu, kuris galbūt įdomesnis. Einu savo keliu, nes šiuo metu yra taip.
Viskas prasidėjo nuo pantomimos. Spektaklyje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ vaidinome tobulus žmones, kurie darydavo jogos pratimus. Reikėjo sėdėti pusiau lotoso poza, todėl pradėjome daryti pratimus, kad prasilankstytume. Susidomėjau, pradėjau knygutes apie jogą ir budizmą skaityti.
Naiviai nuėjau pas krišnaitus paklausti, kur rasti budistų - net negalvojau, kad jiems budizmas nepatinka. Jie man parodė vieną vyresnį krišnaitą ir paaiškino - štai jisai lankė budizmą, nirvaną pasiekė, bet paskui tapo krišnaitu. Pagalvojau - čia iš manęs tyčiojasi. Išėjau nusivylęs - Lietuvoje nėra budistų.
Tačiau norėjau kažką daryti. Mano draugė man padarė tokį raudonai juodą ženkliuką su yin ir yang simboliais. Kasryt ir kasvakar dariau jogos pratimus. Skaičiau Vydūną, kai kuriuos dalykus pritaikiau sau. Mąsčiau - jeigu nesusirasiu mokytojo, tai pats įkursiu savo mokyklą. Jau turėjau sukūręs savo techniką - rengdavau kažkokias meditacijas, jungdavau jas su pantomima.
Įsivaizduoju, kad daugelis savamokslių mokyklų atsiranda iš mokytojo nesuradimo. Aš netgi paprašiau nušlifuoti penkių kapeikų rusiškas monetas, kad iš jų galėčiau padaryti ženkliukus bendruomenės nariams. Kai ženkliukai buvo padaryti, jau ruošiausi paskelbti apie jogos mokyklos atidarymą.
Tačiau kaip tik tada sutikau savo mokytoją. Jis manęs paklausė: „Kas tu esi?“ Negalėjau atsakyti. Klausimas smigo kaip peilis. Mąstymas dingo ir tikrai nieko negalėjau atsakyti. Jaučiausi užvarytas į kampą. Mokytojas pasakė: nebijok, žmogui nelemta atrasti šito, bet yra kelias ir kryptis suvokti tai, apie ką tu visuomet galvojai. Tas būdas yra meditacija.
- Ką atsakytumėte žmonėms, kurie klaustų, kam reikalingos meditacija? Daug kam tai atrodo beprasmiškas laiko švaistymas.
- Meditacija nėra tik sėdėjimas sukryžiavus kojas, tai nėra buvimas ramybės būsenoje. Tai yra technika, padedanti sustabdyti protą. Tai yra būdas žiūrėti į tai, kas aš esu.
Gerai, kad man pavyko prisiliesti prie senos tradicijos, kuri turi tą techniką. Tiesa, paskui atradau, kad ir krikščionių vienuoliai tai naudoja, tik kitaip vadina. Mes, dzenbudistai, medituojame sukryžiavę kojas, darome nusilenkimus, giedame. Taip atsiranda vidinė tyla - tokią, kokią gali jausti paties triukšmingiausio miesto centre.
- Ir kas atsitinka, kai atsiranda tyla?
- Tada matau, kad tavo akys laksto ir žiūri tai į kairę, tai į dešinę. Jei mano galvoje būtų triukšmai, nematyčiau tavo veido. Galvočiau - pala pala, kaip čia man ką daryt. Taip anksčiau ir galvodavau.
Man buvo didžiulė laimė atrasti, kad galima gyventi kitaip. Tačiau to niekam nepapasakosi. Turi tai atrasti pats. Dėl to mes nepropaguojame dzenbudizmo. Jei žmogus pats ką nors praktikuoja, jam kyla klausimų, tada gali pasidalinti patirtimi, bet nesidomintiems neskelbiame jokių tiesų.
- Ką siūlote daryti tiems, kurie norėtų pasinaudoti dzenbudizmo praktika?
- Pradėti reikia nuo paprastų dalykų. Paimi ir kvėpuoji pilvu. Trys pirštai žemiau bambos yra tavo energetinis centras. Įkvepi - ta vieta išsipučia, iškvepi - susitraukia. Ranką uždėk ant tos vietos, kad jaustum. Įkvepi ir iškvepi. Įkvepi ir iškvėpi.
Kai padarysi tai dešimt minučių, įgausi tam tikrą patirtį. Jeigu sąžiningai padarysi, neprisirišdamas prie mano pasakymo, įgausi savo patirtį. Gal ne iš karto. Bet kai tai įvyks, pažvelgsi truputį kitokiu kampu į viską, ką matei anksčiau.
Šimtu procentų esu įsitikinęs, kad jau po savaitės po tokios praktikos atsiras kitoks požiūris. Tą požiūrį galėsi panaudoti spręsdamas savo asmenines problemas. Tai kiekvienam naudinga.
- Mes dažnai savęs ir kitų klausiame - kokia yra gyvenimo prasmė. Kokia jums yra gyvenimo prasmė?
- Nežinau. Nežinau. Nežinau.
Galvojimas apie gyvenimo prasmę užtušuos tau taip akis šią akimirką, kad tu ir kitam žmogui peilį į širdį gali suvaryti vardan tos išmąstytos gyvenimo prasmės. Kiek žmonių - tiek prasmių. Geriau žiūrėkim, kokią prasmę matome šioje akimirkoje. Kitos akimirkos daugiau nebus.
Kokia prasmė mums čia dviese kalbėtis? Kai mokytojo paklausė, kas yra meilė, jis atsakė: tu manęs klausi, kas yra meilė, aš tau atsakau - kas yra meilė? Tai ir yra meilė. Mūsų pokalbis yra iš meilės. Mūsų bendravimas yra iš gyvenimo prasmės.
Prasmė nepriklausoma nuo mūsų mąstymo. Ji egzistuoja kiekviename žmoguje - net prieš gimimą.
Meilė, gailestingumas - tai žmogiški dalykai. Atimk viską iš žmogaus, o šie dalykai visuomet liks. Dėl to mes ir žmonės. O nužmogėjimas yra tai, kad mes kuriam iliuzijas, o ne gyvenam čia ir dabar.