Adventas – vilties laikas

Priežasčių, kodėl taip yra galėtume rasti ne vieną: neturime tvirtų adventinių papročių ir tradicijų, nežinome, kokią reikšmę šiam laikui suteikia krikščionija, pagaliau religinė mažaraštystė yra būdinga net ir tikintiems žmonėms. Kad ir kaip ten būtų, bet įvairių krikščioniškų Bažnyčių ir bendrijų kalendoriai atkakliai skelbia, kad prasideda laikotarpis, kuris kviečia stabtelėti prieš didžiąją metų šventę - Kalėdas.

Senoviškas, kietas ir svetimas mūsų ausiai žodis „adventas“ yra lotyniškos kilmės (adventus) ir reiškia „atėjimą“, „atvykimą“. Romos imperijoje adventu buvo vadinamos apeigos, kai kartą metuose dievybės statula būdavo išnešama iškilmingam kultui ir laikoma tarp žmonių, kol tęsdavosi iškilmė. Advento sąvoka romėniškoje terpėje reiškė svarbios asmenybės pirmąjį oficialų vizitą arba iškilmingą įvesdinimą į pareigas, pavyzdžiui, imperatoriaus intronizaciją.

Pirmasis Advento laikotarpio paminėjimas randamas ketvirtajame Saragosos Susirinkimo kanone 380 metais. Turo sinodas 567 m. paskelbia Gruodžio pasninką, o 581 m. Makono I Susirinkimas išleido potvarkį, kad pasauliečiams privalomas Advento pasninkas nuo šv. Martyno šventės (lapkričio 11 d.) iki Kalėdų. Jis įgauna šv. Martyno gavėnios pavadinimą. Iš VII ir VIII amžių liturginių skaitinių knygų sužinome, kad tuo metu kai kuriose vietovėse būta ir šešių Advento sekmadienių.

Bažnyčios istorikai sutaria, kad tikruoju Advento laikotarpio architektu reikėtų laikyti popiežių šv. Grigalių Didįjį (+604 m.), kuris nustatė keturių savaičių trukmę, sukūrė šiam laikui skirtas maldas ir antifonas. Galai (dabartinė Prancūzija) praturtino Adventą eschatologiniais elementais. Romos ir galų adventinių tradicijų sintezė Romoje įsitvirtino XII amžiuje.

Krikščionių skilimai sukūrė prielaidas plėtotis skirtingoms adventinėms tradicijoms. Štai stačiatikiai laikosi Viduramžių papročių, Adventą vadina Kalėdiniu pasninku, kuris tęsiasi 40 dienų. Adventą švenčia ir tradicinės protestantų bendrijos, kuriose šis laikotarpis pasižymi ne asketinėmis praktikomis, bet šviesos ir džiaugsmo elementais. Katalikų Bažnyčia laikosi „vidurio linijos“: nunyko atgailos pratybos, bet akcentuojamas susitelkimas, aktyvesnis dalyvavimas pamaldose bei Biblijos apmąstymas.

Šiuolaikinėje pastoracijoje dažnai akcentuojama, kad Adventas yra džiaugsmingas laukimas. Ko ateinant laukia krikščionys? Apie kokį atėjimą byloja Advento laikas? Juk krikščionys tiki, kad Kristus niekada nebegims kaip mažas kūdikis...

Advento laiko paskirtis padėti rastis suvokimui, kad pakrikštytas žmogus yra eschatologinė būtybė. Graikiškos kilmės žodis „eschatologija“ (ἔσχατος, Eschatos) reiškia „mokymą apie paskutinius dalykus“: laikų pabaigą, Jėzaus Kristaus sugrįžimą, gyvųjų ir mirusiųjų prisikėlimą, Paskutinį Teismą. Šio mokymo šerdis – tikėjimas (paremtas Šventojo Rašto žodžiais), kad Jėzus apsireikš, sugrįš laikų pabaigoje gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Viena vertus, nūdienos žmogui kalbos apie pasaulio pabaigą atrodo baisios, primena filmo “2012” siužetą. Tad ne vienas jas palieka mito, futurizmo ir fantastikos sričiai. Kita vertus, suvedus į “Google” paiešką žodžių junginį “End of the World” (angl. „pasaulio pabaiga“) randame apie 700 milijonų atsakymų.

Tai reiškia, kad šis klausimas mūsų bendralaikiams yra itin aktualus. Šis smalsumas yra puiki terpė periodiškai kilti įvairių sektų, kultų, religinių judėjimų kalboms apie greitą pasaulio pabaigą, kurią lydės bausmės „nusidėjėliams“, todėl žmonės turi gelbėtis, atsižadėti savo nuosavybės, gyventi asketiškose bendruomenėse ir pan.

Žinoma, ne vienam Kristaus sugrįžimas siejasi su laidotuvių apeigose girdimų giesmių „Gelbėk, mane, Viešpatie“ ar „Rūsčią dieną“ tekstais. Išties, kai girdime giedant apie liepsnojantį dangų, po pelenais palaidotą žemę, siaubingąją ataskaitos valandą, nevalingai per nugarą nusirita šiurpuliukai, atmintyje iškyla Hieronymuso Boscho paveikslai, o vaizduotė mus nukelia į teismo salę - su teisėjais, prokurorais ir advokatais. Tačiau Viduramžių kultūros kūriniai kilę iš fundamentalistinių Senojo Testamento pranašysčių interpretacijų ar nūdienos holivudinė mitologija neturi nieko bendra su bibliniu tikėjimo turiniu.

Biblijos žinia teigia, kad neverta laukti baisių kataklizmų, nelaimių, kosminių katastrofų, kad esą jie reikštų pasaulio pabaigą. Dievas neužsiima žmonių gąsdinimu, ką patvirtina ir Kristaus žodžiai: „Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų.“ (Mt 24, 6). Jėzus įspėja, kad tai yra tik ženklai, raginantys budėti, t.y. būti dėmesingiems giliausioms savo dvasios aspiracijoms, šio pasaulio procesams, vertinti juos kaip turinčius galutinę prasmę, nukreiptus į viltį, kad šis pasaulis bus perkeistas grįžtančio Kristaus šlovės.

Šv. Kryžiaus Jonas (o su juo ir palaimintoji Motina Teresė) mėgo kartoti, kad laikų pabaigoje pasaulį teis meilė. Vien sausa širdis gali pamiršti, kad būtent iš Meilės perspektyvos bus teisiama pasaulio, žmonijos, kiekvieno asmens istorija. Šioje perspektyvoje atsivers, kaip Dievas myli žmogų, kiek daug dėl kiekvieno Jis padarė. Pagaliau Kryžiaus dramos ir pergalės vaisingumas taps regimas žmonijos ir Visatos matmeniu.

Tad žmogui nekelia grėsmės tai, ką įprasta vadinti pasaulio ar laikų pabaiga. Negana to, tikėjimo žinia apie Jėzaus sugrįžimą reiškia vilčių išsipildymą ir visų mūsų tiek trokštamo teisingumo įgyvendinimą. Advento laikas yra skirtas sustiprinti viltį ir priminti mums, kad prieš du tūkstančius metų gimęs Išganytojas šlovingai sugrįš apreikšti savo meilės.