Autorė primena to nedidelio koncerto, surengto ypatingomis aplinkybėmis, tęsinį: kai V.Kernagis užgrojo linksmai, publika staiga atkuto, o maestro pastebėjo: „Tai štai ko jums reikia!“ Dabar jau istorinius šio koncerto kadrus galės išvysti ir naujos knygos skaitytojai. Mat išleistos dvi knygos versijos: viena - kietais viršeliais, su kompaktiniu disku, kuriame įrašytos V.Kernagio dainos ir vaizdo ištraukos iš koncertų, ir žemėlapiu, antra – kišeninė, minkštais viršeliais, be disko ir žemėlapio, užtat triskart pigesnė.
„Lietuvos ryto“ teatro apžvalgininkės R.Oginskaitės knyga pasakoja, kaip istorinės pervartos įsispaudė į V.Kernagio gyvenimą ir kūrybą.
* * *
- Ar rašydama knygą jūs galvojote, ko joje ieškos skaitytojas ir ką norės rasti?
- Man buvo labai įdomu, kaip kūrėsi šitas artistas, ką jis gavo namuose, aplinkoje, mokykloje, kaip jį aplinka skatino, kiek slopino. Man tai buvo įdomiausia. O kas autorių traukia, tas, tikiu, patrauks ir skaitytoją.
- Jūs atkasėte labai mažai žinomą V.Kernagio atšakos iš Blynų giminės liniją, ateinančią iš tarpukario.
- Jeigu būčiau dar tą liniją labai kasusi, daugiau negu man V.Kernagis pasakojo, būtų sugaišta dar pora metų tai knygai. Aš puikiai žinojau, kad man reikėjo paties fakto ir kiek tas faktas darė įtaką V.Kernagiui. Zenono Blyno dienoraščiai yra išleisti („Karo metų dienoraštis, 1941-1944 m.“ – red.). Kas domisi, tas skaito. O man rūpėjo šeima, patyrusi tokį likimą – Bobulytė, kurios visi sūnūs išnaikinti, dingę ir net nežinomas jų likimas. Kaip jie gyvena? Kokia atmosfera jų namuose? Net pati Bobulytė į kalėjimą buvo pasodinta. V.Kernagis tą sužinojo daug vėliau. Tad man buvo įdomiau, kaip jo likime tos istorijos atsispindėjo.
Pavyzdžiui, kai jis sugalvojo „Geležiniu vilku“ pavadinti mokyklos bigbyto grupę, tėvai staiga, nieko neaiškindami, pareiškė: „Nė už ką!“ Kodėl? Todėl, kaip vėliau sužinojo V.Kernagis, kad abu jo suimtieji dėdės priklausė organizacijai „Geležinis vilkas“.
Arba man nepaprastai įstrigo Gražinos Kernagienės pasakojimas apie vaidmenis pokario gyvenime: šeimoje esi vienas, gatvėje kitas, o prieš vaikus – lyg niekur nieko, kad stalinizmo laikų įtampos vaikai nejaustų. Tą pasakojimą kažin kada išgirdau. Dabar Gražinai Kernagienei devyniasdešimt antri, ir ji jau seniai neišeina iš namų, o aš ją sutikau dar teatre, vadinasi, tai galėjo būti kokiame 9-ajame dešimtmetyje.
Staiga ji ima man pasakoti tokį dalyką – apie pokario atmosferą. Man niekas nėra taip papasakojęs. Gyveni ir nežinai. V.Kernagis pats sakydavo apie savo paaugliškus laikus: ką gali žinoti, kaip ten anksčiau buvo su ta Lietuva – mokykloje nemoko, tėvai, saugodami vaikus, tyli.
- O kodėl V.Kernagis ir šiais laikais nepasakodavo, kad dėdės buvo rezistentai? Kaip ir jo buvę klasės draugai juokais nurašo tą istoriją, kai saugumas juos kaltino įkūrus slaptą organizaciją „Laisva Lietuva“. Juk dabar žmonės save padaro rezistentais ir iš didesnių juokų.
- Padaro didelę istoriją! Kaip V.Kernagio suolo draugas Vladas Sinica juokavo, pamatęs saugumo dokumentą su savo ir klasės draugų pavardėmis: „O! Būčiau žinojęs, būčiau dideliu žmogumi tapęs“. Tada jie į tai nekreipė dėmesio. Kiekvienoje mokykloje anuomet buvo tokių „juokų“ – neva švęsti Vasario 16-ąją, nors nuovokos neturėjai, kas tai. Tai buvo draudžiama, todėl įdomu. Iš tikrųjų nieko nedarai, bet jau esi nusikaltėlis.
Aš tai puikiai žinau, nes lygiai tokioje pačioje istorijoje dalyvavau. Mes nieko nežinojome, kas ta Vasario 16-oji. Bet vieną vasario 16-ąją dešimt panų – gal devintokės? - išgėrėme šampano. Kitą dieną mes jau buvome tardomos. O kad tardo, tai tylim. Taip mes virtome partizanėmis. O istorija niekinga. Mes ir toliau nežinojome, kas ta Vasario 16-oji iš tikrųjų. Susirinkome gerti šampano ir aptarinėjome, kuriai tinka mini sijonai, kuriai netinka. Aš manau, kad jų organizacija „Laisva Lietuva“ buvo lygiai tokia pati. Bet už tai išmesdavo iš komjaunimo ir iš mokyklos, vadinasi – biografija jau „purvina“ sovietiniu požiūriu.
Jeigu buvo provokatorius, kaip V.Kernagio klasės draugai vėliau suprato, tai tų provokatorių buvo kiekvienoje mokykloje. Kas užkimba, o kas neužkimba – Saugumo metodai buvo ir tokie. Kiekvienoje klasėje buvo užrašinėtojas, ką „chebra“ susitikus šnekasi ant suolelio ar Valakampių paplūdimyje.
- Bet dėdės partizanai nebe toks juokas.
- Tai ir yra V.Kernagio grožis, kad jis nesipuošė giminių darbais. Yra dėdžių istorija, o ne jo – artisto – istorija. Jis, kaip artistas, nesipuošė ir savo seneliu Dominiku Jonu Blynu, kuris tikrai buvo garbingas nepriklausomos Lietuvos žmogus. Juk niekas apie tai net nežinojo. Yra V.Kernagis – artistų vaikas, teatro vaikas, ir viskas. Ką aš uždirbau, tuo ir didžiuojuosi.
- Žadėjau jūsų klausti apie žmogų ir jo laiką. Bet V.Kernagio atveju tai labai sudėtinga, nes jis buvo ryškus bent trijuose labai skirtinguose tarpsniuose – vėlyvuoju sovietmečiu, Atgimimo metais ir atgautos nepriklausomybės laikais. Ar sutiktumėte, kad jo biografija savaip atspindi visų trijų laikotarpių dvasią?
- Jis pats sakė: „Gimiau prie J.Stalino, augau prie N.Chruščiovo, brendau prie L.Brežnevo, sulaukiau nepriklausomybės ir vis dar reikalingas!“
- Vadinasi, knygą galima skaityti kaip istoriją per vieno žmogaus biografiją.
- Kaip leidykloje juokauja – „epochalinis veikalas“. Nes tai yra ir kartos istorija, ir miesto istorija, ir šalies istorija, ir estrados istorija, ir dainuojamosios poezijos istorija. V.Kernagio kūrybos labai daug kur buvo.
- Bet jo laiko antspaudai su priešybės ar paradokso ženklu: „marazmėjančioje valstybėje“ įkūrė kabaretą, kai naikino estrados ansamblius, subūrė estradinį „Dainos teatrą“, o kai per Atgimimą reikėjo šauklių, jis grįžo prie kabareto. Kaip jūs tai aiškintumėte? -
- Aš manyčiau, kad Vytautas Kernagis gyveno tik menu ir mene. Nors sakė, kad jam rūpi socialiniai visuomeniški dalykai, bet jam tai rūpėjo kaip menininkui. Svarbiausia, kad scenoje jam būtų įdomu.
Jis sakė, kad galima protestuoti prieš ir galima protestuoti už. Tad jis protestuoja už. Jis protestuoja kurdamas. Jis eina dirbti į estradą, kuri yra pasibaisėtina. Tada tai vadinosi estrada, dabar vadinasi popsu. Kernagis tai vadino plastmase. Jis režisuoja estradinius renginius, veda koncertus, ir tuo pat metu dainuoja kabareto programas, kur tyčiojasi iš tos estrados ir jos dainų, manierų. Kaip V.Kernagis sakė, „nekenčiau lietuvių estrados, net dainavau prieš ją“.
Per Atgimimą visi su vėliavomis vaikšto, o V.Kernagiui kabaretas galvoje. Nes V.Kernagiui patinka Šveiko humoras – tarti lyg tarp kitko, o pasakyti kur kas daugiau.
- Bet ir to šveikiško humoro, ir jo rimtos programos publika ne visada suprasdavo. Keista skaityti, kaip jis atvirai konfliktuodavo su koncerto žiūrovais, kurie ima linguoti ir ploti.
- Jis yra be galo rimtas ir inteligentiškas menininkas. Ir netgi, kaip sako rašytojas R.Rastauskas, V.Kernagio menininko kilmė aristokratiška.
Kai rimtas menininkas su savo aristokratiška etika atvažiuoja į kokį miestelį, dainuoja „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...“ ir pamato, kad prie „plastmasės“ pripratę žmonės linguoja, ploja ir neklauso žodžių, tada jis sustabdo koncertą ir paaiškina jiems: beraščiai klausytojai gali išeiti, pinigus už bilietus grąžinsime. Kad koncerto stabdymas, ginčai su publika – jo, kaip artisto, klaida, V.Kernagis ne iš karto pripažino.
- Kaip suprantu, jis kritiką apskritai sunkiai priimdavo.
- Visiškai nepriimdavo. O kas priimtų? Aš manau, kad kritikos apskritai neįmanoma priimti. O V.Kernagis žmogus šnekus, ironiškas, labai energingas ir iš karto kerta.
Be to, prisiminkime Brodo laikus, kai jis laukdavo puolimo kaip storas, žvairas, akiniuotas – todėl pradėdavo puolimą pats, kad ant jo niekas nevarytų. Scenos elgesys vėliau gali būti tęsinys tokio elgesio.
„Anapilio“ laikais irgi taip būdavo. Tik švelnesne, ironiškesne forma, ne toks atviras konfliktas. Per koncertą suskamba kažkieno mobilusis telefonas. V.Kernagis sako: „Na va, pakalbėkite telefonu. Čia žmogus labai užimtas, netrukdysime. O čia kažkas labai nori atkreipti dėmesį? Atsistokite, mes pažiūrėkime visi į jį, jis labai nori būti matomas. Dabar galima dainuoti?“
- Tai atspindi, kaip jūs rašote, ir jo vidinį konfliktą tarp ganytojo ir linksmintojo.
- Visu savo elgesiu jis lieka ganytojas. Tik tiek, kad forma linksmesnė.
- Bet nepriklausomybės laikų karjera rodo, kad nugalėjo linksmintojas?
- Taip, čia buvo V.Kernagio drama. Bet kai jis, pabaigęs kabareto programas ir dar nesugalvojęs „Dainos teatro“ kalbėjo su buvusiu klasės draugu Eugenijumi Laurinaičiu (žinomas psichoterapeutas – red. pastaba), kodėl jam taip blogai, jam psichoterapeutas paaiškino, kad jis neturi „atsitraukimo“ nuo scenos.
Nepriklausomybės laikais jis turėjo „atsitraukimą“ – jis šoumenas, renginių vedėjas, o nuvažiavęs į „Anapilį“ šimtui žmonių senoje verandoje dainuoja savo jaunystės rimtas ir skaudžias dainas. Tokia buvo kompensacija. Vienur jis uždirba linksmindamas, jeigu iš artisto profesijos kitaip neuždirbsi, o kitur realizuoja save. O kaip kitaip? Iš ko gyventi? O dar vesdamas kokius „Robinzonus“, aišku, jis save pateisins, kad dalyvauja projekte, kuris Lietuvoje pirmas.
- Čia turbūt galima prisiminti knygoje jūsų vartojamą posakį „repertuarinės legendos“. Ką už jų slepiate?
- Tai įvykiai iš tavo – kiekvieno žmogaus - gyvenimo, kuriuos pasakoji ne vieną kartą. Visuose interviu yra V.Kernagio pasakojimas apie tai, kaip tėvai jį nuvedė į muzikos mokyklą, kaip jis nenorėjo mokytis ir kaip užsidaręs tualete vaizduodavo, kad vemia, nes nori išsivaduoti iš barškinimo pianinu. Yra tokia legenda. Taip pat apie „Aisčių“ pavadinimą: kad norėjo būti „Bočiais“, bet tapo „Aisčiais“, nes M.K.Čiurlionio meno mokyklos grupė diena anksčiau pasivadino „Bočiais“.
Arba pasakojimas apie „pirmą muzikinį filmą Lietuvoje“. (Juokiasi). Iš esmės tai yra bendraamžių kino mėgėjų nufilmuotos penkios minutės, o kokia legenda – pirmas Lietuvos muzikinis ir dar begarsis klipas! Ta legenda įdomi tuo, kad anie mėgėjai jau tada buvo garsūs, o dabar tai itin žinomi ir gerbiami kino profesionalai – režisierius Algimantas Puipa ir operatorius Algimantas Mikutėnas.
- O gal viena iš tokių legendų buvo ir pats Brodas (dabartinis Gedimino prospektas). Ar V.Kernagis ir jo bičiuliai neišpūtė Brodo reikšmės?
- Ne. Brodas buvo reiškinys ir net šita knyga kurį laiką rizikavo pavirsti vien apie Brodą. Aš negalėjau išlįsti iš to laiko – tiek tai buvo įdomu ir vis norėjosi klausyti, prisiminti ar sužinoti kuo daugiau. Brodas tikrai buvo visuotinė susitikimo vieta. Dabar yra internetas, kavinės, klubai, o tada buvo Brodas su savo suoliukais.
- Rašydama biografiją turėjote „repertuarines legendas“ tikrinti. Kiek jose teisybės?
- Kartais man pavykdavo išgirsti kitą variantą. Pavyzdžiui, „Aisčių“ muzikantas Rytis Gustaitis sako, kad nebuvo jokio „muzikinio filmo“. O A.Puipa stebisi: „Kaip tai? Jam atrodo, kad nebuvo?“
Arba V.Kernagio išmetimas iš mokyklos. Jis sakė, kad mergaitės atsisakė su juo mokytis. Jokios rezistencijos, tik mergaitės atsisakė mokytis.
Arba kaip jis turėjo vaidmenį be žodžių per diplominį spektaklį „Žuvėdra“. Bet be žodžių jie, neva trise padarė tokią pantomimą, kad visa salė klykė iš juoko ir per tai net nežiūrėjo, kaip pagrindiniai herojai atsisveikindami ašaroja. Kurso draugė Ingrida Kilšauskaitė papasakojo, kad tai buvo per generalinę repeticiją. Kurso vadovas Henrikas Vancevičius juos subarė, ir per diplominį jie tik įėjo į sceną, pabuvo ir išėjo.
Ką tu ne kartą pasakoji, virsta legendomis. Lygiai taip pat kaip dabar aš nenorėdama darau legendą iš to, kaip rašiau šitą knygą.
O apskritai V.Kernagis buvo tokia asmenybė, kad norisi, jog jis būtų. Net knygos pavidalu. Gal aš klystu.
Kai rašiau knygą, atrodo, įsitvėriau į V.Kernagį ir laikiau – kad jis būtų. Ir negalėjau nieko kito daryti, tik šitą knygą rašyti, nes man reikėjo, kad ta knyga būtų.
- O V.Kernagiui reikėjo, kad ta knyga būtų? Nes jis daug kartų yra sakęs, kad jo žanro atlikėjai labai greitai užmirštami.
- Ne kartą jis kalbėjo ir tai, kad apie estrados artistus yra, deja, tik viena knyga – Liudo Šaltenio „Mūza su mikrofonu“, ir ta pati išleista 1983 metais. Lyg estradoje nieko nevyktų! V.Kernagiui rūpėjo ir Danielių Dolskį įamžinti – nes tai pagarba estrados žanro artistui. Kaip V.Kernagis sakė, dėkodamas už Nacionalinę premiją, „kad jūs žinotumėt, kaip sunku kurti tą lengvąjį žanrą“.
Kai mes su V.Kernagiu sugalvojome, kad galima būtų parašyti knygą apie jį (1992 metais – red. pastaba), aš puikiai supratau, kad jis norėjo šitam naujam laikui, jauniems žmonėms priminti istoriją. Ir savo, ir savo kartos muzikos. Jam buvo labai svarbu, kad roko grojimo, dainų kūrimo istorija, net nuo mokyklos laikų, neišnyktų. Kad neatrodytų, jog roko muzika prasidėjo nuo šiandien grojančių grupių.
Galimas daiktas, kad V.Kernagiui buvo ir pakankamai neramu laisvėjančioje Lietuvoje, gal manė, kad jį užmirš, todėl jam reikėjo ramsčio. Bet po to, kai jis pradėjo būti reikalingas, tai neteko tokios reikšmės.
- O kas būtų kitaip, jei tuomet būtumėte rašiusi?
- Nesvarstau, kas būtų buvę. Yra dalykų, kurie neįvyko, nes negalėjo įvykti. Ko jis nepapasakojo, to jis ir nebūtų papasakojęs. O visos jo legendos surašytos ne kartą – įvairiuose leidiniuose. Taip kad „ana“ knyga niekur neprapuolė – ji išsimėčiusi spaudoje.
Knygai reikia atstumo. Net ir dabar yra per mažas atstumas. Ir aš nuo V.Kernagio neatitolusi. Galbūt esu ne tiek autorė, kiek gerbėja. Negaliu V.Kernagio vertinti šaltai.
Kai jis sirgo, man buvo svarbu pasakyti jam: knyga bus, pažadėjau ir ištesėsiu. Jis, truputį geriau jausdamasis, keliskart atvažiuodavo pasakoti knygai. Jis kalbėjo, pasakojo, siuntė nuotraukas, rašė laiškus. O aš vis galvojau, kad tuoj jis baigs pasakoti tas visas legendas, ir aš jo paklausiu apie dainas. Taip ir nepaklausiau. Bet turbūt ir neįmanoma apie tai papasakoti. Lygiai kaip aš nepapasakočiau, kaip aš šitą knygą rašiau. Legendą galiu sukurti, ir joje bus daug tiesos, o papasakoti, kaip tai iš tikrųjų buvo – per sunku, neįmanoma.
Pabandykit papasakoti, kaip jūs rašėte šitą interviu. Neįmanoma, tiesa?