Su Anastasija susitinkame Operos ir baleto teatro hole. Aplink mus nuolat skraido zylutė.
„Keli paukšteliai pas mus gyvena. Buvome išleidę juos į lauką, galvojome, kad jie tiesiog negali ištrūkti į laisvę. Bet jie ir vėl čia kažkaip įskrido“, - juokiasi balerina.
Smulkutė, didelėmis akimis ir nuo veido nedingstančia šypsena. Anastasija labiau primena jaunutę mokinukę, o ne Operos ir baleto teatro sceną ir žiūrovų simpatijas vis labiau užkariaujančią baleriną, spėjusią pelnyti ir Metų baleto solistės apdovanojimą.
„Gimiau Rusijoje, Čeliabinske, pietiniame Uralo kalnų šlaite. Nuo pat vaikystės buvau muzikali. Kai tėvai įjungdavo muziką, visą laiką šokdavau, todėl mama nutarė mane leisti į muzikos mokyklą. Kasdien po tris valandas grojau fortepijonu ir šokau klasikinius šokius.
Baleto subtilybių pradėjau mokytis nuo penkerių su puse metų, o nuo septynerių metų pradėjau lankyti menų mokyklą. Tuomet rimtai ėmiausi mokytis choreografijos, bet ir toliau grojau fortepijonu. Jis - pirmoji mano meilė. Iki šiol jaučiu nostalgiją šiam instrumentui“, - pasakoja A.Čumakova.
Balerinos šeimoje nebuvo menininkų. Mama dirba Rusijos geležinkeliuose, tėvas anksti paliko šeimą. Vyresnysis brolis pasekė mamos pėdomis - dirba geležinkelyje.
Baigusi menų mokyklą Anastasija įstojo į Permės choreografijos mokyklą, kurioje mokėsi 8 metus.
„Mokytis buvo labai sunku. Neturėjau visų balerinoms būtinų fizinių duomenų, buvau vidutinybė, todėl teko daug dirbti, kad pasiekčiau, ko noriu.
Sunku buvo ir gyventi toli nuo namų, tėvų. Teko dietų laikytis, nuolat galvoti apie svorį. Dabar, kai daug dirbu, šoku pagrindinius vaidmenis, apie dietas galvoju mažiau. Tačiau laikausi režimo: jei daug dirbu, turiu ir daug ilsėtis, miegoti. Valgau viską, tiesiog stengiuosi maitintis reguliariai“, - pasakoja balerina.
Baigusi aukštąją mokyklą Permėje, Anastasija grįžo dirbti į gimtojo Čeliabinsko teatrą. Čia prabėgo treji metai – jie vieni svarbiausių balerinos karjeroje. Brendo kaip atlikėja, iš karto ėmėsi pagrindinių vaidmenų. Vėliau savo laimę A.Čumakova nusprendė išbandyti užsienyje: „Išvažiavau dirbti į Egipto sostinės Kairo teatrą. Teatras – gražus, didelis, tačiau darbas vyko pakankamai tingiai. Po 8 mėnesių supratau, kad čia netobulėju, ir grįžau atgal į Čeliabinską“.
Čia ją, šokančią su savo partneriu ir būsimuoju vyru, pastebėjo iš Maskvos atvykęs žinomas choreografas ir pakvietė šokti Krasnojarsko teatre. Jame pora dirbo beveik 4 metus, daug gastroliavo Europoje, o vėliau išvyko į Maskvą. Tačiau jų santykiai netruko ilgai - prieš ketverius metus šokėjai išsiskyrė.
„Maskvoje dirbau tokioje trupėje, kuri daugiausia pasirodymų rengė užsienyje: Europoje, Arabų Emyratuose. Tačiau greitai nuo tokio gyvenimo pavargau. Išvykdavome kur nors trejiems mėnesiams, kas vakarą – po du pasirodymus, paskui – porą savaičių poilsio Rusijoje, ir vėl gastrolės. Toks darbas - didžiulis krūvis organizmui, pervargdavau. Nutariau susirasti teatrą, kuriame galėčiau ramiai dirbti“.
- Ir taip atsidūrėte Vilniuje?
- Taip, vienos mano draugės vyras – lietuvis. Jie iš Čeliabinsko persikraustė gyventi į Lietuvą. Atvažiavau jos aplankyti į Vilnių ir užsukau į Operos ir baleto teatrą. Parodžiau, ką sugebu, visiems patiko, todėl po metų atvykau į Vilnių.
- Kodėl didžiulę, daugybę galimybių teikiančią Maskvą iškeitėte į mažą Lietuvą?
- Maskva – ne mano miestas. Ten atsidūrę žmonės patenka į tam tikrus rėmus. Didžiulė konkurencija, todėl nuolat tenka kovoti už save, įrodinėti, ką tu sugebi. Tampi šiurkštus. Supratau, kad tai ne man. Norėjau kur nors ištrūkti, todėl atsiradau čia.
Dirbti į Vilnių atvykau 2008-ųjų rugsėjį.
- Kaip sekėsi adaptuotis Lietuvoje? Klimatas čia panašus, kaip Rusijoje, tačiau žmonės tikriausiai skiriasi?
- Klimatas Lietuvoje man buvo kiek neįprastas. Čia daugiau drėgmės. Pirmą žiemą sunkiai sirgau. Rusijoje žiemos daug sausesnės, o čia - nuolat sniegas, lietus.
Operos ir baleto teatro trupėje greitai apsipratau. Gal dėl to, kad buvo daug darbo. Nesikračiau jo, jei kam reikėdavo, mielai padėdavau, gal todėl ir susiklostė geri santykiai.
O lietuviai man atrodo labai santūrūs. Pasiilgstu savo draugų rusų, jų nuoširdumo, atvirumo ir paprastumo. Galėdavau trečią valandą nakties su savo problemomis užgriūti pas ką nors į svečius neperspėjusi ir visi puldavo man padėti, patarti. Tokių santykių man labai trūksta. Tačiau ir Vilniuje turiu draugų, kurie užpildo šią tuštumą.
- Kokį įspūdį jums padarė Vilnius?
- Vilnius - europietiškas miestas, tai man svarbu. Daug gastroliuodavau po Europą, įpratau prie europietiškų tradicijų, todėl grįžus į Rusiją, man būdavo sunku. Vilniuje gyvenu prie Žaliojo tilto, todėl man labai patogu pasiekti teatrą. Man labai patinka Vilniaus senamiestis. Kasdien galėčiau vaikščioti jo gatvelėmis, grožėtis architektūra. Labai norėčiau daugiau keliauti į užmiestį, į gamtą. Tik kol kas neturiu automobilio, tačiau tikiuosi, kad greitai jį įsigysiu ir galėsiu keliauti.
Taip pat man labai patinka Trakai.
Vilniuje jaučiuosi labai gerai, dabar čia - mano namai. Tai pajutau vasarą, kai grįždama iš gastrolių Barselonoje, pro lėktuvo langą pamačiau Vilnių ir pajutau, kaip širdį užliejo šiluma, pagalvojau: „Taip, aš namie“.
- Skaičiau istoriją apie tai, kaip jūs išgelbėjote spektaklį, pakeisdama scenoje susižalojusią Eglę Špokaitę. Tikriausiai reikia labai pasitikėti savo jėgomis, kad iš žiūrovų salės išbėgtumėte tiesiai į sceną?
- Sėdėjau balkone ir žiūrėjau baletą. Mes, šokėjai, esame viena komanda, stebime vienas kito darbą ir išgyvename, jei kam nesiseka. Visada esu pasiruošusi padėti. Atėjau tiesiog pažiūrėti baleto „Žizel“, tikėjausi pirmą kartą jį pamatyti.
Žiūrėdama Eglės pasirodymą, supratau, kad jai kažkas negerai. Kai ji pradėjo šokinėti, supratau, kad jai skauda. Tai gali pamatyti tik profesionalas. Žiūrovai tikriausiai net nepastebėjo, kad Eglė patyrė traumą. Pamačiusi, kad ji pamažu traukiasi iš scenos, pasileidau bėgti.
Supratau, kad turiu pakeisti Eglę ir taip išgelbėti spektaklį. Žizel šokau ne kartą, tik Lietuvoje to dar nebuvo tekę daryti. Tiesiog įsijungė kažkoks autopilotas, susikaupiau, per 20 minučių man padarė kažkokią šukuoseną, paruošė suknelę, su partneriu tik aptarėme, kaip ką darysime, ir net neapšilusi išbėgau į sceną.
Tik po spektaklio, kai vėl atsipalaidavau, supratau, kas įvyko. Džiaugiausi, kad galėjau padėti ir žiūrovams neteko skirstytis namo anksčiau laiko.
- Lietuvos operos ir baleto teatre jūs gaunate vis daugiau pagrindinių vaidmenų, buvote išrinkta Metų baleto soliste. Ar pagalvojate, kad dabar – jūsų žvaigždžių valanda?
- Manau, kad dabar tiesiog toks laikas. Eglė patyrė traumą, kita žiūrovų labai mėgstama balerina Miki Hamanaka laukiasi kūdikio, todėl daugelį pagrindinių vaidmenų atlieku aš. Tikiuosi, kad žiūrovai nepavargs nuo manęs (juokiasi).
Bet Eglės niekada nesugebėsiu pakeisti - ji tikra žvaigždė, kuri niekada neužges.
- Aktoriai dažnai skirstomi į tipažus – vieni labiau tinka vaidinti raganas ir piktadarius, kiti – princus ir princeses. Ar baleto pasaulyje taip pat?
- Taip, daug kas priklauso nuo figūros, ūgio, temperamento. Būna lyriškos balerinos, kitos – labiau tinkančios charakteringiems vaidmenims.
Nemanau, kad aš priklausau kuriam nors vienam tipui. Kiekvieną savo vaidmenį aš stengiuosi ne atlikti, o jį išgyventi, patirti, per save perleisti. Tai labai sunku.
- Ar yra koks nors vaidmuo, kurį norėtumėte šokti?
- Taip, svajoju apie Karmen. Jos temperamentas mane žavi. Man labai patinka ir Žizel. Apskritai, labai mėgstu gilius spektaklius.
- Kokia balerinos diena?
- Keliuosi 8 valandą. Mano butas dviejų aukštų, todėl pabudusi lėtai lipu laipteliais, imu po truputį mankštinti raumenis. Pusryčiaudama mėgstu prisėsti prie kompiuterio, paskaityti draugų laiškus, naujienas.
10 valandą prasideda treniruotė. Po jos dažnai užsiplepame su kolegėmis grimo kambaryje, geriame arbatą. Pasižiūriu tvarkaraštį - jei vakare laukia spektaklis, stengiuosi prieš jį pailsėti, grįžtu namo numigti.
Po pasirodymų mėgstu išeiti pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro, išgerti arbatos. Namuose mėgstu skaityti. Skaitau po kelias knygas iš karto.
- Žiūrint į baleto šokėjus, kartais atrodo, kad jie tiesiog viršija žmogaus kūno galimybes, daro neįmanomus dalykus. Nejučia pagalvoji, kokia sunki senatvė laukia balerinų.
- Viskas, kas gražiai atrodo scenoje, reikalauja didžiulių pastangų. Kai išeini į sceną, niekam neįdomu, kas tau skauda, turi šypsotis, būti lengvas ir grakštus. Juk yra žiūrovai, dėl kurių viską darai, kurie ateina į šią meno tvirtovę pailsėti, atsipalaiduoti.
Traumų niekas neišvengia. Viskas priklauso nuo to, kaip tu savimi rūpiniesi, reikia nuolat stebėti savo kūną, atkreipti dėmesį į kiekvieną kūno tau siunčiamą signalą. Būtinos druskų vonios, masažai, specialūs tepalai.
O senatvė? Nesinorėtų, kad ji būtų skausminga. Žinau tik tai, kad visą laiką reikės prisižiūrėti ir sportuoti. Kai kūnas pripratęs prie nuolatinio fizinio krūvio, negalima tiesiog imti vieną dieną ir viską mesti, nes skausmų tuomet išvengti nepavyks.
Balerinos į pensiją išeina būdamos 38 metų. Tai labai sudėtinga būtų kiekvienam žmogui. Tam reikia ruoštis. Tokiame amžiuje – pats asmenybės žydėjimo metas, o tu jau tarsi išeini į užribį.
- O kas paskui?
- Šis klausimas mus visus ir gąsdina (juokiasi). Mama pasielgė labai protingai ir privertė mane baigti ne tik choreografijos studijas, bet ir pedagogiką. Tačiau kitais metais planuoju vėl studijuoti, įgyti antrąjį aukštąjį išsilavinimą.
Baigusi karjerą norėčiau ką nors nuveikti scenos žmonių labui. Juk mumis niekas nesirūpina. Jei tu esi šio to pasiekęs, esi savo srityje geriausias, galbūt dar gali šį tą užsidirbti. O jei esi paprastas, eilinis artistas, šokantis kordebalete? Juk dirbi ne mažiau už vadinamąsias žvaigždes, taip pat myli savo profesiją, tačiau nieko neturi.
Norėčiau padaryti kažką tokio, kad mūsų, artistų, gyvenimas būtų šiek tiek lengvesnis. Aš tiek daug savęs, savo jėgų ir sveikatos atidaviau baletui.
Juk net sportininkai turi savo federaciją, kažkokią paramos sistemą, o aktoriai, scenos žmonės nieko panašaus neturi. Mes net neturime gydytojų, į kuriuos galėtume kreiptis dėl traumų. Jei eini į paprastą polikliniką, daktarai sako: sugipsuosime tave trims savaitėms ir gydykis. O mums reikia kitokios pagalbos.