Sekminės Dargužiuose: sūrininkų namų atidarymas ir pramogos miestiečiams (nuotraukos)

Tik įsukus į Dargužių kaimą, ant pakelės medžių lankytojus pasitiko užrašai su nuoroda, kuria kryptimi reikia važiuoti į sūrių šventę. Dar toli nuo šventės organizatorių Rasos ir Valdo sodybos nusidriekė automobilių eilė. Šventės organizatorių kieme jau nuo ryto būriavosi žmonės, o po pietų jų čia buvo visas spiečius, gyvenimas virte virė.

Žmonių eilės rikiavosi prie sūrių, naminės duonos, kiaušinių ir alaus pardavėjų, kurie aktyviai bendravo su atvykusiais miestiečiais, pasakojo apie savo natūraliai užaugintą ir pagamintą produkciją. Atvykusieji žingsniavo į „Sūrininkų name“ įsikūrusią kavinę, sėdosi į pavėsinę užkąsti, šeimos su vaikais vaikštinėjo po sodybą ar stebėjo šventę jaukiai įsitaisę ant pievelės.

Vaikus savo senoviniu vežimaičiu vežiojo vietos gyventojas.

Šventė su šokiais ir linksmu bendravimu tęsėsi iki pat vakaro. Pasak šventės organizatoriaus ir sodybos savininko Valdo Kavaliausko, į sūrininkų namų atidarymą sugūžėjo apie 300 žmonių. Daugiausia tai buvo miesto gyventojai, tačiau šventę aplankė ir vietiniai dargužiečiai.

„Miestiečiui kaimas tai pramoga, o mums – kasdienis gyvenimas, tačiau tokios šventės ir mums paįvairina kasdienybę, smagu čia pasibūti“, - sakė ponia Daiva, pridurdama, kad kasmet Dargužiuose vis sparčiau daugėja miestiečių, kurie čia perka sodybas.

O į sūrių šventę atvykę vilniečiai džiaugėsi proga savaitgalį praleisti gamtoje. „Įdomu pabūti kaime, kažkaip kitaip nei įprastai praleisti sekmadienį“, - atviravo Beata, o jos draugė Andžela atvyko į Dargužius tikėdamasi pamatyti, kaip gi čia gaminami sūriai.

„Žmoną palikau ilsėtis, o pats su vaikais atvažiavau čia, - pasakojo vilnietis Aidas. - Nesu sūrių mėgėjas, tačiau man yra smagi pramoga savaitgalį ištrūkti iš Vilniaus ir atvažiuoti čia, pabūti gamtoje“. Šventės organizatoriai neapsiribojo vien savo sodybos ir sūrių pristatymu - ant tvarto sienų iškabintuose žemėlapiuose lankytojams taip pat buvo parodyti turistiniai maršrutai į aplinkinius kaimus, lankytinos vietos.

Pasak penkerius metus Dargužiuose gyvenančio ir ūkininkaujančio V.Kavaliausko, į jo organizuotą sūrininkų namų atidarymą daugiausiai atvyko Vilniuje turgelyje iš jo sūrius perkantys žmonės bei jų pasikviesti draugai. „Sūrininkų namai – tai valgytojų ir gamintojų bendruomenės susitikimo vieta, kur kartu galima ne tik valgyti, bet ir užmegzti draugystę, – per atidarymą kalbėjo iniciatorius ir sūrių gamintojas. - Iškilo būtinybė turėti tokią viešą vietą, kur galėtų sueiti patys sūrininkai, suorganizuoti mokymus apie sūrius – kaip juos valgyti, nes kiekvienas sūris tinka prie skirtingų patiekalų ir pan. Taip pat norėjosi turėti vietą, kur žmonės galėtų ne tik nusipirkti sūrių, bet ir užėję pavalgyti. Laukiame, kad atsiras naujų ūkininkų, gaminančių įvairių įdomių sūrių – pavyzdžiui, itališkų, prancūziškų“.

V.Kavaliauskas tikisi, kad „Sūrininkų namai“ taps vieta, kur vakarais galės susiburti vietos gyventojai. Čia bus siūloma vietinės gamybos natūralių produktų, kuriuos tieks ūkininkai, kartu su V.Kavaliausku prekiaujantys natūralios produkcijos turgeliuose.

Prie „Sūrininkų namų atidarymo“ be V.Kavaliausko ir jo žmonos Rasos prisijungė kartu Dargužių kaime ūkininkaujantis taip pat buvęs miestietis Audrius bei prancūzų pora, atvykusi į šį Dzūkijos kaimą pasipraktikuoti ir ateityje ketinantys pas save Prancūzijos kaime taip pat atidaryti panašią kavinę-parduotuvę.

Įdomu tai, kad „Sūrininkų namus“ V.Kavaliauskas pusei metų įkūrė savo paties namuose. Penkiolika ožkų ir dvi karves laikantis ūkininkas jau trečius metus su žmona per vasarą gyvena ganyklose su gyvuliais, už keliolikos kilometrų nuo Dargužių. Namus jiems atstoja pievoje pasistatyta jurta, o vandentiekį – upelis. Iki pas spalio ūkininkų sodyboje Dargužiuose šeimininkaus jų draugų pora iš Prancūzijos. Jaunuoliai ir prižiūrės „Sūrininkų namus“.

V.Kavaliauskas savo sodybą Dargužiuose įsigijo dar prieš penkiolika metų, tačiau nuolatiniam gyvenimui čia persikraustė prieš penkerius – kai suprato, kad pavargo nuo greito gyvenimo tempo. Stambiose tarptautinėse kompanijose dirbęs vyras suvokė, jog nori kardinaliai keisti gyvenimo būdą.

„Kažkaip atėjo suvokimas, kad noriu būti laisvas. Laivas nuo bėgimo, nuo skubėjimo, kažko siekimo, - prisimena vyras. - Aš jau ir prieš tai visa širdimi buvau kaime. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse yra daug tokių žmonių, kurie visą savaitę daug dirba didmiesčiuose, o savaitgalį važiuoja į kaimą, ten perkasi trobas ir ilsisi. Aš pagalvojau, kad galbūt galima nuolat gyventi kaime ir nuolat ilsėtis. Kam gi dirbti, vargti ir paskui važiuoti į kaimą ilsėtis? Dabar sau ramiai gyvename kaime ir kiekvieną dieną ilsimės. Viską dirbame savo malonumui, darome tai, ką iš ties norime daryti, mėgaujamės gamta ir gyvenimu“.

Ūkininku ir sūrių gamintoju tapęs verslininkas įsitikinęs, jog žmogui natūralu kuo daugiau būti gamtoje ir su gamta.

„Dabartinė civilizacija mus tempia į miestus, o žmogus su savo instinktais bando tam priešintis, todėl jame ir vyksta nuolatinė vidinė kova. Man nutiko taip, kad daug metų bėgau su civilizacija, o dabar grįžau atgal“, - prisipažįsta V.Kavaliauskas, pridurdamas, jog gali sau leisti tokį gyvenimo būdą, nes vaikai iš pirmosios santuokos jau suaugę ir jais nebereikia rūpintis.

Kaime V.Kavaliauskui ir jo žmonai Rasai gyvenimo ritmą ir dienotvarkę diriguoja jų auginami gyvuliai. Su jai negali skubėti, patirtimi dalinasi ūkininkas, kuo labiau skubi, tuo jie būna nervingesni: „Jiems patinka kai su dirbi laisvai, visuomet atsipūtęs, o ir pačiam toks ritmas į naudą“. V.Kavaliauskas prisipažįsta, kad be žmonos pagalbos ūkininkauti būtų neįmanoma.

„Labai svarbu tai daryti dviese, nes reikia dažnai vienas kitą palaikyti, padėti. Vienas nesugebėčiau daryti to, ką dabar abu darome. Kaime niekada negali atidėti savo darbų, kadangi karves ir ožkas reikia melžti du kartus per dieną“, - pastebi ūkininkas.

Tik įsikūręs kaime V.Kavaliauskas siekė gyventi atsiribojęs nuo visų piniginių santykių, tačiau po kurio laiko suprato, jog kažkaip reikia užsidirbti pragyvenimui. Taigi taip ir kilo idėja gaminti sūrius, daugiausia prancūziškus, kurių paslapčių kažkada mokėsi pas vieną prancūzų ūkininką.

Prieš kelis metus V.Kavaliauskas Lietuvoje su bendraminčiais įkūrė valgytojų ir gamintojų asociaciją „Viva sol“. Vakaruose tokios organizacijos veikia jau seniai, jos siekia plėtoti ryšius tarp miesto ir kaimo gyventojų – tarp natūralių maisto produktų gamintojų ir vartotojų.

„Viva sol“ siekis - suartinti kaimo ir miesto žmones. „Norime, kad kaimietis ir miestietis taptų vienos šeimos nariais solidariai dalindamiesi savo siekiais ir abejonėmis, savo sėkmėmis ir trūkumais“, - teigiama asociacijos nuostatuose. „Soliečiai“ – kaip vieni kitus vadina organizacijos nariai – savo pagaminta produkcija sekmadieniais prekiauja Vilniaus centre įsikūrusioje „Mano Guru“ kavinėje.

V.Kavaliauskas savo veikla siekia sulaužyti stereotipą, kad kaimas yra atsilikęs. „Kaime gali gyventi labai šviesūs žmonės. Čia yra gilios kultūrinės tradicijos, juk net lietuvių kalba visų pirma išliko kaimo dėka, - primena ūkininkas. - Tačiau gyvendamas kaime turi būti pasirengęs visada būti matomas, čia nėra to anonimiškumo, kaip mieste, kur gali uždaryti buto duris ir nuo visų pasislėpti“.

Tačiau V.Kavaliauskas pripažįsta, jog be miesto žmonių kaimas šiandien yra beviltiškas: „Problema ta, kad kaime nebelieka natūralių produktų gamintojų, ūkiai ES pagalba didėja, modernizuojasi. Tačiau šie didžiuliai ūkiai visai nėra orientuoti tiesiogiai į valgytoją. Gerą produktą įsigyti jau yra problematiška. Dabar žmonės taip pat kaip turi savo odontologą, psichologą, nori turėti ir savo ūkininką, kuris jiems tiektų kokybišką maistą.

Tačiau miestietis turi stengtis smulkų ūkininką palaikyti, kartais net padėti įsigyti žemės ar technikos“. Todėl V.Kavaliauskas ir „Viva sol“ asociacijos nariai įvairiais būdais stengiasi kurti ryšius tarp miesto ir kaimo. Jie miestiečiams organizuoja ne tik šventes, bet ir juos kviečiasi pas save į talkas.

V.Kavaliauskas perspėja: jei nori pažinti ūkininką - važiuok pas jį į talką, tada tikrai sužinosi, ką iš jo perki, kaip jis dirba, kaip gamina produktus. „Talka mums - vienas kito pažinimo priemonė“, - paaiškina sūrių gamintojas.

V.Kavaliausko natūralaus gyvenimo būdo ir ūkininkavimo idėja patraukė nemažai šalininkų. Dvidešimt penkerių Audrius, iki tol visą gyvenimą gyvenęs mieste, susidomėjo natūraliais maisto produktais ir tai jį suvedė su sūrininku V.Kavaliausku. „Prieš tai mėnesį dirbau viename supermarkete, siekdamas išsiaiškinti, kaip maisto pramonė atrodo iš vidaus. Supratau, kad toks maistas ne man. Aš nejaučiu ryšio tarp savęs ir maisto gamintojo, todėl man nepatiko tas anonimkiškumas.

Negali pasitikėti kompanija, kuri yra visai kitoje šalyje ir nežino, kas tą jų gaminamą produktą valgys. Juk ne visada gali pasitikėti net tuo žmogumi, iš kurio tiesiogiai perki maistą. Manau, labai svarbu yra žinoti, ką tu valgai, kuo kviepuoji, pažinti savo gyvenamąją aplinką“, - savo pasirinkimą gyventi natūraliai aiškino Audrius.

Po pažinties su V.Kavaliausku vaikinas netrukus taip pat apsigyveno Dargužiuose ir ėmė praktikuotis gaminti sūrius. Jau metus kaime gyvenantis Audrius dabar tūri savarankišką ūkį.

Pas V.Kavaliauską gaminti sūrius kurį laiką praktikavosi ir iš Danijos atvykusi studentė.

Viena iš „Viva sol“ ypatybių ta, jog asociacijos nariai pasisako už nedidelių natūralių šeimos ūkių plėtojimą. Penkiolika avių ir dvi karvės laikantis V.Kavaliauskas aiškina, kad plėtimasis visuomet susijęs su pernelyg didele komercializacija ir vartotojiškos visuomenės skatinimu.

„Plėtimasis visuomet susijęs su žmonių samdymu ir didelėmis investicijomis, per kurias save suriši su banku, o aš to daryti nenoriu. Man yra visiškai nepriimtina bankinių kreditų sistema. Juk dabar didžioji mūsų pasaulio dalis pajungta bankams, ekonomikos dirba būtent bankams, kad šie užsidirbtų.

Aš to nenoriu ir todėl ieškau laisvės nuo bankų, nuo darbdavių, nuo darbuotojų, nuo pinigų. Norime dirbti savo rankomis ir jomis padaryti savo parduodamą produktą – be technikos ir patys“, - aiškina ūkininkas, pasisakantis prieš vartotojišką visuomenę. Jis ir dar du smulkieji ūkininkai į turgelį Vilniuje sekmadieniais važiuoja kooperuodamiesi – vienu automobiliu.

Taip ir pigiau, ir pabendrauti bevažiuojant smagu.

V.Kavaliauskas pasakoja, kad daugumą produktų (apie 80 proc.), kuriuos su žmona valgo patys, gaminasi arba gauna apsikeisdami su kitais asociacijos nariais. „Papildomų išteklių gyvenant kaime mums nereikia. Galime išgyventi ir už penkis šimtus litų per mėnesį, galime ir penkis tūkstančius išleisti.

Bet natūralu, kad jei neuždirbi, tai ir neišleidi. Mes dabar siekiame nei uždirbti, nei išleisti, - dalinasi sūrių gamintojas ir priduria, kad vis dėlto daug svarbiau yra mokėti neišleisti.