Libane gimęs 26 metų dainininkas Mika – vienas ryškiausių pastarųjų kelerių metų popscenos atradimų.
2007-aisiais nuo dainų „Love Today”, „Relax, Take It Easy” ar „Big Girl (You Are Beautiful)” niekur nebuvo įmanoma pasislėpti – melodingi, iki kaulų smegenų prasiskverbiantys kūriniai pasaulio scenas užvaldė šturmu.
Išstypęs garbanius Michaelas Pennimanas (toks tikrasis Mikos vardas) nuo pat karjeros pradžios lyginamas su legendinės grupės „Queen” lyderiu Freddie Mercury – dėl scenoje visiškai nejuntamų kompleksų, energijos ir balso, kuris apima keturias oktavas.
Vakarų Europa dėl jo eina iš proto – į Mikos pasirodymą Paryžiaus „Parc des Princes” stadione pernai susirinko apie 60 tūkstančių žiūrovų.
„Jo muzika tokia saldi, kad nuo jos gali atsirasti diabetas”, – tokias kritikų priekabes nustelbia minios gerbėjų, pasiilgusių scenoje kuriamos šventės.
O ją surengti Mika tikrai moka – dainininkui nieko nereiškia į sceną eiti persirengus didžiuliu viščiuku, publiką skandinti konfeti lietuje arba šalia pasistatyti dvi linksmai besikraipančias 120 kg sveriančias šokėjas.
Prieš atvykdamas į Lietuvą dainininkas davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui”.
– Ką žinote apie mūsų šalį? – paklausiau atlikėjo.
– Tik vienąsyk esu susidūręs su lietuviu.
Karališkajame muzikos koledže, kurį lankiau, mokėsi iš jūsų šalies atvykęs labai talentingas baritonas.
Prieš atvykdamas į šalį, paieškau žinių apie ją internete.
Mėgstu prieš koncertą pasivaikščioti, susirandu įdomesnes miesto vietas.
Jei sėdėsi užsidaręs viešbutyje, gastrolėse greitai apims depresija. Be to, nesusidarysi tikro įspūdžio apie šalį, kurioje esi – gal mieste gyvena du milijonai, o į tavo koncertą ateina tik keli tūkstančiai.
– Scenoje atrodote beprotiškai linksmas. Ar būna vakarų, kai sunku įsijausti į tokį vaidmenį?
– Žmonės susidaro klaidingą įspūdį apie mano pasirodymus. Taip, nuotaika juose – labai linksma. Bet mano dainų džiaugsmas trykšta iš maniakiško, tamsaus humoro jausmo.
Pavyzdžiui, daina „Love Today” – labai smagus kūrinys, visus priverčiantis šokti.
Bet mažai kas supranta žodžius. Tai daina apie 55–60 metų prostitutę Caroliną, kurią kiekvieną naktį trečią valandą ryto, kai grįždavau namo iš įrašų studijos, matydavau besitrinančią degalinėje Majamyje. Jai niekaip nesisekdavo rasti darbo.
Jei atskirtume melodijas nuo tekstų, man būtų sunku kas vakarą atlikti šias dainas.
Tie linksmi ritmai verstų mane jaustis lyg vaikų linksmintoją. Tačiau tamsios dainų istorijos pateisina mano kūrybą.
– Neseniai pasklido žinia, neva britai jus samdys kurti dainą kitų metų Eurovizijai.
– Tai netiesa. Eurovizija – tiesiog ne mano daržas.
– Prieš porą metų sakėte, kad joje dalyvautumėte, jei galėtumėte atstovauti gimtajam Libanui.
– Pasakiau tai, nes Libano į šį konkursą tikrai niekada nepriims. Klimpti į tą košę visiškai nenoriu.
Britų dainos Eurovizijoje pastaraisiais metais buvo tokios siaubingos, kad mes tikrai nenusipelnome nė vieno balo.
– Albumas „The Boy Who Knew Too Much”, kurį pristatysite Klaipėdoje, sulaukė mažesnio populiarumo negu debiutinis jūsų diskas „Life In Cartoon Motion”.
– Taip, pirmasis diskas parduotas penkių milijonų egzempliorių tiražu, o antrasis – pusantro. Bet ir tai neblogas skaičius. Be to, aš tai numačiau.
Antrasis diskas – lyg pirmojo tęsinys, pabaigiau tą skyrių.
Rugsėjį baigsiu gastroles ir sėsiu kurti naujo albumo, kuris bus visai kitoks.
– Jūsų kūrinys „Lollipop” – viena mėgstamiausių siaubo romanų rašytojo Stepheno Kingo dainų. Ar tai – keisčiausias komplimentas, kokio esate sulaukęs?
– Taip. Jis netgi paskyrė visą straipsnį šiai dainai. Bet Stephenas suprato tamsiąją dainos potekstę, mano psichopatišką humoro jausmą – tokį turi ir jis.
Kai aš išleidau dainą „We Are Golden”, man paskambino legendinės roko grupės „The Who” gitaristas Pete’as Townshendas.
Fone skambėjo ši daina, o jis šaukė į ragelį, kad aš šaunuolis, pagaliau parašiau nuostabų kūrinį, kurio turbūt niekas nepirks, nes jis – pernelyg geras ir neįprastas.
Tai irgi buvo nuostabus komplimentas.
– Interviu apie save pasakojate keisčiausias istorijas. Išgalvojate jas, kad būtų linksmiau?
– Ne itin dažnai. Kurį laiką visiems melavau, kad užmezgiau romaną su aktoriumi Johnu Travolta. Esu didelis jo gerbėjas. Bet niekas nepatikėjo – nežinau, kodėl. (Juokiasi.)
Bet papasakokite, kokių keistenybių esate apie mane girdėjęs, ir pasakysiu, ar tai tiesa.
– Pavyzdžiui, esate sakęs, kad mėgstate vogti iš parduotuvių.
– Vienas britų laikraštis tai ištraukė iš konteksto.
Bet kartais mėgstu nušvilpti kokią smulkmeną. Patinka gauti daiktų už dyką – šį bruožą paveldėjau iš senelės.
Mama pasakojo, kad kai man buvo treji, namie iškėlusi mane iš vežimėlio rasdavo krūvas saldainių, smulkių žaislų – važiuodamas griebdavau juos iš lentynų.
Pasitaiko, kad ką nors įsidedu į kišenę, bet tikrai neturiu tokių problemų kaip Winona Ryder (Holivudo aktorė, teista už vagystes iš parduotuvių. – Aut.).
– Kita istorija – neva turite tris spenelius.
– Nuoširdžiai maniau, kad taip ir yra, bet gydytojai pasakė, jog tas trečias spenelis – didelis apgamas. Buvau išsigandęs, kad tai – vėžys.
– Lietuvoje dainavote visai netoli jūros. Ar tiesa, kad paniškai bijote vandens telkinių?
– Nebijau plaukti laivu, bet bristi į jūrą ar ežerą – man didžiausias košmaras. Net įbridęs iki kelių galiu išprotėti iš baimės.
– Išradingai rengiatės ir scenoje atrodote labai artistiškas. Ar niekada nesusimąstėte apie dizainerio arba aktoriaus karjerą?
– Būčiau klaikus aktorius, labai nerangus. Man gerai sekasi pasakoti tik savo paties sukurtas istorijas. Aktoriai – geriausi melagiai pasaulyje, o man sunkiai sekasi pasakoti svetimą melą.
O dėl drabužių dizaino – vis bandau to imtis, bet neturiu kantrybės. Kur kas lengviau prisėsti prie pianino ir parašyti dainą.
Mokytojas, kuris manęs labai nemėgo, nuolat sakydavo – arba aš sulauksiu didelės sėkmės, arba atsidursiu kalėjime. Jis man davė vieną patarimą – toks plevėsa kaip aš gali dirbti tik tokį darbą, kurį atlikti būtų lengviau nei išsivalyti dantis.
Man tokia veikla – dainavimas. Beje, nuo tos dienos neberuošiau namų darbų. (Juokiasi.)
– Jūsų šeimos santykiai – labai artimi. Ar giminaičiai su jumis keliauja į gastroles?
– Taip, motina ir sesuo. Kai man buvo vienuolika, dainuodavau muzikinio teatro spektakliuose ir motina mane visur vežiodavo savo „Toyota”.
Ji buvo svarbiausias mano ramstis, įskiepijo esminę tiesą – svarbiausia ne išgarsėti, o gerai atlikti savo darbą.
Esu vienas iš penkių vaikų, bet manimi ji rūpinosi labiausiai. Gal todėl, kad buvau išspirtas iš mokyklos ir ji jautė, jog muzika – vienintelis mano būdas save atrasti.
Dabar, žinoma, jai nebereikia vežioti manęs į koncertus. Motina prižiūri mano scenos kostiumus. Sesuo kuria mano albumų viršelius.
Ką tik pagal specialų užsakymą kartu sukūrėme „Coca-Cola” buteliuko dizainą.
– Ar susitikimai su gerbėjais visada būna malonūs?
– Pasitaiko keistų atvejų. Prieš porą dienų vienas vaikinas manęs prie užkulisių po koncerto laukė keturias valandas – iki trečios valandos nakties.
Priėjo ir pasakė: „Nekenčiu tavo muzikos, bet tu man labai gražus, pasirašyk ant mano marškinėlių.” Pasiunčiau jį velniop.
Kelias į viršūnę – nelengvas
Beirute gimęs Mika – libanietės ir amerikiečio verslininko sūnus.
Nuo neramumų Libane pabėgusi šeima kurį laiką glaudėsi Paryžiuje, vėliau persikraustė į Londoną. Čia paauglys Mika susidūrė su problemomis – mokykloje dėl akcento, pietietiškos išvaizdos ir manierų buvo nuolat skriaudžiamas. Neatlaikęs psichologinio spaudimo, metus mokėsi namie.
Miuzikluose ir reklamos klipuose dainuoti dar vaikystėje pradėjusiam atlikėjui buvo sunku prasimušti į didįjį pramogų verslą. Ryškių spalvų apdarais besirengiantis, įspūdingu falcetu dainuojantis ir neįprastus dainų žodžius rašantis vaikinas prodiuseriams atrodė pernelyg keistas, kad iš jo būtų galima nulipdyti žvaigždę.
Apimtas nevilties Mika parašė dainą „Grace Kelly” apie bandymą įtikti muzikos rinkai. 2007-aisiais išleistas įrašas buvo parduotas daugiau kaip 3 milijonų egzempliorių tiražu ir akimirksniu atvėrė atlikėjui duris į popverslo elitą.