Dailės patriarcho ir jo žmonos gyvenimo paveikslas

Dar ne taip seniai žymi panevėžiečių pora – miesto dailės patriarchu vadintas Kazimieras Naruševičius ir jo žmona, prancūzų kalbos mokytoja Ona – daugeliui kėlė susižavėjimą ir smalsumą, bet jų asmeninis gyvenimas visuomenei taip ir liko paslaptimi.

Nei kūrėjas, nei 16 metų jaunesnė jo sutuoktinė spaudai nė karto nepasakojo apie savo šeimą, kurioje gausu intriguojančių paslapčių.

Dabar 75 metų menininko našlė ryžosi atviresniam pokalbiui.

„Dažnai žmonėms tiesa nepatinka. Bet mano pasakojime nebus nė vieno melagingo žodžio. Aš niekad nemėgau viešai baltinių skalbti, dabar tiesiog papasakosiu faktus be ketinimų ką nors skaudinti“, – sakė ji.

Į O.Naruševičienės buto duris paskambiname prieš pat Onines. Kasmet ta proga ją aplanko gausus būrys sveikintojų.

Šiemet moteris kaimynių, draugių ir giminaičių iš anksto paprašė per Onines jos nelankyti. Tokio poelgio priežastis skaudi: O.Naruševičienę netikėtai užklupo sunki liga. Ji neseniai atlaikė sudėtingą operaciją.

Šiuo metu ligonei yra skirtas chemoterapinis gydymas, kas keliolika dienų tenka gultis į ligoninę varginančioms procedūroms.

Nepaklausiusi draudimų su gėlių puokšte atėjo kaimynė, vasaros žiedų atnešė ir anūkas Lukas.

„Neseniai nusikirpau plaukus. Niekad trumpų nenešiojau, o dabar vis tiek už savaitės kitos nuo chemijos jų neteksiu“, – dėl išvaizdos pasikeitimų paaiškina pašnekovė.

Čia pat ji priduria, kad dėl savo ligos yra nusiteikusi optimistiškai, tiki, jog gydymas bus efektyvus ir negalia pasitrauks.

„Dar privalau pagyventi, negaliu vienturčio sūnaus vieno palikti“, – priežastį, dėl ko verta nepasiduoti ligai, įvardija O.Naruševičienė.

Taip pat ji norėtų į vieną vietą surinkti ir įrėminti visus vyro kūrinius, porą neseniai perskaitytų labai gerų prancūziškų romanų išversti į lietuvių kalbą. Vienu metu turėjo minčių vyro ir savo gyvenimus paversti biografine knyga. Kas žino, gal dar bus tam laiko?

Dar yra nemenkas pluoštas niekam nerodytų, garsiai neskaitytų eilėraščių. Guli jie surašyti į visokio popieriaus skiautes. Gimę ekspromtu, užplūdus netramdomam jausmui, dažnai širdgėlai ar dėkingumui. Surūšiavus ir atrinkus galėtų išeiti neplonas leidinys.

Ant bufeto krašto stovi vyro nuotrauka. Ne to meto, kai Kazimieras jau buvo pasiligojęs, o gerokai jaunesnio. Žilstelėjęs ilgaplaukis tapytojas stovi sodrios lapijos fone ir įdėmiai žiūri į priekį.

Kambario sienas puošia paveikslai. Ir vyro tapyti, ir dovanoti kolegų, ir garsių senųjų meistrų reprodukcijos. Į sieną nusukti naujai įrėminti K.Naruševičiaus darbai. Juos našlė buvo davusi parodai.

Dar kelios dešimtys lino paklodėmis apdengtų drobių ir akvarelių stovi kitame kambaryje. Keletą darbų našlė yra padovanojusi miesto dailės galerijai, kai kurie kūriniai iš namų iškeliauja kaip padėkos dovanos reikalingiems žmonėms.

Vyro tapyba ir akvarelės labai brangūs širdžiai, bet jei atsirastų pirkėjas, O.Naruševičienė kai ką iš namie laikomos kolekcijos parduotų. Realybė tokia, kad mokytojos pensija nedidelė, o vaistai kainuoja brangiai.

„Aš nesiskundžiu, man labai padeda artimieji ir draugai, štai pusseserė tik ką granatų sulčių atnešė“, – sako moteris.

Pokalbis užsimezga nuo kabančio ant sienos O.Naruševičienės portreto. Iš paveikslo žvelgia jauna, papurusių ilgų plaukų, įdėmaus didžiulių mėlynų akių žvilgsnio mergina. Paveikslas pieštas menininkų plenero metu Palangoje.

„Čia atrodau pikta, nors man tai nebūdinga. Tuomet, kai reikėjo pozuoti, buvo užėjęs migrenos priepuolis, o buvau pasodinta prieš saulę, privalėjau spoksoti į jūrą. Bet negalėjau dailininkės po velnių siųsti, mūsų laikais nebuvo galima su žodžiais nesiskaityti. Dabar tai žmonės šneka, kas ant seilės užeina“, – detales iš prisiminimų traukia pašnekovė.

Nukreipusi akis į vyro tapytas spalvingas drobes, trumpai paaiškina, kad jųdviejų bendrame gyvenime sunkiausia buvo tuomet, kai Kazimieras po antro insulto visiškai prarado regėjimą.

„Žinojau, kad jis nebematys ir nebegalės piešti, o turėjau raminti ir meluoti, kad akių šviesa dar sugrįš“, – pasakoja našlė.

O.Naruševičienė gimė Pasvalio rajone. Nors mama buvo susižadėjusi ir po širdimi jau nešiojo plazdančią gyvybę, po trečių užsakų atsisakė tekėti, tad vaiką gimdė ir augino be vyro.

Nei vaikystėje, nei vėliau O.Naruševičienė tėvo taip ir nepamatė. Saugo tik jo ranka rašytą laišką giminėms. Buvo įdomu pamatyti nors braižą žmogaus, suteikusio gyvybę.

Kol buvo maža, abi su mama keliaudavo iš vietos į vietą. Mama dirbo namų priežiūros inspektore, mokė jaunas mergaites austi ir kitokios su namų ūkiu susijusios veiklos. Kilnotis iš vieno rajono į kitą vertė baimė dėl sovietų valdžios persekiojimo.

Nors šeima nebuvo tremtiniai ar didžiažemiai, bet tarybinei valdžiai atrodė nepatikimi. Mama turėjo 5 brolius ir visi jie, sulaukę šauktinių amžiaus, atsisakė tarnauti tarybinėje armijoje. Trys broliai rado būdų nuo armijos išsisukti, o du išėjo į mišką.

Rusų kareiviai valė mišką. Besislapstantys vaikinai subėgo į nepjautus javus. Vieną brolį kareiviai nušovė iš karto, kitą vijosi. Bėglys įšoko į tvenkinį kaime, pasislėpė tarp meldų ir būtų išsigelbėjęs, jei ne okupantams pataikaujanti moteriškė. Išėjusi iš trobos nurodė kareiviams vietą ir liepė gerai paieškoti. Tie meldus ėmė badyti durtuvais. Tada vaikinas nusišovė pats.

Gyvenimas kiek aprimo, kai Ona su mama atsikėlė gyventi į Panevėžį ir pradėjo lankyti 9 klasę. Piešimą dėstė K.Naruševičius. Penkiolikmetei Onai nė minčių nekilo, kad visų mokinių garbinamas, jau šeimą turintis pedagogas daugiau nei po dešimtmečio tarps jos sutuoktiniu.

Tada Ona mamai dažnai perpasakodavo iš dailės mokytojo girdėtas istorijas. Pedagogas buvo labai iškalbingas ir turėjo talentą prikaustyti klausytojų dėmesį.

„Man bernai tada visai nerūpėjo, buvau dar labai vaikiška. Kitos draugės per ilgąją pertrauką pasakodavo nuotykius po šokių, o aš neturėjau tokių įspūdžių, nes į šokius dar nevaikščiojau“, – prisiminė O.Naruševičienė.

Baigusi mokyklą Ona įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti prancūzų kalbos. Būdama trečiame kurse ištekėjo už 3 metais vyresnio panevėžiečio Henriko.

„Paėjus mėnesiui po vestuvių jau žinojau, kad skirsiuosi. Yra dalykų, su kuriais gali susitaikyti, priprasti ir gyventi, o yra dalykų, dėl kurių nutrūksta viskas lyg siūlas“, – priežasties iki galo pašnekovė taip ir neatskleidė.

Taip susiklostė, kad tuoj po vestuvių jaunamartė buvo išsiųsta atlikti privalomos vasaros praktikos, papuolė į Berčiūnų pionierių stovyklą, kurios vadovu tą vasarą dirbo K.Naruševičius.

Buvęs mokytojas apsidžiaugė gavęs pažįstamą darbuotoją. Kad Ona jau ištekėjusi, jis nežinojo, o ši nematė reikalo aiškintis. Stovyklos viršininkas ir buvusi mokinė bendravo šiltai, nuoširdžiai, bet tik dalykiškai.

Kai per stovyklos uždarymo vakarą kolegės parodė Onai su savo žmona šokantį K.Naruševičių, ši nenujausdama, kad neilgai trukus taps šeimyninės dramos dalyve, nė neįsidėmėjo, kaip atrodo ta moteris.

Dar kartą Ona ir dailės mokytojas susitiko rudenį, kai mergina atėjo į mokyklą pasiimti universitetui reikalingos pažymos apie vasaros darbą.

„Ėjom koridoriumi, jis uždėjo ranką ant peties ir paklausė: „Vaikeli, kaip tu gyveni?“ Tiek emocijų manyje buvo užspausta, viskas tarsi apsivertė ir aš gailiai pravirkau – pirmą kartą po mano šeimyninės dramos, iki tol verkti negalėjau“, – artimesnio dvasinio kontakto su mokytoju pradžią prisiminė O.Naruševičienė.

Mergina mokytojui išsipasakojo, kad tik ką ištekėjo ir kad skiriasi. K.Naruševičius tąkart ėmė ją guosti, įtikinėti susitaikyti. Kaip darnios šeimos pavyzdį jis pateikė savo šeimą, pasakojo apie puikią žmoną ir mielą mažą dukrytę, gyrėsi, jog yra labai laimingas, tad sunkiai suvokia, kad ji, tik ištekėjusi, ketina skirtis.

Vėliau taip klostėsi, kad kai tik Ona iš Vilniaus parvažiuoja į Panevėžį, būtinai susitinka gatvėje K.Naruševičių. Abu persimeta klausimais: „Na, kaip?“

„O dabar man – kaip tau“, – kartą išgirdo studentė.

Mergina įsižeidė, manė, mokytojas pajuokia ją. Bet netrukus K.Naruševičius išsipasakojo apie šeimyninę dramą. Tuomet, kai jis Onai savo šeimą kėlė darnos pavyzdžiu, jo sutuoktinė jau miegojo su kitu.

Kurį laiką dabar jau Ona įkalbinėjo mokytoją taikytis, pamiršti neištikimybę ir gyventi toliau.

K.Naruševičiaus ir jo pirmosios žmonos skyrybų byla anuomet buvo skandalinga. Skyrybų pareikalavusi moteris oficialiai nurodė priežastį, kad vyras jos lytiškai nepatenkina, yra nepajėgus.

„Neįsivaizduoju, ką galima dar baisesnio sugalvoti, kad vyrą pažemintum. Ypač kad tais laikais niekas atvirai apie tokius dalykus nekalbėdavo“, – nemalonų gyvenimo momentą prisiminė O.Naruševičienė.

Net ir tuomet, kai K.Naruševičius išsiskyrė, Ona apie jį, kaip apie galimą savo sutuoktinį, neturėjo nė minties.

Ona su mama gyveno Kauno gatvėje. Po skyrybų K.Naruševičius vis dažniau prasukdavo pro jų namą, stabtelėdavo prie kiemo vartų pašnekėti, vėliau įsiprašė užeiti. Užėjimai darėsi vis dažnesni.

Jauna moteris širdyje sau buvo prisiekusi niekad nebetekėti, bet vaiką turėti norėjo. Ne nuo bet ko, o nuo gero, protingo žmogaus. Pusiau juokais net ir tą temą su mokytoju palietė. Dažnos viešnagės peraugo į artimesnius santykius ir buvusiam mokytojui ji ištarė „taip“.

Ona ištekėjo būdama 27 metų, jos vyras tuomet buvo 43-ejų. Nuotaka baltos suknelės nebesivilko.

Nuo pirmos bendro gyvenimo dienos pora susitarė: jokios apgaulės. Jei atsiras kitas žmogus, prisiekė pasisakyti, neslapukauti ir neapsimetinėti.

Vėliau gyvenime ir vienas, ir kitas girdėjo visokių šmeižikiškų apkalbų, piktų liežuvių paleistų gandų, bet vienas kitu tikėjo labiau nei svetimais.

Pirmus gyvenimo metus jaunavedžiams smarkiai kartino piktavalių paskalos ir buvusios K.Naruševičiaus žmonos rašinėjami laiškai naujosios žmonos motinai.

Iš tuomet gan skaudaus melo O.Naruševičienė dabar tik juokiasi. Kai pradėjo matytis, kad jaunamartė laukiasi, tuojau pasklido kalbos, jog vedė mokytojas piemenę, kuri jį tuojau pat apgavo.

„Kai gimė sūnus, visi trys šalia buvę daktarai vos ne vienu metu sušuko, kad vaikas lyg iš akies luptas Kazys“, – pasakojo pašnekovė.

Moteris prisipažino, kad kartą dėl apkalbų ir pati buvo pamynusi savo išdidumą ir vėlai vakare lėkė į dirbtuvę tikrinti, su kokiomis mūzomis jos vyras laiką leidžia. Atplėšusi dirbtuvės duris susigėdo: dažuotais drabužiais vyras plušo prie drobės.

„Jei tik tą jausmą įsileisi, gali sprogti iš pavydo. Kazys nuolat tarp moterų sukinėjosi, bet man ir nebuvo kada pavydėti, dviem pamainom dirbau, o dar sodas“, – sakė pašnekovė.

Kitą kartą K.Naruševičius, pažaliavęs iš pavydo, savo jauną žmoną puolė tardyti autobusų stotelėje, net nesulaukęs, kol ši namo parvažiuos. Vėlgi geradarėmis pasivadinusios liežuvininkės paleido gandą, neva gražuolė O.Naruševičienė su svetimais vyrais vaikštinėja.

Pasikalbėjus išaiškėjo, kad kažkas matė moterį statybinių medžiagų sandėliuose, kai ši su garažą stačiusiu darbininku buvo atvažiavusi apsipirkti, o K.Naruševičius tuo metu buvo išvykęs į menininkų plenerą.

„Kartą autobuse moteriškė sako: „Jūsų tėvukas...“ Aš taip norėjau, kad Kazys to neišgirstų! Save ta prasme nuskriausdavau, moterys stengiasi pasigražinti, o aš bijojau to. Žinojau, kad galiu jauniau ir gražiau atrodyti, bet supratau, kad tada metų skirtumas ryškės, kad Kaziui bus nelabai gera“, – sakė ji.

Moteris vengė puoštis, nedėvėjo ekstravagantiškų, grožį pabrėžti galėjusių rūbų, ilgus metus nenaudojo kosmetikos.

Kartą, kai O.Naruševičienė pasidažė, vyras permainą iš karto pastebėjo ir tarstelėjo, jog moteriai iki 40 metų jokių paryškinimų kosmetika nereikia, nes ji ir taip graži.

„Ne tai ne, man nusispjaut, nelabai man to dažymosi ir reikėjo“, – sutiko ji.

Gerai pagalvojusi O.Naruševičienė prisimena, kad per visą gyvenimą su vyru susipykusi buvo tik vieną kartą.

Tada jiedu grįžo iš Šveicarijos, kur gyveno pas draugus. Pavargę, tempdami didžiulius lagaminus sutuoktiniai apsižodžiavo dėl oro uosto ratukų.

Tiek ir to susipykimo, pirmą kartą gyvenime vyras mestelėjo žmonai: „Eik tu šikt“, o ši įsižeidė. Tokių žodžių pora vienas kitam net juokais nebuvo sakiusi.

Dėl buities su vyru ji nesikivirčydavo. Yra buvę, kad išsiblaškęs menininkas kojines į šaldytuvą pasideda, bet ilgainiui pramoko tvarkos.

K.Naruševičius puikiai sutarė su uošve, Onos motina, ji jų šeimoje gyveno iki pat mirties.

Su K.Naruševičiaus dukra Birute iš pirmos santuokos O.Naruševičienė artimiau susipažino, kai šiai buvo 15 metų ir kai ji 2 mėnesius gyveno jų bute. Iki tol K.Naruševičius vykdavo jos aplankyti į Vilnių, kur po skyrybų mergaitė gyveno su motina. Vaikas buvo šiek tiek protiškai atsilikęs, turėjo dėl to invalidumą.

Dėl mergaitės ligos buvusi žmona ilgus metus K.Naruševičiui prikaišiojo paveldimumą, tikino, kad tai būtent iš jo motinos negalia atėjusi. Užaugusi Birutė ištekėjo, susilaukė dukters, bet pati jos neaugino, atidavė motinai. Ši anūkę įsivaikino.

Paūmėjus ligai, Birutė atsidūrė Prūdiškių internate. Ilgus metus O.Naruševičienė į internatą siųsdavo siuntinius, įdėdavo ir drabužių, ir maisto. Birutė rašė laiškus tėvui, prašė ją pasiimti.

„Kazys nevažiavo jos lankyti. Nežinau kodėl, bet nevažiavo“, – sakė O.Naruševičienė.

Kai K.Naruševičius jau buvo miręs, paskambino jo pirmoji žmona ir pranešė, kad Birutė irgi mirė.

Prieš 7 metus O.Naruševičienė netikėtai susipažino su savo seserimis. Moteris seniai žinojo, kad nesusituokęs su jos motina tėvas vėliau sukūrė kitą šeimą ir susilaukė 4 dukterų.

Kol buvo gyva mama, nebuvo nė kalbos apie tai. Vėliau ilgai mąsčiusi kartą išdrįso jauniausiai seseriai parašyti laišką. Kontaktas užsimezgė iš karto.

Vos gavusi laišką moteris su vyru tuojau pat atvažiavo iš Pakruojo. Vėliau pasimatyti su Ona panoro ir kitos seserys.

Seserys dabar šiltai bendrauja, kartais paapgailestaudamos, kad susitiko taip vėlai.