Gintarėlogija pavadintuose koncertuose Gintarė į sceną žengs kartu su Neda Malūnavičiūte, Tomu Ramančiūnu, Arvydu Joffe, Nerijumi Ardzevičiumi ir Sauliumi Šiaučiuliu.
- Kaip jaučiatės prieš pasirodymus Lietuvoje, kurioje jau seniai nekoncertavote?
- Lietuvoje - taip, bet koncertavau Amerikoje, todėl nieko neįprasto nėra, tik reikia išmokti daug tekstų gimtąja, o ne anglų kalba. Muzika ta pati, bet dėl tekstų šiek tiek jaudinuosi.
Juos tebeverčiu į lietuvių kalbą. Angliškai juos parašau labai greitai – žodžiai trumpučiai, o į vieną eilutę sudėta daug informacijos. O kai reikia versti į lietuvių kalbą, žodžiai ilgėja, informacijos mažėja. Bet pasidaro labai įdomu, nes atsiduri malonėje visų hiperbolių ir kalbos įmantrybių ir per labai trumpą posakį gali išreikšti svaresnę mintį.
Tai lietuvių kalboje yra labai įdomu. Tačiau koncerte dainuosiu ir anglų kalba. Tiesiog dėl to, kad tos dainos – neišverčiamos, pavyzdžiui, „Gondolas“, „Transnavigation“. Truputėlį jaudinuosi – kaip tai derinsis prie konteksto?
Kai atvažiuoju į Lietuvą, jaučiu didelę atsakomybę, nes žmonės turi su kuo palyginti - su praeitimi, su darbais Anglijoje, kai dirbau su EMI įrašų kompanija. Jaučiu atsakomybę prieš tėvus, prieš savo vaikystę, prieš visus, kam mano muzika buvo brangi, net prieš visus tuos, kurie manęs nė nežino...
Čia ir mano dėstytojai! Bet įtemptas darbas man tik dar malonesnis. Tai lyg valstybinis egzaminas konservatorijoje. Ir mane tai užveda, suteikia adrenalino ir džiaugsmo. Amerikoje aš atsipalaiduoju, groju „Gondolas“ ir viskas visada gerai. Todėl tai yra vien “fun”.
- Kas lėmė sprendimą surengti koncertų Lietuvoje?
- Žiemai baigiantis man paskambino koncerto rengėjai ir pasiūlė. Dvejojau. Iki tol man technine prasme būdavo sunku atvažiuoti į Lietuvą. Todėl tiesiog to nedarydavau. Ir dabar nežinojau, ar apsiimti tokį didelį dalyką. Dirbu kaip keramikė – mano darbai eksponuojami Amerikos galerijose. Be to, dar mažas vaikas, gėlynai ir daržai – reikalų tiek daug...
Tačiau kai išgirdau, kad organizatoriai girdėjo naują albumą ir jaučia apmaudą, kad jis nesulaukė Lietuvoje atgarsio, aš supratau, kad šį koncertą rengtų ne atsitiktinė kompanija, o mano gerbėjai.
Kai dėl koncerto buvo nuspręsta, pasakiau, kad reikės labai gerų muzikantų. Ir juos jie surado už mane, aš pažįstu tik Arvydą Joffę – jis mano vaikystės draugas; ir Nedą žinau kaip dainininkę.
Visada groju tik savo muziką. Ir turiu aiškią idėją, kaip noriu, kad ji skambėtų. Nemėgstu bendradarbiavimo. Bet gerus muzikantus mėgstu ir duodu jiems daug laisvės, jeigu jie groja tuo stiliumi. Išsiaiškiname jį ir tada sakau: “Fantazuok”. Kad muzika būtų laki ir lanksti, papasakoji muzikantui kūrinį kaip filmą, kaip teatrą, kaip režisūrą ir duodi laisvę. Suprasdamas idėją, muzikantas gali kurti.
Labai retai užrašau muziką natomis. Mėgstu talentingus muzikantus, kurie gali improvizuoti ir papildyti muziką savo talentu.
Šis turas man ypač nuostabus, nes Lietuvoje aš dar niekad neturėjau tokios globos, kokios sulaukiu iš „Kitokio teatro“ – man nereikia nervintis, galiu galvoti apie meną, o ne apšvietimą, garsą ar kitus dalykus. O kai viską reikia daryti pačiai, geriau nė negroti. Taip, kaip dabar, galėčiau koncertuoti ir koncertuoti. Esu jiems be galo dėkinga.
- Jūs siūlote ir vizualinę dalį, siurprizų. Kodėl jums tai svarbu?
- Aš mėgstu, kai muzika yra papildoma lakoniškais, ekspresyviais, įdomiais momentais – kaip geras kinas - jis nėra prigrūstas efektų ir spalvų, bet sudedami tikslūs ir nuostabūs akcentai. Žiūrėti koncertą be vaidybos irgi gali būti labai įdomu ir aš turiu tokią idėją – visai nuogą koncertą, be jokių įdomybių. Tai būtų kitoks menas, labai įdomus minimalistinis dalykas.
Bet apskritai žiūrėti programinį koncertą be gerų efektų būtų tas pats kaip žiūrėti kiną be muzikos. Todėl šįkart pasirinkome smagiąją pusę ir apipavidalinsime dainas visokiais įdomiais nematytais ir naujais dalykais. Pažaisime. Tai nebus vientisas spektaklis, bet jį vienys tema - jūra, Lietuva. Daug vandens, daug dangaus...
O kaip su tuo siejasi pavadinimas, toks beveik moksliškas - Gintarėlogija?
- Siejasi! Žiūrovas pamatys visokių efektų, tokių kaip dainavimas absoliučioje tamsoje... Negaliu daug atskleisti. Be to, nebus taip, kad ramiai atsisėdi ir žiūri be jokių dirgiklių. Aš mėgstu dirginti publiką – apranga ar dar kuo. Tai sveikas dalykas. Ir todėl žmonės gal pagalvos – čia nelogiška, taip neturėtų būti. Bet juk čia – gintarėlogija! Vis dėlto svarbiausia bus muzika – jos kokybė ir rimtumas.
- Koncertas buvo pristatomas kaip jūsų didysis sugrįžimas į Lietuvą. Tai gal galima tikėtis, kad sugrįžote ilgam ir šie koncertai turės tęsinį?
- Norėčiau atvažiuoti į džiazo festivalius, į Pažaislio festivalį, turiu visokių įdomių planų, nors ne visus galiu atskleisti. Jau minėjau minimalistinį koncertą, galbūt kažką su teatrais, simfoniniu orkestru – esu kalbėjusi su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi. Jei tik techniškai bus palankios aplinkybės, turiu visokių planų.
Kai dirbau Anglijoje, įdomiausia man buvo rašyti muziką labai jauniems žmonėms, visuomenės daliai, kuri nusimano apie pačią moderniausią pop muziką. Nuspėti, nesivilkti dvejais metais iš paskos modernumo prasme – tuo buvo paremta visa mano sėkmė Anglijoje. Tai buvo didelis iššūkis: ką talentingas keturiolikos metų žmogus gali parašyti natūraliai, tą ir aš turėjau parašyti beveik natūraliai.
Norėčiau ir Lietuvoje atgauti tokį ryšį su jaunimu – kaip Laurie Anderson Niujorke. Muzikos žanrai neturi ribų, jeigu esi apsišvietęs. Popmuzika ir tai, kas patinka penkiolikmečiams, taip pat reikalauja labai didelio išsilavinimo ir didelio apsišvietimo, jei nori daryti tai gerai.
Baisiausia, kad jaunimas susidomi tokia keista muzika, kuri pasaulyje neturi jokio analogo. Ir labai gaila, kad dėl to išsikreipia požiūris į muziką. Bet jau girdėjau Lietuvoje tikrai fantastiškos jaunimo muzikos - įdomus dainavimas, įdomūs ritmai. Nežinau grupių pavadinimų, bet tai jau labai skoningos popmuzikos kibirkštėlės Lietuvoje. Tai labai džiugina.
Pati labai norėčiau ir galėčiau pridėti ranką prie kokybiškesnės muzikos kūrimo Lietuvoje, bet tam reikia geros vadybos, nes kautis ir muštis aš jau nebenoriu, nebe ta nuotaika, kaip kad kai buvau penkiolikos. (juokiasi)
- Ar per koncertus išgirsime senus jūsų kūrinius, kuriems dar ne vienas Lietuvoje jaučia nostalgiją?
- Išgirs. Šios dainos bus įstatytos į tam tikras vieteles, strategiškai, kur jos galbūt pasirodys dar prasmingesnės.
- Lietuvoje jus vis dar visi atsimena dėl „Kregždučių“. Ar tai malonu, ar gal jau norisi išlipti iš šio seno amplua?
- Aš tikrai maniau, kad išlipau prieš daugybę metų. Ir tikriausiai taip buvo. Visai neseniai „Kregždutės“ vėl visai be manęs grįžo į gyvenimą. Ir galbūt priminė apie mano darbą iš tų laikų, kai dar buvau tik mokyklos suole. Bet dabar man visai malonu! Nors esu šiek tiek atpratusi nuo šio įvaizdžio, nuo „Kregždučių“, kurias buvau seniai seniai pamiršusi, bet pernai, kai atlikau dainą per prezidentės inauguracijos koncertą, tai tikrai labai maloniai pakuteno širdį.
- O ar per šiuos koncertus publika išgirs „Kregždutes“?
- Išgirs! Visai neseniai taip nusprendžiau, bet tikrai išgirs.
- Kaip jaučiatės būdama Lietuvoje ir gimtajame Kaune?
- Labai smagu grįžti. Nuostabus jausmas, kai eini ir viską žinai – kur kokios durys, kokia gatvė. Lyg niekada ir nebūčiau išvažiavusi – viskas, kas buvo pažįstama ir išliko pažįstama. Labai sentimentaliai nuostabu. Atrodo, kad eisi ir iš už kampo išlįs seni draugai. Tik neišlenda. Arba jie kažkur išvažiavę, arba labai pasikeitę.
Vis dėlto turiu Lietuvoje daug draugų iš senų laikų. Bendraujam kaip anksčiau. Yra daug naujų draugų. Todėl kur bevažiuočiau, ten man smagu.
- Ar jaučiatės Lietuvoje žinoma ir pripažinta? Ar jums tai svarbu?
- Nežinau, sunku pasakyti... Pamečiau tą gijelę. Nepasakyčiau, kad man tai yra svarbu gyvenime. Tiesiog ką darai – daryk gerai. Pačiu pripažinimu nesimėgauju. Man tiesiog svarbu, kad į mano koncertus ateitų. Ir kad suprastų, ką darau, kad kam nors tai būtų nuostabu. Juk tam ir groji.
O visi kiti įžymumo aspektai man tikrai nėra svarbūs. Jie tiktai trukdo, niekuo nepadeda. O kad žmonės koncerte jaustųsi prisipildę, o tu – išpildžiusi jų troškimus – tai man labai svarbu. Dėl to muzika ir yra kuriama. Nors aš turbūt ir negalėčiau jos nekurti. Bet jei esi scenoje, jei žmonėms kažką duodi, tai yra nuostabu, kada jie sugeba ir nori tai priimti. Ir tu sugebi juos patenkinti.
Bet kai tai virsta būtent įžymumu. Kartą ėjome Laisvės alėja su vienu įžymiu draugu. Ir abu labai pasigailėjome, kad nesame dailininkai, poetai ar rašytojai. Jų niekas nepažįsta. Jis tada labiau kentėjo nuo įžymumo, bet abu pagalvojome – kokie laimingi žmonės dailininkai. Visi žino, gerbia, myli jų paveikslus, stovi, domisi, žiūri, dejuoja. Bet jeigu autorius stovės šalia, niekas nė neįtars ir tai yra taip nuostabu! Nemanau, kad mano nuomonė nuo to karto pasikeitė.
- Kas turi būti koncerte, kad jis būtų geras? Kada laikote jį pasisekusiu?
- Kai viskas vyksta profesionaliai ir švariai iš mano pusės. Kada žiūrovą jauti ir su juo kartu kvėpuoji, žinai, kad jis tikrai paveiktas ir norėtų likti dar vienai dainai, o po ir dar vienai. Kai pabaigoje matai, kad jie dar nenori išsiskirstyti ir iš savo pusės viską padarei profesionaliai – tada koncertas tikrai atrodo pavykęs ir man ramu.
Nesmagu, kai suklystu ir pamirštu kokį žodį, kažkas blogai girdisi ir pradainuoju kokią natą pro šalį. Iš karto tai girdžiu, bet jau per vėlu kažką pakeisti. Techniniai dalykai turi būti nušlifuoti taip preciziškai, kad netaptų problema, kai laikas koncertuoti.
- Dirbate kūrybinį darbą ir įvairiose srityse. Iš ko semiatės įkvėpimo?
- Mano įkvėpimas liejasi per kraštus, o vienoje srityje dirbti negaliu. Mano Zodiako ženklas – Dvynys, todėl vienai kūrybos sričiai niekaip negaliu būti ištikima. Ir šiuose koncertuose bus galima išgirsti labai įvairios muzikos. Kartais džiazo dalykus, kartais liaudies dainas. Pastarųjų net rašyti neišeina, jas tiesiog kuri. Jos turi būti autentiškos, ne vien tik lyg kokia užstalės daina, bet kilti iš istorinės gilumos. Koncerte bus viena arba dvi tokios dainos.
Esu pradėjusi rašyti fortepioninį koncertą su orkestru, rašau religines giesmes, bet mano meilė yra modernioji popmuzika. Šįkart jos daug nebus, nes nemanau, kad susirinks publika, kuriai ji būtų reikalinga. Nors norėčiau ateityje grįžti į aną amplua, kurį ištobulinau Anglijoje, pabendrauti su puikiu jaunimu.
- Gal planuojate prisistatyti Lietuvoje ir kaip skulptorė bei poetė?
- Esu išleidusi poezijos knygelę lietuvių kalba. Bet laiko antrai jau negaliu rasti. Tiesiog atrodo, kad jau išsisakiau. O skulptūras atvežti labai sudėtinga, bet labai norėčiau. Surengti čia personalinę keramikos ir grafikos darbų parodą – mano didžioji svajonė. Tai būtų nuostabu, bet nežinau, ar įgyvendinama.
Lietuva – dailininkų ir keramikų kraštas. Iš to ir mano sugebėjimai, fantazija – užaugau žiūrėdama į nuostabius darbus, gyvendama tarp fantastiškų dalininkų, ir tikriausiai sugebėjimai, gauti iš gamtos, buvo manyje išpuoselėti būtent Lietuvos keramikų ir dailininkų.
Galbūt dėl to Vakaruose man sekasi. Bet Lietuvoje ir labai norėtųsi parodyti, pasidžiaugti, pažiūrėti, ką žmonės sakys. Aš su moliu elgiuosi taip pat kaip su muzika. Molis man turi dainuoti. Taip pat ir teptukas turi dainuoti, o jei nedainuoja - man nepatinka.