Sentikė išlaikė tradiciją – nekirpo savo plaukų

Iki pat žemės Dievo atvaizdui lenkiasi, dviem pirštais žegnojasi, barzdų nesiskuta – tik tiek dažnas žino apie sentikius.

O kai kuriose Aukštaitijos vietovėse apie sentikius žinoma ne iš nuogirdų. Šį tikėjimą per šimtmečius išsaugoję rusai seniai gyvena šalia lietuvių, dalijasi vargais ir džiaugsmais, laisvai kalba ir net Lietuvos himną gali sugiedoti abiem kalbomis.

Kupiškio rajonas. Prie Bočiupio ir Mituvos upių išsidėstę Bagdonys pasitinka pravažiuojančiuosius ne tokia kaip kitų Aukštaitijos bažnytkaimių šventykla. Ant Bagdonių bažnyčios, tiksliau, cerkvės bokšto ne viena, o trimis kryžmėmis perkirstas sentikių kryžius.

Bagdonys – sentikių kaimas, kadaise glaudęs ne vieną dešimtį šį senąjį tikėjimą išpažįstančių žmonių.

„Liko penki sentikių kiemai“, – lenkdama pirštus suskaičiuoja senoji Fevrusa.

Moteris atsidūsta, kad dėl mažo tikinčiųjų skaičiaus ir šventikas, „batiuška“ vadinamas, iš Rokiškio rečiau atvyksta, nebegali dėl kelių žmonių kas sekmadienį važinėti. Ypač dabar, kai tokios brangios pasidarė kelionės išlaidos.

Tik per didžiąsias šventes dvasininkas aplanko, dar ir į laidotuves būtinai atvažiuoja. O po „batiuškos“ apsilankymo, sako, ir melstis būna lengviau, ir apie Dievą dažniau galvojasi.

Anksčiau kaime buvo savas šventikas, tai ir pamaldos kas sekmadienį vykdavo, daug žmonių susirinkdavo, melsdavosi, giedodavo.

Ypač didelė šventė Bagdonyse būdavo kovo 22-oji – šventasis Mykola. Ir dabar bagdoniškiai mini ją kaip vieną svarbiausių švenčių.

Tik daug šaltesnė dabar Bagdonių rusų sentikių cerkvė. Didelį sielvartą ir nuostolių patyrė tikintieji, kai prieš kelerius metus vagys juos apiplėšė, išnešė iš cerkvės visas ikonas, šventųjų paveikslus, kryžių. Nedidelė tikinčiųjų bendruomenė nepajėgi įsigyti naujų.

„Susinešam į pamaldas, kas ką turim, iš namų ir meldžiamės“, – sako sentikė.

Širdį skauda F.Kaleinikovai ir dėl apleistos cerkvės, nes jai remonto jau verkiant reikia. Tikintieji, susidėję pinigų, šiek tiek aptvarkė, stogą nudažė, tačiau būtina viduje remontuoti, ypač lubas.

Istoriniuose šaltiniuose Bagdonių bažnyčia minėta prieš šimtą metų – dar 1909 metais, o 1915-aisiais ji sudegė. Dabartinė pastatyta 1938 metais parapijiečių rūpesčiu, greta įrengtos kapinės. Jose ilsisi ir F.Kaleinikovos motina.

F.Kaleinikova – giliai tikinti sentikė, jai visi reikalavimai, papročiai šventi. Sako, ką iš tėvų, senelių išmokusi, tas jai ir svarbiausia – malda ir darbas.

Šeimos vyrai niekada nesiskusdavo, moterys nekirpdavo plaukų. Jeigu kaime kuri ir išdrįsdavo pasitrumpinti kasas, tai, kaip bagdoniškė sako, nebelabai būdavo gerbiamos tokios mergiotės.

Nedera sentikėms moterims vaikščioti nepridengta galva, cerkvėje be skarelės pasirodyti, gink Dieve, nevalia. O ir namuose, nors ne taip būtina, geriau ryšėti skarele.

Nenorėjo F.Kaleinikova korespondentams pasirodyti, kokia jos kasa per gyvenimą užaugo. Tik pasakė, kad jaunystėje ji gerokai vešlesnė, storesnė buvusi, o dabar jau gerokai suplonėjusi.

Vyrų, ištvėrusių ir nesiskutusių barzdos, kaime nelikę nė vieno.

Lietuviška sentikės šneka nuspalvinta kupiškėniškos tarmės. Dvi kalbos visų bagdoniškių gyvenime nuo mažens eina viena greta kitos, su lietuviais – lietuviškai, su rusais – rusiškai.

Korespondentei apie savo gyvenimą lietuviškai pasakojanti moteris ant stalo stryktelėjusį pūkuotą juodai baltą katiną tuoj pat rusiškai apibara.

Dar visai mažytis nežinia iš kur atklydęs ir prie durų ant laiptų šeimininkės grįžtančios sulaukęs kačiukas tapo vienišos moters draugu. Su juo moteris visada savo gimtąja kalba šneka.

Iš septynių Kaleinikovų užaugintų vaikų gimtinėje liko tik viena Fevrusa. Seserys gyvena Anykščiuose, Zarasuose, dviejų brolių jau nebėra tarp gyvųjų – vienas žuvo per karą, kitas neseniai mirė.

Bagdonių gimtuoju kaimu moteris nevadina. Ji gimė ir augo netoliese buvusiame Čekautiškių kaime. Dabar jo nebėra, ten tyvuliuoja Kupiškio marių vandenys. Ten liko ir tėvo, ir jauno žuvusio brolio kapai.

F.Kaleinikova nežino, kokie keliai rusų sentikius atvedė į šį Aukštaitijos kraštą, sako, kad ir jos tėvai, ir seneliai čia gimė ir užaugo.

Manoma, kad stačiatikių reformos nepripažinę sentikiai iš Rusijos traukėsi dėl religinių persekiojimų. Kelios sentikių šeimos Bagdonyse galėjo apsigyventi 19-ajame amžiuje.

Toliau savo gimtųjų apylinkių Fevrusa niekada ir nebuvo nukeliavusi. Neteko jai matyti jūros, nesilankyta šalies sostinėje, nė akies krašteliu nematyta Rusija.

Vienintelė tolima išvyka, kai moteris dar buvo jauna, – kolūkio organizuota kelionė į Kauną. Teatre tuomet matė spektaklį „Raitelis be galvos“, jį prisimena iki šiol.

Neturi F.Kaleinikova ir niekada neturėjo televizoriaus, sako, ir nereikia. Brangu nusipirkti, o ir operuotoms akims nesveika. Naujienas, žinias pasako radijas.

Per radiją bagdoniškė girdėjo ir „Lietuva, tėvyne mūsų“ rusiškai giedant. Pažįsta keletą žmonių, tautišką giesmę abiem kalbomis mokančių giedoti. Patinka jai, kad į rusų kalbą himnas išverstas. „Juk Lietuva ir yra mūsų tėvynė“, – sako moteris.

Savo šeimos F.Kaleinikova niekada nebuvo sukūrusi. Sako, jauna neturtinga buvusi – gausi šeima, žemės tik 5 hektarai.

„Bagotam bagotos reikia. Kas ims biedną. Paskui daug jaunų vyrų pasitraukė, žuvo. O vėliau, kai kolūkis užėjo, prasidėjo sunkus gyvenimas, nebebuvo kada apie vestuves galvoti“, – pasakoja moteris.

Kolūkyje teko sunkiai dirbti, namuose nemažas ūkis laukė, vėliau motina, kuriai 94 metų buvo lemta sulaukti, rūpinosi.

Žvelgdama į pragyventus metus, moteris dabar prisimena sunkių darbų sklidiną kasdienybę, kurioje šviesus spindulys būdavo tik malda.

Net ir jauna būdama F.Kaleinikova madų nesivaikė, nesipuošdavo. Nebuvo nei kada, nei iš ko, o ir nelabai rūpėjo.

„Kaliošai arba sandalai“, – savo madą apibūdina bagdoniškė ir priduria, kad tik į cerkvę eidama gražiau apsirengdavo.

Dirbo, taupė, namą statė. Nemažą sumą rublių ir taupomojoje turėjo pasidėjusi, bet šie nuvertėjo. O ir tų likusių, sako, niekas negrąžina.

Jeigu pavyktų nors dalį atgauti, visus pinigus skirtų cerkvei remontuoti.

Kol turėjo sveikatos, ūkiškai gyveno, daug dirbo ir taupė. Užtat pavyko įgyvendinti svajonę – uždengti namą nauju stogu. Iš tolo Bagdonyse žvilga F.Kaleinikovos trobos skardinis stogas.

Dabar visas ūkis – dvi vištos ir gaidys. Nebeturi moteris sveikatos sunkiems darbams. Pensijos vos užtenka maistui, vaistams, o kai reikia žiemai malkomis apsirūpinti, jas supjauti, suskaldyti, tenka gerokai diržą susiveržti.