Statistinis lietuvis, regis, pernelyg nesureikšmina paties svarbiausių kaimyninės šalies rinkimų fakto, tačiau iš nuogirdų galima spręsti, jog lietuviai, komentuodami įvykį, yra linkę ne tik piktintis dėl smurto, bet drauge lengvai treniruoja savo kaimynus, išsakydami maždaug tokius pastebėjimus – neva Baltarusijos visuomenė dar nėra subrendusi rimtiems demokratiniams pokyčiams, taigi nėra ko tikėtis ten įsižiebiančio stebuklo, neva yra taip, jog ,,batkos“ perrinkimas atitinka natūralią įvykių eigą, laikytinas dėsningu rezultatu esamoje situacijoje.
Žinoma, norėtųsi patikslinti žodžio ,,natūralus“ reikšmę aptariamo klausimo kontekste, tačiau nekelia abejonių tai, jog tokiame įvykių vertinime prasikiša sunkiai nuslepiamas mūsų pačių įsitikinimas apie savo viršenybę, tarsi mes būtume iš principo kitoniškos civilizacijos ir jau aukštesnio rango žmonės, kurie visada sugebėtų pasielgti labiau oriai nei minėtu atveju mūsų kaimynai.
Kita vertus, sekmadienio rinkimai man pačiam suteikia pretekstą pagalvoti apie tai, jog panašioje situacijoje, tuo atveju, kai visuomenės informavimo priemonės žaidžia į vienus vartus, mes, galimas daiktas, elgtumės labai panašiai - t. y. savo vedliu pasirinktume tironą.
Labai iškalbingas faktas, teikiantis pagrindą tokiam gretinimui, yra nepaprastai (,,nenatūraliai“) aukšti prezidentės D.Grybauskaitės reitingai.
Iš vienos pusės žiūrint, gali atrodyti, jog toks žmonių pasitikėjimas yra kaip tik labai pozityvus dalykas, leidžiantis užtikrinti politinės sistemos stabilumą sunkiais išbandymų laikais, tačiau. Iš kitos pusės, beveik visuotinis žmonių entuziazmas, išskiriant vieną asmenį iš kitų politikų, garbinant jį, iškeliant ant pjedestalo, kelią klausimą dėl mūsų sugebėjimo išplėtoti nuomonių įvairovę ir perimti politinės kultūros aukščiausius standartus.
Juolab kad tas žmonių pasitikėjimas iš esmės yra susijęs su tvirtos rankos ilgesiu, kurį prezidentė D.Grybauskaitė nori nenori daugeliui žmonių sužadina iki isterijos. Tokį viršijantį visus lūkesčius stabiliai aukščiausių reitingų lygį sąlyginai pavadinkime baltarusišku fenomenu.
Kas be ko, ES nėra palanki terpė autoritarizmo užmačioms puoselėti, tačiau ne viską vien terpė ir lemia. Jeigu kažko negalima daryti oficialiai, pagal priimtas taisykles ir nustatytus pavyzdžius, tą patį galima padaryti neoficialiai, aplinkiniu būdu. Valdžia yra pramynusi ne tik oficialius, bet ir neoficialius takelius.
Galiausiai dar yra prigimties dėsniai, kurie taip paprastai nepaklūsta išorės sąlygoms; kaip visi gerai žinome, traukos ir atostūmio jėgos nebūtinai yra pavaldžios susiklosčiusiai konjunktūrai - nenoriu štai vykti į susitikimą su įtakingu svečiu iš užatlantės, ir viskas, tačiau tirtu iš noro aplankyti mielą, panašaus istorinio likimo kaimyną.
Iš tiesų, galimas daiktas (toliau kalbėsiu apie nepatikrintą spėjimą, tam tikru laipsniu tik tikėtiną hipotezę), Lietuvos susidraugavimas su A.Lukašenkos režimu buvo toks staigus ir netikėtas dėl to, jog pabrėžiami skirtumai buvo labiau dekoratyvinės prigimties, nei manėme anksčiau, o nuslėptas bendrumas – labiau gyvas ir gaivališkas, nei to buvo galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio.
Kažkas vykusiai ar nevykusiai, gal iš tiesų nelabai skoningai D.Grybauskaitę yra pavadinęs Lukašenka su sijonu. Jeigu negalima iš principo kitaip, tai mano savimeilę labiau glostytų toks apvertimas: A.Lukašenka yra Grybauskaitė su kelnėmis. Žinoma, ne kelnės ar sijonas čia yra svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra dvasinė giminystė.
Neabejotina, jog mūsų politinė sistema yra konstruojama orientuojantis į pačius geriausius arba, kitaip tariant, ryškiausius, laiko patikrintus liberaliosios demokratijos pavyzdžius, dažnai iš tiesų šį darbą atliekant nuoširdžiai, su atsidavimu, tačiau, nežiūrint atskirų žmonių gerų norų, neretai toks procesas vis labiau panašėja į bandymus užsimaukšlinti pudra pabarstytą peruką ant utėlėtos galvos.
Ar nesutirštinu spalvų, nepaniekinu žmogaus pastangų kurti prasmingą gyvenimą? (Kaip teigia šiandienos savigyros ideologai, savinieka yra pati didžiausia nuodėmė, už kurią anie yra linkę nutremti pasiklydusią sielą į pragarus). Tačiau kaip kitaip pavadinti procesą, kai nuoširdžiai sekdami pamokymais ir nurodymais dėl europinės civilizacijos standartų įdiegimo, kopijuodami pasiteisinusius pavyzdžius, mes drauge įžengiame į paspartėjusį šalies gyventojų kultūrinio nususinimo laikotarpį, plika akimi matome kultūrinio tapatumo pagrindų išplovimo ekscesus?
Drauge noriu labai aiškiai pasakyti, jog toks kultūrinis nususinimas tikrai nėra – Dievas mato – būtina kaina už demokratizacijos proceso plėtrą ir šalies modernizaciją. Visiškai priešingai! Kaip atrodo, iš tiesų, demokratijos standartų neįmanoma perimti vien tik išorinio pamėgdžiojimo būdu, beždžioniaujant. Demokratinė tvarka gali būti gyvybinga tik tada, kai tokios tvarkos principai yra subrandinami vidujai ir tik po to tarsi pradygsta į išorę iš vidaus. Demokratijos idėja yra gyvybinga tik kaip vidujai nuskaidrinta idėja.
Kultūrinis vyksmas yra demokratijos gyvybingumo išteklis, būtinas demokratinės tvarkos įgyvendinimo podirvis. Be tokio podirvio, tikėtis kokių nors rezultatų demokratizacijos plotmėje yra tas pats (čia panaudosiu M.Heideggerio išsakytą palyginimą kita proga), kaip manyti, jog žuvis gali laimėti lenktynes sausumoje. Be tokių išteklių demokratija neretai išsigimsta, o demokratijos principai įgyja karikatūrinį pavidalą, pavyzdžiui, kaip matome iš šiandienos Lietuvos gyvenimo paradoksų, žodžio laisvė gali tapti manipuliacijų technikomis, o laisvosios rinkos patosas nukreipiamas prieš žmogaus teisę įgyti visapusišką ir kokybišką išsilavinimą.
Iš tiesų yra taip, jog siaurindami kultūrinio išprusimo ir išsilavinimo galimybes, mes drauge ribojame arba net užblokuojame demokratijos galimybes. Iš kitos pusės, tiesa yra ir tai, jog išplėtota demokratija savo ruožtu privalo užtikrinti žmogaus teisę į išsilavinimą ir pilnutinę piliečio savirealizaciją.
Tačiau ar visi įtakingieji žmonės Lietuvoje yra suinteresuoti tokia įvykių eiga, nutuokdami, jog išsilavinusių piliečių kritinis svoris gali tapti grėsme klanelių siautėjimui?