Alšis žino: vieną dieną tu bastaisi Baltarusijos pakrūmėse medžiodamas kirstukus, kitą - šildaisi Lietuvos Vyriausybės vadovo kėdėje ir kerti sausainukus.
„Lietuvos premjeras Andrius Kubilius švelnus, šiltas ir malonus žmogus“, - mane, kaip pilką pelę iš pasalų pribloškia Alšis. Negali būti!
„Kubil... švel... malon...“, - bandau pakartoti pirmus išgirstus Alšio žodžius, suvokti jų prasmę ir nuspręsti, ar šuo ištartam žodžiui suteikia tokią pat reikšmę, kaip ir žmogus. Vienaip ar antraip, pokalbį visada geriau pradėti nuo malonių dalykų. Net kai bendrauji su šunimi. O ypač - Kūčių vakarą.
- Ar seniai mokate kalbėti? - stengiuosi išlaikyti maloniai mandagų toną, nutuokdamas, kad Kalėdų nakties stebuklai jau prasidėjo.
- Nelygu, kokia kalba, - su lengvu atsainumu, nenorėdamas didžiuotis, amteli rausvaplaukis pašnekovas, - Kūdikėlį Jėzų galėčiau pasveikinti ir hebrajiškai, ir arabiškai, ir lenkiškai.
Nors, kai žmonės gieda Kalėdų giesmes, man labiausiai norisi kaukti.
Kai labai stipriai trokšta, žmogus gali peržengti savo galimybių ribas.
O jam iš paskos - ir šuo. Juk mes geriausi draugai.
- Sakote, geriausi draugai, tačiau pats buvote paliktas likimo valiai, klajojote be šeimininko...
- Žinoma. Bet taip, nepririšti prie būdos ar sofos, po pasaulį bastosi milijonai šunų.
O ar pats žinai, kiek pasaulyje benamių žmonių?
Kai kurie nesušąla tik dėl to, kad turi kelis ištikimus šunis, kurie šaltą naktį prisiglaudžia prie šono ir saugo miegą bei šilumą.
Tad sakykime vienas kitam „tu“ - kaip geri draugai.
- Sutinku.
- Na, ir puiku! Man labiausiai patinka anglų kalba. „You“ reiškia ir „tu“, ir „Jūs“. Tai suteikia laisvumo - pašnekovai, bet jau iš pirmo žvilgsnio, kalbasi stovėdami ant to paties laiptelio. Mažiau barjerų, daugiau galimybių pažinti kitą.
Aišku, turiu pridurti, kad britai turi apsčiai būdų, kaip parodyti savo padėtį. Bent jau aš galiu iš tarties, sakinio struktūros ir vartojamų žodžių atskirti žmogų, baigusį Etono koledžą, ir, pavyzdžiui, Vilniaus universitetą.
- Teko tokių sutikti?
- Be abejo, kitaip nė nebūčiau užsiminęs.
Vilniaus universitetą gali baigti ir arklys (juokauju, žinoma). Nuo to laiko, kai susipažinau su šauniais raiteliais, sutikau daug išsilavinusių žmonių. Nepuoliau aiškintis, kas kokį diplomą turi, bet nujaučiau, kad košė protingų vyrų galvose - ne valgyklos katile virta.
Etono koledžas - visai kita istorija. Tai švietimo tradicija, mokslo šventovė, kuri amžius ugdo britų elitą. Susipažinimui užtenka princų Harry ir Williamo, dar - premjero Davido Camerono. Mačiau per BBC. Asmeniškai man patinka tradicijos, nors nesu konservatorius.
- Bet, kaip minėjai, Lietuvos premjeras A.Kubilius tau patinka?
- Na, jo kėdė buvo ganėtinai šilta ir patogi.
Bet taip pat užuodžiau daug adrenalino - su prakaitu į apmušalą įsigėręs. Vadinasi, nervai, nervai, nervai...
Gerai, kad bent dviratį žmogus turi - tai galvą pravėdina. Sakė, kad į Baltarusiją buvo užsukęs. Maladec, kaip pasakytų Batka.
- Užtat dviračiu elektros neprigaminsi...
- O kodėl gi ne? Viskas įmanoma, labai pasistengus. Žinoma, žmogaus jėgos ne begalinės. Lietuva - ne Danija ar Olandija, kur visi tik mina ir mina, kol į kanalą neįkrenta.
- Ką tuo nori pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad reikia žinoti, kada baigiasi dviračių sezonas ir ateina laikas apsiauti pačiūžas ir lipti ant ledo. Na, o tada - duok lazdą ir ritulį, primušim įvarčių į priešininkų vartus.
- Bet ar galima laikyti priešininkais savos valstybės gyventojus?
- Žiūrint, ko jie nori. Jeigu juos patenkina šokiai ant ledo arba parketo - viskas tvarkoj.
Jeigu jie išeina į gatves, tada jau ima dirbti lazdos. Brrr... labai nemėgstu lazdų.
- Galbūt todėl nusprendei palikti savo tėvynę?
- Nenorėčiau susiaurinti savo situacijos iki politinio ar ekonominio emigranto lygmens.
Aš turiu misiją. Aišku, ji ne tokia didelė ir visa apimanti kaip mūsų kolūkio pirmininko.
Nelaikau savęs nei litvinu, nei gudu... Aš - LDK pilietis. Žinau, žinau, šunys negali būti piliečiais, jie rinkimuose nedalyvauja, neturi tokių teisių kaip... Kai kas išvis galvoja, kad šunys iš viso jokių teisių neturi, todėl juos galima mėtyti nuo tiltų, skandinti eketėse, šaudyti iš pneumatinio šautuvo.
Bet tokie tikriausiai patys praeitame gyvenime buvo persisukę Bulgakovo Šarikovai. Mat juos bala!
Aš tik noriu priminti, kas mes visi esame.
Žygio dalyviai sutaria, kad aš jų būryje atsiradau ne šiaip sau. Ir jie teisūs. 2000 kilometrų Juodosios jūros link buvo žygis į praeitį, tarsi kolektyvinė hipnozė neriant ir tyrinėjant kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės gelmes.
Kalbu pernelyg protingai? Liaukitės. Juk keliavau su gabiais žmonėmis. Klausiau kiekvieno pokalbio prie laužo ar vaišingo chocholo troboje. Pertraukėlė buvo tik tada, kai susirgau. Jeigu ne veterinaras Audrius Kučinskas, jo vaistai ir lašelinė, nebūčiau grįžęs iš ano pasaulio - su istorijos herojais jau bendravau tiesiogiai.
Erkių niekada nebijojau, buvo įkibusi ne viena. Tačiau tada... Gelta kirto per inkstus ne silpniau negu omonininko bananas.
Dabar jaučiuosi gerai. Buvau net lašinių užsiauginęs, bet atvyko eržilas Kaktusas - prisiminėm vasaros pabaigą... O dūkti apsnigtuose laukuose labai malonu.
Žemaitukas lekia smagiai, aš stengiuosi neatsilikti. Raitelis Antanas Narmontas - šaunus vyras. O kai prisijungia Giedrius Klimkevičius su kumele Širdute, tai Pakruojo dvare išvien linksmybės vyksta. Liūdna niekada nebūna.
Vienatvės iki soties prisiragavau Baltarusijoje. Kai supratau, kad egzistencinio šalčio man jau užtenka, pasirodė lietuviai. Jie pripildė mano gyvenimą žmogiškosios šilumos, rūpesčio ir atjautos. Kai fotografas Vladas Ščiavinskas man išvyniodavo šokoladinį saldainį, aiškiai jutau, jog pasirinkau tinkamą kelią. Juk kelyje, kaip ir gyvenime, svarbiausia - kas šalia tavęs. Nebijai tada net paklysti (mirkteli juodomis akelėmis, - V.G.).
- O aš maniau, kad šunys nemoka mirksėti.
- Žmonės apie šunis žino dar mažiau negu apie save pačius. O galvoja, kad žino viską.
- Bet svarbiausia, kad žino, jog gyvuliai Kalėdų naktį kalba, ar ne?
- Au, au. Užtat yra visokių kvailysčių apie stebuklų naktį prasimanę. Pavyzdžiui, kad gyvulio Kalėdų naktį paklausęs žmogus išgirs naujieną apie savo mirtį.
Absurdas. Tokių dalykų gali prasimanyti tik vyrai, kurie nenori, kad žmona klausytų kokio asilo kalbų.
- Arba moterys, kurios nenori savo vyro atiduoti kokiai karvei?
- Būtent.
- Kokie tavo santykiai su Pakruojo dvaro sodybos senbuve Rude?
- Neslėpsiu, ji - tikra kalė. Šeimininkės vietos niekam neužleidžia. Sargi ir išdidi. Tačiau negaliu tvirtinti, kad mūsų charakteriai ir biolaukai idealiai sutampa.
Pagyvensim, pamatysim.
- Pakruojo dvare geriau negu Alšėnuose?
- Ar Lietuvoje geriau negu Baltarusijoje? Tikriausiai geriau.
Nors pilkų pelių ir gerų žmonių yra visur. Svarbiausia juos pamatyti ir saugoti. Kita vertus, geri žmonės yra tie, kurie patys saugo savo šalį, jos vertybes, tradicijas, praeitį. Saugo be bananų ir be skydų. Beginkliai. Tik širdimi.
Juk Meilė, Gimtinė, Pakruojis, Vilnius ar Minskas yra tik žodžiai. Kiek jie išsikeroja, išsiskleidžia, apauga reikšmėmis mūsų sąmonėje priklauso tik nuo mūsų pačių.
Alšėnų vardas dabar irgi mažai ką žmonėms pasako. O kadaise Alšėniškiai buvo vyrai - oho kokie!
Stiprią savo žemės dvasią pajutau vos akis atmerkęs.
Galvoji, paprasta buvo nubėgti šimtus kilometrų?
Mano jėga ir ištvermė slypi ne kojose, o širdyje. Kaip ir žemaitukų.
Va, klausyk, be Alšėniškių giminės vyrų Vytauto Didžiojo kariauną sunku įsivaizduoti. Kas Alšėnuose pirmą pilį pastatė? Jonas Alšėniškis - 1390 metai!
Norit dar istorijos nuo laužo?
Jonas Alšėniškis visada ištikimai rėmė Vytautą. Jis net buvo Jogailos ir Kęstučio sutarties su Vokiečių ordinu sudarymo liudytojas. Vytautą taip rėmė, kad su kunigaikščiu 1383 m. ir 1389 m. bėgo į Prūsiją pas kryžiuočius. Užsitraukė Jogailos nemalonę - šitas iš Alšėniškio du kartus atėmė iš jo tėvoniją. Bet, taikydamasis su Vytautu, Jogaila Alšėnus abusyk grąžino.
Kas dabar išdrįstų rodyti tokią ištikimybę ir rizikuoti visais turtais?
Simonas Alšėniškis buvo Lucko seniūnas, 1500-1501 m. Lietuvos didysis etmonas. Povilą Alšėniškį istorikų raštai mena kaip Vilniaus vyskupą. Jurgis Alšėniškis irgi neblogai įsitaisęs buvo - Kijevo vaivada.
O kur dar Julijona Alšėniškė - antroji Vytauto Didžiojo žmona.
Vėliau Alšėnuose ir Sapiegų eilė atėjo.
- Viską pasakoji taip, lyg pats Alšėnų menėse prieš šešis amžius būtum lakstęs ir amsėjęs.
- O kas čia žino, kaip ten buvo?..
Antai visi prieš Kūčias prisimena, kad gyvuliai Kalėdų naktį kalba, bet niekas netiki.