Nedidelėje gyvenvietėje – ryškus pėdsakas
Pilėnų gatvėje, prie 4-ojo namo, prieš kelias dienas atidengtoje lentoje bylojama, kad praėjus porai savaičių po Baltijos kelio – 1989 metų rugsėjo 9 dieną – šiame name slapta įvyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjūdžių vadovų susitikimas.
Daug kam nežinomas istorijos faktas įamžintas vieno iš Lietuvos Sąjūdžio pradininkų Gintaro Šileikio, rajono verslininko Jono Katino ir Piniavos bendruomenės pirmininko Zigmanto Babilo iniciatyva.
Atidengiant atminimo lentą, nepaisydami stipraus šalčio, taip pat dalyvavo Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas bei Seimo narys Petras Auštrevičius.
Piniavoje susitikti buvo saugiau
Prieš daugiau kaip 21 metus Piniavoje vykęs trijų Baltijos valstybių laisvės aktyvistų susitikimas buvo slaptas ir apie tai žinojo labai siauras žmonių ratas.
Susitikimui Panevėžio priemiestis pasirinktas neatsitiktinai. Į jį buvo patogiau atvažiuoti estams ir latviams. Be to, siaučiant KGB agentams, prireikus buvo daugiau galimybių pasitraukti.
Piniavietis Z.Babilas sakė visą laiką žinojęs apie Piniavoje vykusį slaptą trijų Baltijos valstybių laisvės šauklių lyderių susitikimą, tačiau manęs, kad jis vykęs arčiau gyvenvietės centro.
Tik vėliau jam pavyko išsiaiškinti, kad lyderiai buvo susitikę tuomet prie pat miško buvusioje Pilėnų gatvėje, Petraičių sodyboje. Tada namais buvo užstatyta tik viena gatvės pusė.
Nuo pat pradžių Sąjūdžio veikloje dalyvavęs J.Beinortas neslėpė, kad Piniava susitikimui buvo pasirinkta dėl saugumo. Tuomet buvo pasirašyti tam tikri dokumentai, koordinuoti veiksmai, ką daryti „X“ dieną, tai yra tada, kai sovietinė valdžia imsis represijų prieš trijų valstybių laisvės siekius. Taip pat buvo pasirašytas komunikatas sukurti bendrą ekonominę rinką.
Pasitenkino kava ir sumuštiniais
Parlamentaras P.Auštrevičius akcentavo, kad atminimo lentos Piniavoje atidengimas tik patvirtina, kad laisvėjimo procesas vyko ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje.
Mažakalbis istorinės sodybos šeimininkas Algimantas Petraitis prisiminė, jog susitikimo išvakarėse paskambinę Panevėžio sąjūdžio aktyvistai Arūnas Umbrasas ir G.Šileikis pasakė, kad reikia vietos susitikimui.
„Jei reikia, tai reikia. Išvirėme kavos, padarėme sumuštinių, atnešėme į kambarį telefoną, kad būtų ryšys su Ryga ir Talinu. Jie užsidarė kambaryje ir kalbėjosi, o apie ką – mums nerūpėjo“, – trumpai papasakojo A.Petraitis.
Prisiminė ir kopėčias suvirinusį V.Uspaskichą
A.Petraičio kaimynė Elena Kukienė irgi tvirtino puikiai prisimenanti daugiau negu dviejų dešimčių metų senumo įvykius. Į gatvę pradėjo važiuoti automobiliai su latviškais ir estiškais numeriais, aplink vaikščiojo apsauginiai. Darėsi nejauku.
E.Kukienė pasakojo, kad tik išvydusi iš automobilio išlipantį Sąjūdžio lyderį Vytautą Landsbergį suprato, jog nieko baisaus nevyksta.
Prakalbusi apie V.Landsbergį, moteris prisiminė ir kitą gana įdomų bei visuomenėje mažai žinomą faktą.
Anot jos, tuomet, kai vyko trijų Baltijos valstybių tautos frontų lyderių susitikimas, kitoje Pilėnų gatvės pusėje namų nebuvo. Jų vietoje stovėjo dujotiekį tiesusių dujininkų vagonėliai.
Viename iš jų gyveno vėliau į politiką pasukęs ir europarlamentaru tapęs Viktoras Uspaskichas.
„Man tada V.Uspaskichas dar suvirino kopėčias, jas naudojame iki šiol“, – dar vieną istorijos faktą atskleidė piniavietė.
V.Uspaskichą Piniavoje prisimena ne visi
Pradėjus domėtis Piniavoje įmintais V.Uspaskicho pėdsakais, nuo gimimo čia gyvenantis Lietuvos dujų magistralinių dujotiekių departamento Eksploatavimo ūkio tarnybos dujotiekių skyriaus viršininkas Antanas Šablinskas patvirtino, kad maždaug tuo metu buvo tiesiamas 700 milimetrų diametro magistralinis dujotiekis nuo Panevėžio į Vilnių.
Tada Piniavoje buvo pastatytas ir nemažas baze vadintas vagonėlių miestelis.
Šiemet 70-metį švęsianti piniavietė E.Kukienė ir dvejais metais vyresnis jos vyras Romualdas tvirtino, kad tuomet V.Uspaskichas buvo ramaus būdo, tvarkingas, lengvai bendraujantis žmogus. Tačiau jis kalbėjo tik rusiškai.
E.Kukienė pasakojo, kad jai daugiau yra tekę bendrauti su pirmąja V.Uspaskicho žmona Svetlana. Su moterimi nuolat būdavo ir trejų ar ketverių metų duktė Julija. Piniavietės teigimu, paskutiniais metais Svetlana buvo nėščia, tada šeima gavo butą Kėdainiuose ir išsikėlė.
E. ir R.Kukiai pasakojo, kad, jiems dar tik kuriantis, kitoje Pilėnų gatvės pusėje buvo pastatyta apie šešiasdešimt „Nieftegazstroi“ (naftos dujų statyba) vagonėlių. Maždaug už 100 metrų nuo Kukių namų esančiame vagonėlyje ir gyveno V.Uspaskichas su pirmąja žmona ir dukterimi.
Kopėčias pagamino už du puslitrius degtinės
„Tuo metu statėmės namą, todėl paprašiau dujotiekio tiesėjų, kad suvirintų metalines kopėčias. Greit atvažiavo ir padarė. Kopėčios iki šiol tebetarnauja. Per tiek metų joms nieko nenutiko“, – pasakojo R.Kukys.
Piniavietis patikino, kad kopėčias suvirino būtent V.Uspaskichas ir jo šviesiaplaukis draugas. Suvirintojai buvo atvažiavę specialiu virinimo automobiliu.
„Tuomet kitokios „valiutos“, kaip butelis, nebūdavo. Už kopėčias porą puslitrių daviau“, – sakė R.Kukys.
Šeimininkas prisiminė, kad kiek vėliau iš dujotiekio statytojų už butelį įsigijo metalinius rėmus skalbiniams džiauti.
Kitą kartą darbininkai už 5 rublius įsiūlė dar ir klozetą.
Piniavietė prisiminė, kad statybininkai turėjo savo valgyklą, kurioje buvo galima už 20 kapeikų pavalgyti, parduotuvę. Čia ir vietiniai gaudavo žaliųjų žirnelių, majonezo. Vyrai buvo pramynę taką į alaus kioskelį, stovėjusį prie kelio į Panevėžį.
„Mums labai keistai atrodė, kaip tie rusai skalbia. Būdavo, prisileidžia kubilą šalto vandens, pateliūskuoja ten kokį drabužį ir padžiauna ant vagonėlio“, – prisiminė E.Kukienė.
Mėgo silkę, degtinę ir jaunas padavėjas
Piniavoje dirbusį bei gyvenusį V.Uspaskichą gerai prisiminė ir tada Paliūniškio kolūkyje statybos inžinieriumi dirbęs verslininkas Jonas Katinas.
„Jis tada dirbo suvirintojų brigadininku, kalbėjo rusiškai, buvo malonus ir lengvai bendraujantis žmogus. Dažnai jį matydavau „Berželio“ užeigoje“, – pasakojo J.Katinas.
J.Katinas prisiminė, kad Lietuvoje verslininko ir politiko karjerą padaręs V.Uspaskichas dažniausiai užsisakydavo silkės ir kažkokių barščių, kartais – šašlyką.
„Gerdavo tiktai baltą ir labai mėgo jaunas padavėjas. Visada joms rasdavo tinkamų komplimentų“, – sakė J.Katinas.
J.Katinas savo akimis matė, kaip šis, išgėręs porą butelių degtinės, lyg niekur nieko sėdęs prie rusiškos mašinos vairo ir išvažiavęs.
Piniava padėjo apsispręsti ir likti Lietuvoje
„Panevėžio ryto“ užkalbintas Darbo partijos lyderis ir europarlamentaras V.Uspaskichas sakė Piniavos niekada nepamiršiantis, nes ji padėjusi apsispręsti ir pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią.
„Jei rašysit, piniaviečiams perduokit linkėjimus. Man, iš Rusijos, Gorkio srities, atvykusiam žmogui, Piniava buvo kaip kapitalistinė priemiesčio gyvenvietė, kur viskas gražu ir tvarkinga.
Faktiškai dėl Piniavos ir likau Lietuvoje“, – liaupsių negailėjo V.Uspaskichas.
Prakalbus apie suvirintas kopėčias, V.Uspaskichas sakė tokio įvykio nepamenantis ir spėjo, kad jas galėjo gaminti ir kiti žmonės, nes jis buvęs brigadininku. Galiausiai patvirtino, kad visko galėjo būti. Galėjo būti ir tai, kad už darbą žmonės atsilygino dviem buteliais degtinės.
„Taip, tada Lietuvoje taip ir atsiskaitydavo“, – patvirtino V.Uspaskichas.
Išgerti litrą degtinės nieko nereiškia
Europarlamentaras sakė nepamiršęs ir Piniavos pašonėje buvusios ir tebesančios „Berželio“ užeigos, nes ten retsykiais užsukdavęs.
Pradėjus vardyti mėgstamus patiekalus – barščius, silkę, šašlykus, V.Uspaskichas pridūrė, kad labai mėgdavęs keptą juodą duoną, nemėgdavęs alaus, tačiau retsykiais išlenkdavęs degtinės.
Pasiteiravus, ar tiesa, kad prieš gerus du dešimtmečius galėdavo išgerti du butelius degtinės ir „nenulūždavo“, V.Uspaskichas atšovė, jog ir dabar tiek išgerti jam nieko nereiškia.
V.Uspaskichas patikino, kad kiek beišgertų, nors tai neva daro retai, niekada nėra buvę, kad prarastų atmintį. Jis paneigė, kad išgėręs litrą degtinės dar sėdo prie mašinos vairo.
Priminimą apie barmenėms žarstytus komplimentus V.Uspaskichas palydėjo juoku. Anot jo, tikras vyras tik taip ir turi elgtis.
V.Uspaskichas sakė nieko negirdėjęs ir apie Piniavoje vykusį Baltijos valstybių liaudies frontų lyderių susitikimą, nes tada turėjęs didelę suvirintojų brigadą, daug dirbęs ir mažiausiai galvojęs apie politiką.