Lietuva – tik kaimas kryžkelėje? (nuotraukos)

Labai greit pavyko įgyvendinti vadinamosios pragmatinės politikos viziją - sukurti nuolankumu už Rusijos draugystę ir Europos Sąjungos pašalpas susimokančią provinciją „tarp Rytų ir Vakarų“.

Daugelis patikėjo apgaule ar tiesiog apsigavo, galvodami, kad tokiu būdu galime tapti panašūs į sotų ir laimingą Alpių kaimelį, kurio ramybę drumsčia nebent slidinėti atvykę rusų turistai.

Tačiau Alpių kaimiečiai skiriasi nuo mūsiškių pirmiausia tuo, kad didžiuojasi savimi. Didžiuojasi, kad nepaisant karingų antiglobalistų protestų bent kartą per metus jų šalis tampa pasaulio centru. Būtent jų kaimelyje Davose tradiciškai renkasi viso pasaulio galingiausi, įtakingiausi ir protingiausi žmonės aptarti tai, kas svarbiausia.

Ši net trečdaliu mažesnio ploto už Lietuvą valstybė garsėja ne vien tyru oru ir snieguotomis kalnų viršūnėmis. Garsėja tiksliausiais pasaulyje laikrodžiais, gardžiu sūriu ir šokoladu, patikimais bankais. Taip pat garsėja seniausia Europoje demokratija, didžiausiu Nobelio premijos laureatų, aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičiumi.

Mažiausios Europoje federacinės valstybės gyventojas už kepaliuką duonos į valstybės biudžetą sumoka tik 2,6 proc. pridėtinės vertės mokesčio (už kavą – maksimalų 7,6 proc. PVM).

Mes. Lietuviai, ir už duoną, ir už juodus ikrus privalome susimokėti vienodai - po 21 proc. PVM, nors pirmaujame Europos Sąjungoje pagal bedarbių skaičių – 17, 4 procento. Alpių šalyje nedarbas per krizę padidėjo iki 3,7 proc. – darbo neteko apie 9 tūkstančius žmonių, daugiausia toli gražu nebadavusių finansinės sferos tarnautojų.

Ši jokių naudingųjų iškasenų neturinti šalis pirmauja pasaulyje pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui ir septintoje vietoje - pagal bendrojo nacionalinio produkto dalį, tenkančia vienam gyventojui – apie 60 tūkst. JAV dolerių per metus.

Beje, gyventojų per pastarąjį dvidešimtmetį joje sparčiai daugėjo, nes šalis priėmė apie 1,6 mln. užsieniečių, ypač daug karo pabėgėlių iš Irako ir Albanijos.

Šios šalies verslininko, generolo ir gydytojų 1863 metais sukurta Raudonojo Kryžiaus organizacija visada teikia humanitarinę ir finansinę pagalbą nukentėjusiems per karus, gamtos stichijas ar kitokias nelaimes žmonėms bet kuriame pasaulio kampelyje. Tuo metu Lietuvos verslo, politikos ir net intelektualų „elitas“ vis dar ginčijasi, ar naudinga padėti ginkluotų konfliktų nuniokotos Gruzijos, Moldovos ar Afganistano „ubagams“.

Nors kiekvienas Alpių šalies pilietis namie turi ginklą, jis nesididžiuoja tolimų kraštų užkariavimais. Didžiuojasi tuo, kad moka susikalbėti su visais kaimynais, o keturios vietinės kalbos, įskaitant retoromanų, kuria kalba tik 0,5 proc. piliečių, turi valstybinės kalbos statusą. Nepaisant Babelio bokšto gyventojus primenančios kalbinės ir religinės įvairovės, šios šios šalies piliečiai visus jiems rūpimus klausimus moka spręsti taikiai ir demokratiškai, reguliariai vykstančiuose referendumuose.

Po Pirmojo pasaulinio karo šioje šalyje buvo sprendžiami ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos pripažinimo, sienų nustatymo ir net sostinės klausimai. Tradiciškai mūsų moderniaisiais laikais būtent čia svarstoma, kaip Lietuva ir kitos šalys užtikrina žmogaus teises ir laisves.

Mažai kas žino kasmet rotacijos būdu iš Vyriausybės narių renkamo tos valstybės prezidento vardą. Tačiau turbūt nesunku suprasti, kad šios valstybės vardas – Šveicarija - garantuoja aukščiausius tarptautinius politinio ir ekonominio pasitikėjimo reitingus. Ir niekam net nekyla mintis, ar prancūziškai, vokiškai, itališkai, lietuviškai, lenkiškai ar dar kaip nors kitaip kalbantis Šveicarijos pilietis tikrai yra šveicaras. Taip pat nekyla abejonių, ar šveicarai yra europiečiai, nors jie nėra Europos Sąjungos nariai.

Šveicarijos vardas garsina ir Jonavos rajono Šveicarijos kaimą. Skirtumas tas, kad mūsų kaimelio gyventojai nėra šveicarai ir neturi iš ko šelpti viso pasaulio nelaimėlių.

Daugelis mūsiškių (nesvarbu, ar gyvena sostinėje, ar kitur) gyvena iš pašalpų, kurias Lietuvai skiria ES ir kitos užsienio valstybės, įskaitant ir Šveicariją, ir skolintų pinigų. Tikroje Šveicarijos valstybėje neliko net Lietuvos ambasadoriaus, kurį atšaukdama „sutaupė“ toliau savo kaimo ir dvaro nematanti “patriotų” valdžia. Tačiau mūsų valdžia toliau ramiai skolinasi milijardus litų, nes žino, kad skolą turės atiduoti ne ji, o visi Lietuvos piliečiai.

Mūsų poetų apdainuotame lietuviškame kaime - nei sočios ramybės, nei iš viso pasaulio plūstančių turistų, nei referendumų, kuriuose piliečiai gali priimti bendrus sprendimus. Galime didžiuotis nebent tuo, kad Lietuvos tauta daug ką ištvėrė dėl savo laisvės, apie kurią valdžia mėgsta daug kalbėti valstybės švenčių dienomis.

Tačiau ar tikrai esam atvira visuomenė? Ar esam stipri valstybė? Ar kiekvienas žmogus joje jaučiasi laisvas?

Referendumo įstatymas Lietuvoje toks, kad jo iniciatoriai iš anksto pasmerkti pralaimėti. Susirinkimų laisvė tokia, kad raudonojo fronto aktyvistas Algirdas Paleckis be vargo gauna savivaldybės leidimą demonstruoti prie privataus verslininko namų. Tačiau tuo pat metu prie Seimo draudžiama rinktis profsąjungų mitingui, kad, neduok, Dieve, nesudužtų koks švento pastato langas. Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje Vytautas Landsbergis ir Kovo 11-osios akto signatarai nebijojo kalbėtis su įtūžusia minia, o Česlovas Juršėnas net nereikalavo protestuotojų pasodinti į kalėjimą dėl jam sudaužytų akinių.

Po dvidešimties laisvės metų išsigandusi valdžia „Gėjų parado“ dalyviams pasiūlė rinktis kuo toliau nuo miesto centro - automobilių aikštelėje, po kuria dūla žydų kauleliai. Tačiau ir nuošalesnė vieta neapsaugojo demonstrantų nuo Seimo mušeikų ir skandalistų drąsinamos minios siautėjimo.

Tačiau Seimo chuliganai liko nenubausti. Atvirkščiai, jie, atrodo, didžiuojasi savo žygdarbiais, kaip didžiuojasi ir netoli Prezidentūros ar kitose reprezentacinėse vietose istorines svastikas garbinantis tautinis atžalynas, ypač mėgstantis pamankštinti raumenis valstybės švenčių proga.

Paradoksalu, kad tų pačių įstatymų ir net Konstitucijos, garantuojančios susirinkimų, žodžio ir spaudos laisvę taikymą lemia požiūris į asmenų vietą valdžios hierarchijoje. Kuo arčiau valdžios – tuo daugiau laisvės.

Todėl, pavyzdžiui, spauda, radijas, televizija tampa laisva daryti, ką nori, tada ir tiek, kiek ji nelaisva, savanoriškai įsipareigodama ne kritikuoti, o girti valdžią.

Pavyzdžiui, vienas žurnalistas neseniai nubaustas už tai, kad jo straipsnio skaitytojai „galėjo“ blogai pagalvoti apie kritiškai vertinamą generolą. Tuo tarpu kiti įstatymo sargai „neranda nusikaltimo sudėties“ tarptautinį skandalą, Lietuvos žydų bendruomenės, žmogaus teisių gynėjų protestus sukėlusio valdininko istoriniame straipsnyje.

Priežastis paprasta – vienas jų turi solidų politinį stogą, garantuojantį jo laisves, o kitas – ne. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, jei paskui Lietuvos nacionalinio saugumo sargus Seime vienos verslo grupės žurnalas virkauja, kad bankų kapitalas tampa žiniasklaidos savininku. Anot jų, ne valdžios nemokšiškumas, o valdžios finansų politiką kritikuojantys žurnalistai gali sukelti net finansų krizę!

Žinoma, nei prezidentė, nei valdžios partijos, nei juos remiantys intelektualūs žurnalistų kritikai nemato jokios grėsmės Lietuvos energetiniam saugumui, kai Rusijos elektros pirklių ir konservatyviai liberalių Lietuvos verslininkų grupė, valdanti Rusijos dukterinę bendrovę „Inter RAO Lietuva“, pasirašo sau naudingas sutartis. Pavyzdžiui, sutartį dėl Karaliaučiaus srityje statomos atominės elektrinės elektros energijos eksporto nuo 2017 metų.

Bet ko norėti iš garsių energetikų šeimai priklausančios žiniasklaidos, kai ne tik grėsmės, bet ir pačios rusų statomos elektrinės gražiu Baltijos AE vardu vis dar nemato nei premjeras A.Kubilius, nei prezidentė D.Grybauskaitė.

Jei būčiau profesorius V.Landsbergis, galėčiau net įtarti, kad visi minėti ir neminėti triukšmingi politiniai spektakliai – nuo A.Paleckio įžūlių nusišnekėjimų iki D.Kreivio melodramos - per mūsų „laisvas ir nepriklausomas“ televizijas transliuojami tik todėl, kad stambiems sandėriams labai reikia dūmų uždangos.

Į politinių šou lygį ritasi ir teisingumo vykdymas Lietuvoje. Kuo toliau, tuo labiau teisingumas Lietuvoje pradedamas vykdyti „pagal pareikalavimą“. Bausmė arba visų nuodėmių atleidimas „išduodamas“ pagal tai, ko reikalauja ant aukštesnio ar žemesnio politinės valdžios laiptelio užkopęs politikas.

Nors tokia tvarka ir teisingumas kai kam labai patinka, mūsų valstybė, dar neseniai buvusi laisvės, demokratijos ir sėkmingų ekonomikos reformų pavyzdžiu, tampa šalimi, panašia į „suverenios“, t.y. „valdomos demokratijos“ pavyzdžius artimajame užsienyje.

Tačiau Lietuva tampa net ne Rusija. Ji vėl tampa tautiniais žiedeliais apsikaišiusia posovietine provincija. Tik nereikia kaltinti visų lietuvių, esą norinčių gyventi kažkur Dievo ir žmonių užmirštoje ir baigiančioje išmirti parapijoje, kurioje viešpatauja tvirto kumščio ir pinigų valdžia.

Daugelis pragmatiškų kaimiečių nuo tokio gyvenimo jau seniai iš savo gimtojo kaimelio pabėgo į kitokias šveicarijas.

Tampame provincija todėl, kad mūsų politikai ir net prezidentė, kurios vardą tarsi maldą prieš miegą kartoja visa Lietuva, vengia valstybiškai spręsti valstybinės reikšmės reikalus. Atvirkščiai, politinio turgaus bobučių verti ginčai, pavyzdžiui, dėl „w“ raidės rašymo, iškeliami į valstybės politikos lygmenį.

Vargu, ar tikri kaimiečiai, kurių dar užsiliko Lietuvoje, blogiau tvarkosi savo kaime. Tikrai ne visi kaime gimę, augę ir dar nepabėgę žmonės yra praradę sąžinę, kurią politikams per Vasario 16-ąją iš balkonėlio priminė Vytautas Landsbergis. Blaivas valstietis sveiko proto turi daugiau už kai kuriuos politikus, nes visos turgaus bobutės supranta bent tiek, kad turguje svarbiausia - ne pirkėjo ar prekės „kilmės dokumentai“, o kokybė ir kaina. Tačiau supranta ir tai, kuo politinis turgus skiriasi tuo politikos.

Tačiau ką galvoti kaimiečiui, kai jo garbinamus asmeninių ambicijų pertekusius, bet jokių valstybinių ambicijų nebeturinčius politikus ar net pačią prezidentę pagal savo užgaidas bando šokdinti koks nors karaliukas iš Jonavos, kniazius iš Krekenavos ar koks kitas, jau modernus naujalietuvis!

Pasirodo, priklausomai nuo to, kas kam „savas ar nesavas“, net pati prezidentė jau nebegali atstatydinti ministro! Dėl savo pavaldinio net pats Ministras Pirmininkas rizikuoja jei ne savo galva, tai bent postu, nes ministras, pasirodo, labai brangus.

Negi tik todėl, kad jo galioje – skirstyti ne tik visų kaimiečių į biudžetą suneštus pinigus, bet ir visų ES mokesčių mokėtojų lėšas amžinai alkanam verslui?

Juk niekam nereikėjo taip ilgai kankintis, kai prezidentė lengvai, per 24 valandas išvijo visus, kurie nenorėjo pūsti miglos kaimiečiams į akis apie „galimai“ Lietuvoje veikusius CŽV kalėjimus. Ar tik todėl mojuoti kirviu buvo taip lengva, kad VSD ir kiti valstybininkų lizdai niekam nieko negalėjo duoti, bet galėjo kam nors kada nors ką nors atimti. Vienam – prezidento postą su J.Borisovo sraigtasparniais, kitam - atkirsti partijos finansavimo šaltinį, trečiam – sugadinti santykius su Rusija, išprašant vieną kitą šnipelį.

Prezidentės, visų partijų ir liaudies vienybės tvarkant valstybininkų klaną galėtų pavydėti pats draugas Leninas!

Pagaliau kodėl dabar niekas negynė niekuo nenusikaltusio policijos generalinio komisaro galvos? Ar todėl, kad policijos komisarai, prokurorai ir kiti “generaliniai“ dabar vaikšto pas politikus su pabrukta kepure ir ištiesta ranka?

Ar todėl jų galvos tokios pigios, palyginti su brangia ūkio ministro galva, kad valstybės tarnautojai dabar privalo tarnauti ne valstybei, o valdančiajai partijai?

Diletantiškiems valdančiųjų statytiniams neparankūs ar net pavojingi. Mat tie, kas nori būti vienvaldžiai savo kaime, visada, visur ir visais laikais bijo bet kokio „svetimo“, galinčio pasikėsinti į brangiausią jų vertybę – valdžią, garantuojančią gerus pinigus. Kai „svetimų“ valdžioje jau nelieka, tenka kariauti su „savais“.

Tokiame visuotinės baimės apimtame kaime, kur visi priversti kariauti su visais, kur nuolat demonstruojamas ritualinę reikšmę įgaunantis valdžios vyrų galvų kapojimas, lengva sukelti kokią nori masinę isteriją. Jei reikia – prieš „trigalvį slibiną“, nors niekas nematė ir dorai nesuprato, kas ką ruošiasi praryti. Jei reikia – prieš JAV “imperialistus”, CŽV, masonus, žydus, jei reikia – prieš gėjus ar lesbietes, prieš bet ką, kas gali pavirpinti prie TV prilipusio kaimiečio aistras.

Išsisėmus senoms istorijoms, dabar skelbiamas totalinis pavojus dėl 11 lenkų ir rusų aljanso narių, išrinktų į Vilniaus savivaldybę.

Žinoma, kai iškyla grėsmė pralaimėti ne tik savivaldybių, bet ir Seimo rinkimus, pralaimėjusiems labai naudinga pradėti karą dėl Vilniaus. Negi pavojaus varpų gaudesy visi staiga pamiršo, kad Vilnius – seniai mūsų? Turbūt nepamiršo, bet sušaukti savas beretes ir savus erelius prie balsadėžių beveik neįmanoma.

Tačiau jei nėra sutarimo su savo šalies piliečiais, tai kaip gali tikėtis, kad seksis sutarti su kaimyninėmis šalimis? Kaip seksis su Lenkija suderėti bendrų dujotakių, elektros tiltų ar elektrinės statybą, jei nesutariame dėl gatvių pavadinimų ar pavardžių rašybos?

O jei po dvidešimties nepriklausomybės metų nebepasitikime Lietuvoje gimusiais, užaugusiais ir daugeliu atveju puikiai lietuviškais kalbančiais rusais, tai kaip mūsų užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis ir prezidentė galės sėkmingai vykdyti savo naująją politiką – puoselėti pasitikėjimą su visa Rusija?

Beje, ekspertai labai išjuoktų tokią „naujieną“. Mat pasitikėjimą su Rusija bandė puoselėti ir buvęs ministras, vieno komentatoriaus pramintas „Šaltojo karo kariu su alyvų šakele“. Šiandien tą alyvų šakelę į toli į Rytus sunkiai neša savo pirmtaką smarkiai dėl tokios misijos kritikavęs dabartinis ministras, nesusikalbantis su kolega lenku jokia kalba.

Ar po tokios skirtingos dviejų kaimynių atžvilgiu politikos mūsų kaimiečiams vėl neteks dainuoti taip, kaip dainavo liaudis prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pirmąją sovietinę okupaciją: „Vilnius mūsų, o mes – rusų?“

Tačiau gali būti, kad visa dabartinė sumaištis neverta tokių dramatiškų prisiminimų, nes istorinės tragedijos dažnai pasikartoja kaip farsas.

Paprasčiausiai mūsų valstybė, bandžiusi atgauti savo garbingą vardą ir veidą pasaulyje, vėl taps ar jau tampa panaši į „kaimą kryžkelėje“, aprašytą nepelnytai pamirštame Jono Avyžiaus romane.

Vertėta pasiskaityti apie socialistinio realizmo kanonuose įsprausto pagrindinio herojaus išgyvenimus. Tragiškai nusivylęs buvusiais ideologiniais stabais, tačiau bejėgis įveikti „istorinio determinizmo“ ir aplinkybių sąlygotą lemtį žmogus. Jis gyvena niekada nesibaigiančios klasių kovos nualintame kaime, kuriame visi, kas nenusilenkia valdžią uzurpavusiai kompartijai, tampa „banditais“ arba “geriausiu atveju, „liaudies priešais“. Ir galiausiai tas tipinis kaimo kryžkelėje gyventojas tampa nebe istorijos veikėju, bet istorijos auka.

Ar ne tokia auka šiandien norima mus priversti jaustis? Bet tada nėra ko pykti ant savo likimo. Mat istoriją kuria didžios (nebūtinai didelės) tautos, o Rytų ir Vakarų kryžkelėje pasimetusio kaimo dalia – būti mindomam savų ir svetimų plėšikų.

Šiandien – ne praėjusio amžiaus gūdus pokario dešimtmetis. Šiandien nebeliko nuo Europos ir pasaulio mus skiriančios geležinės uždangos, tad kiekvienas žmogus jau gali nuspręsti, kaip jam gelbėtis. Tik nereikia kaltinti nepatriotiškumu masiškai iš Lietuvos sprunkančių piliečių.

Juk didžiausia bent kiek iškilusių mūsų politikų svajone taip pat tampa gerai apmokama tarnyba Briuselyje – Europos Parlamente, Komisijoje ar bet kurioje kitoje sąjunginėje įstaigoje.

Nedaug nutolusiais „Kaimo kryžkelėje“ laikais didžiausia karjeros viršūnė taip pat buvo tarnyba ne Vilniaus provincijoje, o Maskvos centre. Tad ir šiandien į centrą Briuselyje pasitraukė visas mūsų nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio politikos ir intelektualų žvaigždynas – V.Landsbergis, V.Uspaskichas. R.Paksas ir J.V.Paleckis, L.Donskis.

Paskui šiuos patriotus patraukė ne patys kvailiausi tautiečiai. Kas kaip sugeba, tas taip gelbėjasi iš kaimo, kuriame griūva net vienintelis kalnas su sostinės kūrėjo didybę menančiu bokštu.

Iš kaimo, kuriame jau beveik pastatytus Valdovų rūmus gali sulyginti su žeme ne kokie nors okupantai, bet savi. Savi ir labai galingi, nes niekas jiems nesutrukdo savo nuožiūra spręsti, ar svetimus pinigus skirti didingos valstybės simboliui, ar savo mamytės statybos verslui.

Tačiau viltis miršta paskutinė: dar likę rinkėjai ne veltui dažniausiai balsuoja už gelbėtojus ir statybininkus. Rinkėjus verta gerbti vien už tai, kad dar nepabėgo, o išrinktuosius - kad dar ką nors žada.

Jei lenkai tikrai pažadės atstatyti Vilnių su visais mūsų rūmais, tai mes lenkams galim pažadėti atstatyti ir Krokuvą, jei kartais prireiktų pagelbėti. Juk Krokuva – taip pat mūsų!