- Ar savižudžių artimieji dažnai sulaukia kaltinimų dėl to, kas įvyko?
- Kadangi nieko nežinau apie konkrečią situaciją, neįsivaizduoju, kokios gali būti kitų žmonių reakcijos ar kaltinimai. Bet norisi pabrėžti – niekada nebūna vienos savižudybės priežasties. Kokį bepaimtume sunkumą - ar tai būtų finansiniai sunkumai, ar kažkoks skaudus, krizinis įvykis, ar nesutarimai šeimoje, ar kūno liga, ar psichikos liga – visi tie atskiri dalykai patys savaime niekada nėra savižudybės priežastis. Tą sąrašą galima papildyti dar keliais šimtais dalykų, ir mes rasime tūkstančius, milijonus žmonių, kurie visa tai patyrė ir toliau gyvena.
Viena didžiausių klaidų, kurią padaro žmonės, kalbėdami apie savižudybę – suranda tą vieną priežastį. Radus tą vieną priežastį, galima ir apkaltinti ką nors, kad kažką ne taip padarė ar pasakė. Bet savižudybei niekada neužtenka vienos priežasties.
- Ar būna savižudybių, kurios įvyksta spontaniškai, tarsi „netyčia“? Ar, jeigu žmogus anksčiau nesusimąstė apie savižudybę, jam nekils minčių taip pasielgti ir susikivirčijus ar padauginus alkoholio?
- Į šį klausimą galima atsakyti ir „taip“, ir „ne“. Taip, savižudybė visada yra impulsyvus veiksmas. Čia ir slypi pagalbos galimybė – pagalbos telefonų ir visų pagalbos tarnybų. Jeigu žmogus kreipiasi pagalbos, jeigu jam kažkas padeda išlaukti, išbūti tą momentą, jis tiesiog gali to nepadaryti, nenusižudyti.
Kita vertus, kaip ir minėjote, impulsas neatsiranda lygioje vietoje. Žmogus paprastai būna apie tai galvojęs. Galbūt niekam apie tai neužsiminęs, bet paprastai žmogus būna apie tai galvojęs netgi labai ilgą laiką. Mes kaip specialistai turime terminą „savižudybės procesas“.
Savižudybė niekada nėra vien tik tas galutinis įvykis ir pasekmė, o procesas, kuris trunka ilgus metus, nuo nuostatos susiformavimo iki minčių apie savižudybę, rizikingo elgesio, ir galiausiai – mėginimo nusižudyti arba pačios savižudybės. Bet tai visada yra procesas, kuris trunka metų metus iki to paskutinio taško.
- Ar įmanoma ką nors pamatyti artimiesiems, draugams, kol dar neprieitas tas galutinis taškas?
- Vėlgi ir taip, ir ne. Galima sakyti – taip, įmanoma. Nemažai savižudybių būtent tokiu būdu ir sustabdoma, kai kažkas iš aplinkinių pastebi, pradeda kalbėtis su žmogumi, paskatina kreiptis pagalbos.
Kita vertus, negalėčiau šimtu procentų pasakyti, kad visą laiką įmanoma. Kartais žmonės gali labai slėpti, kad turi tokių minčių, ir ypač nuo savo artimųjų. O būna, kad žmogus užsimena apie savižudybę, galbūt netgi mėgina nusižudyti, ir tai trunka ilgą laiką, bet žmogus kategoriškai atsisako kreiptis pagalbos.
Tada labai sudėtinga jam padėti. Artimieji, viena vertus, nerimauja ir kenčia matydami tokį elgesį, o, kita vertus, jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Tokiais atvejais artimiesiems labai nelengva, ir ne visuomet nuo jų pastangų priklauso baigtis. Paties žmogaus pasirinkimas čia irgi labai svarbus.
- Ar egzistuoja koks nors potencialaus savižudžio portretas? Regis, jaunas, gražus, garsus, pripažintas, turintis darbą, vedęs, auginantis mažą vaiką, bendraujantis, turintis gerą humoro jausmą žmogus niekaip negalėtų šitaip pasielgti.
- Pagal statistinius duomenis būtų galima nupiešti tokį portretą. Lietuvoje tai būtų vyrai, vyresni nei 40 metų, gyvenantys kaime, priklausomi nuo alkoholio, dažnai – vieniši. Bet tas statistinis vidurkis labai mažai pasako apie konkrečius atvejus.
Iš principo nuo savižudybės nėra apsaugotas nei vienas – nei viena šeima, nei viena bendruomenė. Nusižudo labai įvairūs žmonės – ir sėkmingi, ir turintys šeimą, ir netgi labai gerai sutariantys šeimoje, ir turintys pinigų, ir turintys profesiją, ir turintys gerą humoro jausmą. Kita vertus, būna, kad žmonės serga sunkia psichikos liga, yra vieniši, bet nenusižudo. Dėl to mes galime kalbėti tik apie tam tikrus savižudybės rizikos veiksnius. Kai kurios aplinkybės – ligos, tam tikri gyvenimo įvykiai didina savižudybės riziką. Bet tai niekada nėra tiesioginė jos priežastis.
- Ar garsių, matomų žmonių savižudybės padidina savižudybių skaičių?
- Potencialiai jos gali padidinti savižudybių skaičių. Garsūs savižudžiai paprastai sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, žymiai daugiau, nei kitos savižudybės, ir tai suprantama. Be to, jų elgesys daro visuomenei didesnę įtaką. Jauni žmonės, kuriems tas žymus žmogus patinka, labai dažnai yra linkę jo elgesį perimti, mėgdžioti.
Todėl labai svarbu, kaip žiniasklaida praneša apie savižudybes. Jeigu praneša apie tai kaip nors fatališkai, romantiškai, teigdami, kad buvo vienas įvykis, viena problema, kuri tą žmogų sužlugdė, ir nieko nebuvo įmanoma padaryti, todėl jis nusižudė – jaunas žmogus, kuris pats išgyvena kažkokius sunkumus, gauna žiną, kad iš tikrųjų tam tikrais atvejais nieko neįmanoma padaryti, net tokie žymūs, sėkmingi, geri žmonės nusižudo. Vadinasi, tai yra kažkas, ką galbūt ir aš galiu padaryti.
Bet apie tai galima kalbėti labai dalykiškai, parodant, kad nėra vienos savižudybės priežasties, kad žmogus galbūt buvo labai talentingas, geras, linksmas, bet tame, ką jis padarė, nieko nėra nei gero, nei sektino, nei romantiško, nei fatališko. Tai jo pasirinkimas, kuris atnešė labai daug skausmo artimiems žmonėms ir tiems žmonėms, kuriems jis patiko.
Savižudybės rizika vis tiek yra susijusi su psichologiniais sunkumais. Jeigu yra nurodoma, kad žmonės tokiais atvejais kreiptųsi pagalbos telefonu ar savo poliklinikoje į psichologą, psichiatrą, ar privačiai kur nors užsirašytų – tokie pranešimai apie savižudybes iš principo gali atlikti netgi prevencinę funkciją.
Čia ne paties pranešimo esmė, o kas juo pranešama.