Spektaklis „Vyrų paslaptys“, kurio premjera įvyko pernai, – tai trilogija. Anot P. Frenako, pirmoji jos dalis, pavadinta „The Hidden Men“, skirta parodyti, kad žodinė komunikacija tarp žmonių neįmanoma dėl žinių stokos apie mūsų pačių prigimtį. Choreografas sako, kad čia vyrai bando save identifikuoti. Antroje dalyje „Credo Hysterica“ jis siekia atskleisti Moterį – iš didžiosios raidės, o trečiojoje – „Frisson“ – tarsi sujungti vyrų ir moterų buvimą. Galų gale išryškėja įvairūs stipriosios lyties archetipai, tokie kaip „macho“, narcizas, Heraklis.
lrytas.lt interviu – su P. Frenaku.
– Jūsų spektaklį, kurio angliškas pavadinimas – „The hidden men“, į lietuvių kalbą siūloma versti kaip „Vyrų paslaptys“, bet taip pat pažymima, kad gali būti ir „Tamsioji vyrų pusė“ ar „Šešėlinė vyrų pusė“. Koks pavadinimas geriausiai atspindi esmę?
– Nei vienas iš šių variantų nei geras, nei blogas. Nei vienas sprendimas nebūtų pats geriausias, negalėčiau išskirti tiksliausio pavadinimo, nes mano tikslas yra kelti klausimus ir atverti kelią asociatyviniam mąstymui, o ne atsakyti, „kas yra kas gyvenime“.
Šiame spektaklyje pateikiu visuomenei atvirą, abstraktų kelią, kuriuo galima nuvykti iki vyro tapatybės, žinoma, besislepiančios už fizinio vaizdo.
- Taigi, kokias paslaptis, šešėlius slepia vyrai?
– Geras klausimas. Tai priklauso nuo paties žmogaus. Į kai kuriuos tų šešėlių ir paslapčių mes ir reaguojame. Tačiau jie yra nevienalypiai ir susideda iš milijonų fragmentų. Mįslė, kuri gali būti įminta, priklauso nuo šokėjo asmenybės, turiu galvoje, nuo individualybės. Ir visa kur taip pat mirga moterys.
– Kokius demonus slepia jos, moterys?
– Vyrų demonus!
- Būtent apie tuos demonus ir yra jūsų spektaklis?
– Sakyčiau, tai apie nematomą vyrų pusę. Stengiuosi parodyti ją per kūną ir jo kalbą.
– Kuo skiriasi skirtingų kultūrų vyrų archetipai?
– Žinoma, skirtumų yra, tačiau juos vienija ir panašumai. Man svarbu ne tiek kultūrinis archetipas, kiek visiems žmonėms bendras kontekstas.
– Kai kurie menininkai teigia savo kūryboje atsiribojantys nuo asmeninių patirčių ir svarbių įvykių gyvenime, o kiti, atvirkščiai, – į kūrybą perkelia net pačius intymiausius asmeninius išgyvenimus. O jūs?
– Aš dirbu įkvėptas asmeninių patirčių ir būdų, kaip išgyvenu pasaulį. Mano tėvai – kurčnebyliai, taigi, ženklų kalba – mano gimtoji kalba. Septynerius metus praleidau vaikų globos namuose, kur buvau mokomas, kad pats blogiausias dalykas gyvenime yra abejingumas vieni kitiems. Būtent tai atsiskleidžia mano kūryboje.
– Konservatyvūs žiūrovai piktinasi, kad erotika, nuogybės scenoje naudojami tik kaip efektai, kaip pigūs triukai pritraukti kuo daugiau publikos. Kokį vaidmenį erotika atlieka jūsų choreografijoje?
– Statydamas spektaklį, kurdamas kompoziciją aš negalvoju apie žiūrovą. Dirbu, kaip jau sakiau, remdamasis asmeniniais išgyvenimais, kuriuos stengiuosi parodyti per meninę prizmę. Niekada nemanipuliuoju publika, nes man tiesiog neišeina galvoti apie žmonių reakciją tuo metu, kai esu paniręs į tyrinėjimus ir apmąstymus.
Svarbu suvokti, kad mes savo kūnus ne demonstruojame, bet per juos ką nors atskleidžiame, parodome. Kita vertus, Picasso yra pasakęs, kad erotika ir menas yra vienas ir tas pat...
– Kaip jūs suvokiate šokio ar bet kokio kito scenos meno paskirtį? Galbūt menininkai per daug susireikšmina, galbūt jų kūryba nėra tokia visuomenei svarbi, kaip jiems patiems atrodo?
– Menas apskritai dažnai paaštrina požiūrį. Dostojevskis yra pasakęs, kad tikra asmenybė atsiskleidžia ekstremaliose situacijose. Aš telkiu dėmesį į situaciją, vaizdą, idėją ar gyvenimo reiškinį, apie kurį mes keliame klausimus. Šokis apnuogina kūną ir už jo slypinčią sielą, ir tai nuveda prie klausimų, apmąstymų. Aš pats, kaip kūrėjas, sau neatrodau reikšmingas, bet kai kurie menininkai man tikrai yra reikšmingi.