Ši sėkmė veikė kaip magnetas: ji padėjo mūsų rytinėms kaimyninėms šalims nuversti komunizmą. Vykdydami plėtrą parodėme, kad esame rimtai pasiryžę sukurti vientisą ir laisvą Europą – šiandien daugiau kaip 500 mln. vyrų ir moterų 27 demokratinėse šalyse gyvena vienoje Sąjungoje, turi bendras institucijas, valiutą ir teisingumo koncepciją. Kitos šalys taip pat beldžiasi į mūsų duris.
Šį didį Europos sumanymą pradėta įgyvendinti lygiai prieš 61 metus. Vis dėlto tai ne pabaiga, o dar tik pradžia. Esu įsitikinęs, kad ateityje galime dar kartą pasiekti daugiau ir būti įkvepiančiu pavyzdžiu.
Iš savo perspektyvos matau du svarbius išbandymus Europai. Pirmasis – užtikrinti mūsų piliečių gerovę. Antrasis – skleisti gerovę ir stabilumą kitose pasaulio šalyse, pradedant nuo mūsų kaimyninių šalių.
2008 m. prasidėjus bankų krizei, Europos Sąjunga išvengė ekonomikos žlugimo, sukūrė pagrindus tvariam augimui bei darbo vietų kūrimui ir didžiulėmis pastangomis gelbsti euro zonos finansinį stabilumą.
Tai, kad viduryje audros, kuri prasidėjo kitose šalyse, ėmėme spręsti valstybės garantuotos skolos krizę, buvo mūsų pasiryžimo išbandymas. Sprendžiama dėl svarbių dalykų. Drąsūs sprendimai, kuriuos šiuo metu priimame, lems, ar galėsime ateityje užtikrinti gerovę ir gyvenimo lygį. Net jei kai kurios mūsų valstybės narės patiria ekonominių sunkumų, geras ženklas yra tai, kad Europoje itin sparčiai intensyvėja ekonomikos augimas ir didėja užimtumas.
Žinau, kad atėjo išbandymų metas. Žmonės prarado savo darbą ir susiduria su sunkumais – visuotinė ekonomikos konkurencija daro savo. Nepaisant to, jaunimas kuria įmones, vyrai ir moterys imasi iniciatyvos, bendruomenės nariai padeda vieni kitiems. Pačių europiečių krizės metu pademonstruota drąsa ir atsparumas yra geriausias mūsų stiprybės požymis.
Kalbant apie antrąjį išbandymą, svarbiausias Europos Sąjungos užsienio politikos tikslas yra jos kaimyninės šalys. Visuotinis pasitikėjimas prasideda šalia namų. Į rytus ir šiaurę bei į pietus.
Demokratinis pabudimas arabų pasaulyje keičia senus įsitikinimus. Vos prieš dvidešimt metų daugelis buvo nustebinti, kai rytinės mūsų žemyno dalies šalys nuvertė savo diktatorius; dabar mus stebina įvykiai pietinių Viduržemio jūros pakrančių šalyse. Pasitikėjimo suteikia tai, kad pokyčiai Tunise, Kaire ir Bengazyje yra visiškai nesusiję su ekstremizmu: protestuotojai nori darbo, teisingumo ir ateities savo šalyje.
Štai kodėl „Al Kaidos“ vizija ir ideologija prarado aktualumą ne Osamos Bin Ladeno mirties dieną, o dar tada, kai praėjusių metų gruodžio mėn. desperatiškas jaunojo tunisiečio Mohammed Bouazizi poelgis paskatino atgimimą arabų šalyse. Būtent todėl ir Libijoje M. Kadafis turi baigti savo valdymą, grindžiamą baime. ES šalys buvo pagrindines diplomatinio ir karinio mūšio siekiant užkirsti kelią kraujo praliejimui Bengazyje, priešakyje ir įtikino kitas šalis prisijungti.
Vis dėlto privalome pripažinti, kad praeityje, užuot vadovavęsi savo vertybėmis, siekėme regioninio stabilumo interesų, netgi pripažindami nedemokratinius režimus, kad būtų išvengta fanatiškų diktatūrų pavojaus. Iš tiesų arabų jaunimas, kuris renkasi visuotines laisvės ir demokratijos vertybes, buvo pažadinantis veiksnys. Dabar Europa rems visus žingsnius siekiant demokratinių pokyčių ir žmonėms naudingų ekonominių reformų. Norime, kad Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys klestėtų. Ne artimų bičiulių ryšiais grindžiamas kapitalizmas, o prekyba ir investicijos gali padėti sukurti aplinką laisvajai rinkai. Nuo Alžyro iki Jemeno jauni vyrai ir moterys turėtų turėti galimybių kurti savo šalių ateitį.
Siekdama įveikti šiuos du išbandymus Europos Sąjunga turi stiprinti tiek vidaus, tiek išorės pajėgumus ir gebėjimus. Europos Sąjungos šalys turi visas joms reikiamas priemones. Mūsų rinka ir piliečių judėjimo laisvė suteikia didžiulių galimybių, kurių nemažai dar yra neišnaudota. Kaip ekonominis blokas turime didelę įtaką užsienyje. Nauja Europos diplomatinė tarnyba ir 27 nacionalinės diplomatinės tarnybos kartu turi neprilygstamos patirties ir kompetencijos. Netgi kariniuose reikaluose turime realų potencialą, tik reikėtų juo pasinaudoti. Tam, kad virtualumas virstų realybe, turi būti derinama visų subjektų ir priemonių veikla. Labiau nei bet kada Europos Vadovų Taryboje 27 valstybių ir vyriausybių vadovai būtent tai ir daro.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad Europos Sąjunga gali įveikti šiuos du išbandymus, išsaugoti mūsų seną, bet daug energijos turintį žemyną, kuris yra geriausia vieta pasaulyje gyventi. Kaip ir visi pokyčiai mūsų Sąjungoje, tai neįvyks staiga, o palaipsniui. Arba, cituojant 1950 m. gegužės 9 d. R.Schumanno pasakytus žodžius: „L’Europe ne se fera pas d’un coup, ni dans une construction d’ensemble: elle se fera par des réalisations concrètes créant d’abord une solidarité de fait.“ („Europos negalima sukurti vienu mostu arba pagal vienintelį planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui.“).