Jei manote, kad kalbu apie „Facebook“ – „amerikonišką“ išradimą, kurį Lietuvoje mėginama paversti visa ko baubu, - klystate.
Tai – Lietuvoje sukurti portalai, specifiškai skirti pažintims ir bendravimui, o ne plačios paskirties socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“.
Asmuo, norintis tapti „Facebook“ nariu, privalo būti bent 13 metų. Tačiau užsienio pažinčių portaluose, kurių pagrindinis tikslas – padėti susirasti „antrąją pusę“ trumpalaikiams ar ilgalaikiams santykiams – vartotojams taikomas daug griežtesnis amžiaus cenzas.
Šių tinklalapių nariai privalo būti sulaukę bent 18-os. Be to, registruodamasis asmuo patvirtina, kad jis/ji niekuomet nebuvo teistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimą ir kad informacija, kurią vartotojas paskelbs svetainėje, nebus nešvankaus pobūdžio.
Priešingai nei jų prototipai užsienyje, Lietuvos pažinčių ir bendravimo svetainės primena XIX a. laukinius vakarus. Dar daugiau. Kai kurios iš jų yra ne kas kita kaip virtualus pedofilų rojus ir jaunų mergaičių traumavimo fabrikai.
Populiariausia pažinčių svetaine save vadinančiame tinklalapyje kartu su suaugusiaisiais gali registruotis šešiamečiai. Tokių rasti nepavyko, tačiau dešimtmečių ir dvylikamečių – apstu. Jiems leidžiama įsilieti į vieną internetinę bendruomenę su įmitusiais vyrais ir seksualiomis pozomis save reklamuojančiomis dvidešimtmetėmis.
Dar nė paauglystės nesulaukę vaikai gali iki valios naršyti susitikinėjimo rinkai save pristatinėjančių suaugusiųjų profilius: jų nuotraukas, filmuotus ir tekstinius prisistatymus. Pastarieji, kaip ir būdinga pažinčių svetainei, įvairuoja, tačiau natūralu, kad didesnioji jų dalis neskirta vaikų akims ir ausims.
Kadangi kalbame apie internetą 2011-aisiais, pažinčių svetainės – interaktyvios, jos suteikia vartotojui daug daugiau galimybių nei tik stebėti ir naršyti. Keturiasdešimtmetis vyras, savo profilyje įsidėjęs nuotrauką, kurioje vos vos ranka pridengęs laiko savo pasididžiavimą, be jokių problemų gali pasiųsti žinutę dvylikametei mergaitei ar parašyti komentarą po jos nuotraukų galerija. Keturiolikmečiui gali pasiūlyti parke ar savo bute susitikti penkiasdešimtmetis. Jokių kliūčių ir apribojimų šiose svetainėse tokiems atvejams nėra.
Ir tai dar būtų tik uogelės, palyginti su vienu šokiruojančiu svetainės įrankiu. Už 3 eurus per mėnesį bet kokia žmogiška būtybė po ranka turinti kreditinę kortelę ar sąskaitą internetinio apmokėjimo kompanijoje „PayPal“ gali įsigyti priėjimą prie bet kurio svetainės nario profilio ir nuotraukų galerijos, pati išlikdama visišku anonimu.
Keista, kad svetainės vadovai šio įrankio nepavadino pedopasu, nes iš esmės tai yra ne kas kita, kaip visokio plauko iškrypėliams sukurtas prisijungimas prie tūkstančių vaikų profilių... už varganus 3 eurus per mėnesį.
Anonimas gali niekieno nevaržomas spaudinėti ant kitų svetainės narių nuotraukų, siuntinėti jiems žinutes ir t.t. Ir tą padaryti galima iš bet kur – Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV ar Argentinos.
Žinant, kaip „efektyviai“ su pedofilija kovoja Lietuvos teisėsauga, galima tik įsivaizduoti kokia menka galimybė, jog prie vaikų besikabinėjantis ar jiems nešvankias nuotraukas siuntinėjantis užsienyje gyvenantis iškrypėlis susilauks nors minimalios bausmės.
Na, bet tiek to, tarptautinės teisinės operacijos – brangios ir sudėtingos. Vietinės? Pigesnės ir reikalaujančios kur kas mažiau pajėgų. Tačiau kažkaip neteko girdėti apie Lietuvoje aktyviai veikiantį seksualinių nusikaltimų prieš mažamečius vaikus detektyvų dalinį, kuris stebėtų, kas dedasi pedofilų pokalbių svetainėse ir, reikalui esant, atskleistų kriminalinę veiklą pažinčių portaluose.
Ką jau kalbėti apie nusikaltimus internete. Net ir pagauti pedofilai, kurių kriminalinė veikla įrodyta teisme, gauna juokingas bausmes.
Neseniai Kauno apygardos teismas šešeriems metams nelaisvės nuteisė trejų metukų nesulaukusią dukrą prievartavusį, tvirkinusį bei pornografijai išnaudojusį kaunietį verslininką. Šešeri metai nelaisvės savo dukros prievartautojui ir suteneriui?! Kažkada save vadinome Šiaurės Atėnais, turbūt atėjo laikas persivadinti Šiaurės Tailandu. Pedofilų turizmas neabejotinai būtų pelningesnis už kaimo turizmą.
Beveik neabejoju, kad paklausus, kodėl su pedofilija Lietuvoje kovoja tik abejotinos reputacijos radikalai, o ne teisinės institucijos, man būtų atsakyta, kad tam nėra lėšų. Policininkai vargiai turi kuo apsiauti ir įsipilti degalų, iš kur jie turės greitus kompiuterius ir kartu su jais dirbančius aukšto lygio kriminologijos specialistus.
Ką gi, vaikai, matyt, vis dėl to nėra tikrasis mūsų valdžios ir visuomenės prioritetas, o tik patogi priedanga įvairaus plauko neapykantos skleidėjams.
Užuot kurpę gėjus ir bevaikius asmenis diskriminuojančius įstatymus, rašę gražiai iliustruotas knygas apie dviem žmogžudystėmis įtarimą veikėją bei skirstę biudžeto pinigus savo šeimos nariams ir bičiuliams, valdžiūnai galėtų pasirūpinti, kad Lietuvoje pagaliau prasidėtų tikra kova su pedofilais, paremta teisinei valstybei prideramais įrankiais, o ne nukvakusių kunigų šūkavimais ar dėmesio ištroškusios teisėjos viešomis išpažintimis.
Kita vertus, daug kas turi pasikeisti ir visuomenės mąstyme, ir elgsenoje. Tas pats pažinčių portalas mergaitėms siūlo žaisti kompiuterinį žaidimą „Superpanelė“. Virtualiame pasaulyje mergaitės gali „susikurti savo panelę ir ja rūpintis“. Siekti karjeros, įsigyti mielą pūkuotą gyvūnėlį, rengti vakarėlius, kurti „šimtus drabužių ir makiažo derinių“ ir netgi kovoti „su kitomis panelėmis dvikovose dėl populiarumo“.
Iš žaidimo aprašymo akivaizdu, kad ruošiame lietuves būti Vakarų Europos prostitutėmis.
Paskaičius daugelio paauglių prisistatymus šiose pažinčių svetainėse, akivaizdu, kad nei mokslininkėmis, nei feministėmis jos greičiausiai netaps.
Štai tipiškas atsakymas į anketos klausimą, kokias knygas skaito ir kokius filmus mėgsta: „Šeip tai neskaitaū. ;p O filmai tai siaubo.“
Galiausiai (ir tai pripažinti daugeliui tėvų daug sunkiau nei kaltinti blogą valdžią ar godžius verslininkus), atsakomybę už vaikus turėtų prisiimti ir tėvai. Jokia policija neapgins vaikų, kurių tėvai patys internete skelbia nuogų savo atžalų nuotraukas ar neturi žalio supratimo, su kuo internete draugauja jų dukra.
Sakykime, JAV tokios nuotraukos sukeltų šoką ir tėvai, ko gero, susilauktų socialinių darbuotojų vizito. Tuo tarpu nuolat matau, kaip Lietuvoje gyvenančios mamos į savo „Facebook“ ar kitų socialinių tinklų profilius sukrauna dešimtis nuogų atžalų nuotraukų – ir ne kūdikių, bet 2-5 metukų vaikų.
Taip, idealiame pasaulyje, nuogo vaiko nuotrauka neturėtų sukelti jokių blogų minčių, tačiau net ir didžiausias naivuolis turėtų suvokti, kad pasaulis toli gražu ne idealus.
Mielos mamos ir tėčiai, mieli teisėjai. Mažiau bauginkitės anoniminiais pedofilų klanais, neva apraizgiusiais Lietuvą. Geriau pasidomėkite, kuo internete užsiima ir su kuo bendrauja jūsų vaikai ir visuomet priminkite jiems, kad nėra aiškaus pedofilo profilio. Žmogus, galintis visam gyvenimui traumuoti jūsų vaiką, gali būti bet kas – jūsų sutuoktinis, mokytojas, kunigas ar vietinis fotografas. Taip, tai mažiau įspūdinga negu iniciacijomis pagrįstas juodais gobtuvais vilkinčių pedofilų klanas, bet tai – tikra ir šiurpi tiesa, apie kurią laikas pradėti garsiai kalbėti.