Laimę bitininkas J.Amšiejus atrado tik vėl sugrįžęs į Dzūkiją

Bene garsiausi Lietuvos bitininkai broliai Juozas ir Algirdas Amšiejai bičių gyvenimo išmintį perėmė iš savo senolio, patyrusio Dzūkijos medaus kopinėtojo. Vaikystės pamokos buvo tokios gilios, kad abu broliai ir profesijas rinkosi pagal pomėgį – abu tapo profesionaliais bitininkais. Algirdas Amšiejus – Žemės ūkio universiteto Bitininkystės katedros vadovas, mokslo daktaras, apie bites ir medų žinantis ne vien iš savo parašytų knygų. Jis – patyręs bitininkas, lenktyniaujantis su broliu, kurio medus gardesnis.

Šįkart mums išminties, išmoktos iš bičių, paslaptis atskleidė kadaise jaunystėje iš Varėnos pabėgęs kitur laimės ieškoti, bet ją suradęs tik vėl Dzūkijon parėjęs Juozas Amšiejus.

Sarapiniškių kaimas – ne koks užkampis Varėnos rajone. Jis žinomas sodų augintojams, nes dažnas sodininkas atvažiuoja pas Juozą sodinukų pirkti. Sulig pavasariu ir prasideda didysis darbymetis – reikia paruošti peržiemojusius vaismedžius ir vaiskrūmius, apžiūrėti visą medelyną, panaikinti iššalusius medelius, atsodinti jaunuolyną. Jau laikas ir bitėmis pasirūpinti, apžiūrėti, patikrinti kiekvieną avilį, kaip bitelės peržiemojo.

Juozą aptikome ką tik sugrįžusį namo. Kieme triūsė žmona Daiva, jai talkino parvažiavusi iš Vilniaus dukra Rūta, prie technikos darbavosi talkininkas iš kaimo, o Juozas prisipažino grįžęs nuo Daugų, kur auga brolio sodas. Namai – tai tipinis Alytaus namukas. Jie buvo statomi kone visose ūkių gyvenvietėse ir skiriami specialistams. Tokiame namelyje apsigyveno ir Amšiejų šeima, sugrįžusi atgal į Dzūkiją.

„Kai grįžau iš armijos, vedžiau. Mums taip norėjosi pabėgti kuo toliau nuo tėvų. Mylėjome juos, bet norėjome gyvenimą kurti savarankiškai. Baigiau Mičiurino technikumą Kaune, bitininkystę. Tad susiradau darbą Suvalkijoje. Buvo Gelgaudiškyje toks „Paryžiaus komunos“ kolūkis. Ten vaikas gimė. Dirbau bitininku, bet sąlygos prastos buvo. Paskyrė man seną arkliuką, gal 20 metų senumo, o reikėjo kone kasdien vadelioti apie 19 kilometrų iki bičių.

Ūkyje dirbo dar vienas bitininkas, tad perspektyvų neregėjau. Brolis jau mokėsi akademijoje. Nuvažiavau pas jį ir prisipažinau, kad noriu Dzūkijon sugrįžti. Tas lyg ir nepritarė iš pradžių. Bet grįžau čia. Patiko ūkio pavadinimas – Dainava. Siūlė Gudžius, ten sąlygos geresnės, bet nusvėrė Dainava. Tėviškė arti, tėvai netoli. Sąlygos neblogos bitininkauti. Taip ir užsilikome iki šiol“, – prisiminė sugrįžimo istoriją Juozas ir pridūrė, kad Varėnos pusėn visada širdis smarkiau plakė.

Su Juozu bešnekant pastebėjau, kad kiekvienas pratartas žodis kaip mat istorija virsta. Jis ir sakė, kad Sarapiniškes daugiau mažiau žinojo žmonės, kuriems reikėjo sodinukų ir medaus. „Dabar po pernai mus niokojusio škvalo Sarapaniškes žino visa Lietuva. Atvažiuodami matėte, kaip suniokotas miškas, išguldytos šimtametės pušys. Gamta stebuklus krėsti mėgsta“, – pratarė sodininkas.

Per tą pernykštį rugpjūčio uraganą visos Juozo bitės vasarojo svetur. Aviliai buvo išvežti į miškus, į kaimynų laukus, pamiškes. Sakė, atlaso reikia, norint sužiūrėti, kur aviliai stovi. Nuo škvalo nukentėjo gal tik keletas avilių – rado apverstus, nuplėšytais stogais. Stichija stebuklą sutvėrė visai netoli namų.

Ten, kur vėtra prasisuko visa savo griaunamąja jėga. Jau nuo kelio, vedančio į Alytų, matyti tarsi užbrėžta aukštų išlakių pušų juosta, nutįsusi gal dešimt metrų į ilgį. Šalia jų – gal dešimt Juozo avilių. Aplink – audros nusiaubtas miško plotas. Iš kelių hektarų tik ta juostelė medžių su visais aviliais išliko. Ir netikėk stebuklais, sakė Juozas. Tikrai Sutvėrėjas išsaugojo jo biteles tame ruože, įsitikinęs bitininkas.

Juozas išvardijo ir nuostolius. Per šią žiemą ir tą pernykštę audrą prarado net 30 bičių šeimų. Kitam tai būtų pražūtingas praradimas, bet Juozas sako, kad iš 160 šeimų tai nėra dideli nuostoliai. Ir įsitikinęs, kad atkurs šeimas ir jo bitės, tos darbščiosios darbininkės, prineš medaus. Jis tik patvirtina seną priežodį, kad batsiuvys visada be batų, o siuvėjas be kostiumo. Pasirodo, namie nėra nė šlakelio Juozo medaus. Prisipažino, kad 20 kg pirko iš draugo. Savąjį paskutinį medų išpardavė dar per Grybų šventę Varėnoje.

„Bitės man tapo gyvenimo simboliu. Senelis pamokė, kaip reikia jas prižiūrėti, o svarbiausia – mylėti. Man ir mano broliui bitės bei sodai – daug daugiau nei pragyvenimo šaltinis. Atimk iš mūsų bites – nieko neliks. Čia kaip Arvydui Saboniui krepšinis. Jei negautų kamuolio, trečią dieną numirtų. Negaučiau su savo bitelėmis pašnekėti, po savaitės laukais išeičiau“, – savo prieraišumą atskleidė Juozas.

Jo tikinimu, pats gardžiausias visus kitus pranokstantis yra liepų medus, kurį bitės surenka nuo liepos medžių per karščius. Girdėtas pasakymas – liepos verkia. Tai jos išskiria saldų lipnų skystį – lipčių. Jis nesikristalizuoja ir toks lipčiaus medus itin vertingas. Mat liepos taip graudžiai verkia kas penkeri metai.

Pagal Juozą antrąją poziciją išsikovojo viržių medus. Viržiai žydi gerokai vėliau, kai jau reikia maitinti bites. Todėl joms tą medų surinkti sunkiau. „Jei žmogus tiek dirbtų, kiek bitės, neišgyventų, išsieikvotų. Mums dera mokytis iš jų darbštumo, bet persistengti nevalia. Tebūnie tai kaip siekiamybė, darbštumo simbolis“, – įvertino bitelių triūsą gamtos žmogus, renkantis ir bičių pienelį, ir pikį, ir duonelę, ir žiedadulkes.

Savas sodas jau ošia ne tik netoli namų, bet ir brolio valdose, o svarbiausia, ir tėviškėje, Rusingėje. Dabar tėviškė yra didelis dvaras, pasididžiuodamas sakė Juozas. Pasirūpino visi vaikai, kad jis nušvistų naujomis spalvomis ir būtų visos gausios Amšiejų giminės susitikimų vieta. Patys atstatė, ką reikia pristatė, užveisė sodą. Dabar koks jubiliejus ar šventė – visi tėviškėn suvažiuoja. Ten penki vaikai – du sūnūs ir trys dukros – laimingi tupinėja apie savo 89 metų motulę, o ši skaičiuoja gausų būrį anūkų ir jau lenkia pirštus rikiuodama provaikaičius. Vien artimiausiųjų apie 50 suvažiuoja.

Tas didelis namas visiems primena basakoję vaikystę. Matė vargo visi, bet kabinosi į gyvenimą, raginami santūraus ir ramaus būdo tėvo mokėsi ne tik iš knygų, bet ir iš miško, lauko, žemės. Tėvų namai visada masino sugrįžti. Jie per visas vasaras dirbo kartu, net kaimynai galvas kraipydavo, kad Amšiejų vaikai parvažiavę ne užstalėn sėda, o dalgius ima ir šienauti skuba. Stalas – paskui... Dabar visi padeda sesei su mama tėvonijoje gyvenančioms, o po darbų kūrena pirtį ir ilsisi. Vietos dvare visiems užtenka. Abu broliai muzikantai, užplėšia armoniką, pavirkdo, o seserys padainuoti mėgėjos. Juozas jaunystėje galvą pramušęs buvo muzikavimui ir sportui. Ir dabar pagroti kviečiamas neatsisako. Svarbiausia, visur spėja. Ir darbai verda rankose, ir linksmybės liejasi.

Juozas pagarbiai pasakojo apie savo rūpestingą, santūrų tėvą, kuris nė sykio balso nepakėlė, nebarė savo vaikų. Tik savo pavyzdžiu auklėjo. Dabar Juozui didžiausias autoritetas jo brolis Algirdas. Sako, jaunesnis, bet žiniomis ir mokslu jį aplenkė. „Nebijau skambių žodžių. Man mano brolis ir prezidentas, ir premjeras, ir ministras, ir mokytojas. Viskas telpa viename asmenyje“, – gyrė savo brolį, džiaugdamasis jo laimėjimais ir pasiekimais mokslo srityje.

„Mano sodai užima 12 ha. Šiemet zuikiai gerokai patvarkė sodą, apgraužė medelius. Po to per sodą pražygiavo šernai. O po jų dar ir stirnos atėjo pagraužti šakelių. Nieko tokio, atsodinsime. Ir žvėreliams reikia gyventi. Sodo turime 1,7 ha, medelyno – 1 ha, tiek pat auginu aviečių, 1,5 ha spanguolių. Daugiausia auginu juodųjų serbentų. Ilgai teko dirbti su šiomis uogomis, o dabar išmušė jų pripažinimo valanda. Geros puikios uogos sunoksta. Mes juoduosius serbentus vadiname kosmonautų uogomis – tiek jose prisotinta vitaminų. Šiemet serbentų daigas Vilniaus turguje kainavo apie 10 litų. Sąžinė neleidžia tiek prašyti“, – sakė Juozas, pats ir vežantis savo sodinukus bei daigus parduoti.

Sodininkas parduoda obelaites, kriaušes, slyvas, vyšnias, trešnes, persikus, abrikosus. Visas asortimentas įvairiausių veislių. Žinoma, išmėgintų ir augintų savame sode. Todėl jis žino, kaip auginti sodinukus ir daigus, bei negaili pirkėjams patarimų. Ilgiausia eilutė nutįsta, kai Juozas atveža savo sodinukus parduoti į Vilnių, kur jo jau laukia pirkėjai Šiaurės miestelyje, prie „Banginio“ centro. Juozas – linksmas pardavėjas, neieško žodžio kišenėje, linksmai dirba, kiekvienam aiškindamas, kaip puoselėti daigelius.

„Žmonės dabar jau prašo ir egzotinių vaismedžių. Parduodu abrikosus, persikus. Jie užauga ir veda vaisius net skanesnius nei atvežtiniai. Tie medeliai sėkmingai atlaiko žiemos šalčius. Tik bėda, jie nepakenčia temperatūros svyravimų pavasarį, kai naktį paspaudžia šaltukas, o dieną užtvindo karštis. Medelis suaižėja, tiesiog susprogsta jų šerdis“, – apgailestavo Juozas.

Jo pirmoji pagalbininkė visuose darbuose – žmona Daiva. Abu didžiuojasi savo vaikais Rūta ir Ryčiu. Rūta kiekvieną laisvesnę akimirką atvažiuoja iš sostinės namo ir padeda mamai, nesibodėdama jokio darbelio. Ji baigė medicinos mokyklą, dabar svajoja studijuoti medicinos mokslus universitete. Sūnus Rytis kasdien namuose. Baigė jis Kūno kultūros akademiją, dirba Varėnos sporto mokykloje treneriu ir yra pirmasis pagalbininkas tėvui.