Kalniečiai: sprogdinti, deginti, dūstantys nuo automobilių, bet – patrauklūs

Laikas, žmonės ir pasikeitusios ekonominės sąlygos nublukino Kalniečių savitumą.

Garsieji uždari pėsčiųjų kiemeliai dūsta nuo automobilių.

Originalios architektūros viešosios paskirties pastatai – standartiškai rekonstruoti arba sunyko. Rajono vizitine kortele buvęs architekto Eugenijaus Miliūno projektuotas prekybos centras „Kalniečiai“ – nebeatpažįstamas.

Aukščiausia Kalniečių puošmena – unikalaus projekto 16 aukštų pastatai – pasigailėtinai nušiuro. Stogai berželiais apžėlę. Reikia žiūrėti, kur statai kojas. Iš suskeldėjusių betono plokščių, kuriomis grįsti takai, kyšo armatūra.

Vienintelis kylantis naujas pastatas – Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia.

Tačiau kalbinti įvairaus amžiaus vietos gyventojai vieningi: tai vis dar gera vieta gyventi. Kur priežastis, kad šiaip kritiški miestiečiai patenkinti, jog gyvena iš pažiūros apšiurusiame daugiabučių rajone?

„Daug žalumos, didžiulis jaukus parkas, patogus susisiekimas, netoli vaikų darželiai, mokyklos ir medicinos įstaigos. Gyvenu vidury ramaus kvartalo, tad galiu mėgautis didele prabanga – tyla“, – juokavo Benediktas Ramanauskas.

Vienas Kalniečių rajono projekto bendraautorių, architektas Alvydas Pranas Steponavičius, įsitikinęs, kad ir po beveik keturių dešimčių metų nepaseno didžiausia šio rajono architektūrinė vertybė – kompleksiškai sukurta rajono gyvenamoji, susisiekimo ir poilsio infrastruktūra.

„Lietuvos architektai nuo pat daugiabučių masinės statybos pradžios stengėsi, kad kiekvienas mikrorajonas turėtų savo socialinį užtaisą, būdingą būtent lietuviams. Kaune neturėjome tokių gerų gamtinių sąlygų, kaip, tarkime, Vilniaus Lazdynuose, tad pasukome kitu keliu: stengėmės sukurti artimesnę, jaukesnę žmogui gyvenamąją aplinką“, – pradžią prisimena architektas.

Nuo 1975 metų per dešimtmetį buvusio Kalnicų kaimo plynėse suformuotos jaukios erdvės, kuriose tuomet apsigyveno apie 32 tūkst. žmonių.

Nedidelės vidinės gatvelės, aplink kurias suburti namai. Iš kiemų „išvaryti“ automobiliai. Betonuoti takai, kuriuos šeimininkės nusišluodavo šepečiais. Mokyklos ir darželiai, pakeliui į kuriuos nereikia kirsti magistralinės gatvės.

Profesionalių architektų projektuoti prekybos ir paslaugų kompleksai su originaliais vidaus interjerais. Simpatiškas turgelis. Susisiekimas su miestu troleibusais.

Pridėkime specialiai projektuotus namus su į ramesnę pusę numatytais miegamaisiais, didelį parką su tvenkiniu bei viso rajono traukos centrą – skverą, kurį puošė fontanai ir vietiniai „dangoraižiai“, ir gausime vaizdą rajono, į kurį anuomet su pasididžiavimu gabentos ekskursijos ir garbūs svečiai iš Maskvos.

Kaip dabar pasakytume – apie viską pagalvota. Septintame dešimtmetyje toks kompleksinis požiūris į gyvenamosios erdvės planavimą buvo naujovė, 1983 metais įvertinta SSRS Ministrų Tarybos premija.

Mikrorajonų planavimo gatvelėmis principas, geriausiai atsiskleidęs 3-iajame Kalniečių mikrorajone tarp Šiaurės ir Savanorių prospektų, vėliau panaudotas Eiguliuose ir Šilainiuose.

Po trijų dešimtmečių daugiabučių kiemai ratuotiems gyventojams virto spąstais, o vietos stygius – pagrindine problema.

Viename iš kiemų susiduriame su keista konstrukcija: ties laiptinėmis išraizgyta raudonomis vėliavėlėmis pažymėta vielos užtvara. Vytautu prisistatęs kiemsargis paaiškina: taip vairuotojams primenama neužstatyti kelio atliekas išvežančiam „Kauno švaros“ automobiliui.

„Kas nutiks svetimame kieme paliktam automobiliui, priklauso nuo to, kaip tvarkosi namas. Vieni, ir užstatę automobilį, palieka lapelį su telefono numeriu. Bet ties buvusiais bendrabučiais mašiną gali bjauriai subraižyti. Yra kiemų, kuriuose ant asfalto užrašyti mašinų numeriai. Kitur beria skaldos ant vejų ir stato automobilius“, – pasakojo kiemsargis.

Sovietmečiu rajonui planuota vos 15 automobilių 1 tūkst. gyventojų. A.P.Steponavičiaus skaičiavimu, šiuo metu 1 tūkst. kauniečių tenka apie 500 automobilių. Vien jo paties projektuotame Kalniečių 3-iajame rajone dabar trūksta apie 2,5 tūkst. vietų automobiliams.

Architektas siūlo atkreipti dėmesį į prie daugelio mikrorajono gatvių įvažų numatytas papildomas aikšteles automobiliams. Jose būtų galima įrengti netgi dviaukščius požeminius garažus. Galbūt jie būtų mokami, tačiau kiemai ir kitos erdvės sugrįžtų pėstiesiems.

A.P.Steponavičius įsitikinęs, kad Kalniečius įmanoma ir verta atgaivinti, kreipiant dėmesį į gyvenimo kokybės problemas. Nebeužtenka atlaisvinti automobilių stovėjimo aikštelių. Reikia erdvės vaikams, laisvalaikiui, sportui, poilsiui, netgi pavedžioti šunims.

Kaip ir buvo anuomet suplanuoti, rajonai turi būti atnaujinami kompleksiškai. 120 – K serijos gyvenamieji namai, kuriais apstatyta didesnioji dalis rajono, pasižymi neblogu šilumos koeficientu, garso izoliacija, tad juos verta atnaujinti ir apšiltinti.

Esą verta atnaujinti ir tris 16 aukštų namus. Jų konstrukcijos tvirtos, karkasai geri, išorės sienos nesunkiai apšiltinamos. Privalumas tai, jog butus šiuose namuose galima perplanuoti kaip nori, nes nėra laikančiųjų sienų.

Bet patys vieni gyventojai rajono viešųjų erdvių ar daugiabučių pritaikyti dabarties poreikiams neįstengs. Tai – ne vieno kiemo problema, tad ją turėtų spręsti savivaldybė.

„Čia buvusi aikštė ir fontanas sunyko, nes nebuvo šeimininko, kuris deramai šią vietą prižiūrėtų. Dabar pagal architekto Šarūno Kiaunės projektą rekonstruojamai Čečėnijos aikštei gresia toks pats likimas, jei nebus aišku, kas ja rūpinsis“, – svarstė A.Steponavičius.

Kitų tokių, kaip Kalniečių šešiolikaaukščiai, nėra nei Kaune, nei Lietuvoje. Įdomaus projekto namai (arch. Edmundas Andrašius) pastatyti prieš 30 metų naudojant armėnišką technologiją. Gelžbetonio perdangos buvo liejamos apačioje, keliamos aukštyn domkratais, o tarp jų montuojamos sienos.

Nematytus namus dėl jų keistos išorės kauniečiai praminė „kukurūzais“, „baumkuchenais“. Tačiau tik pradėjus brangti šilumai paaiškėjo, jog pastatai, kaip kalbėta, turėję atlaikyti armėniškus žemės drebėjimus, pasirodė esą neatsparūs lietuviškoms žiemoms. Ilgą laiką sąskaitos už šildymą šiuose namuose buvo vienos didžiausių mieste.

Šiuo metu atnaujintų ar apskritai estetiškai atrodančių daugiabučių namų Kalniečiuose – vos vienas kitas.

„Dešimt metų kiek išgalėdami šiltinomės butus iš vidaus. Vos pragyvename iš atlyginimų. Dar investuoti į pastato šiltinimą – iš ko gi? Finansinės pagalbos iš valdžios – jokios, tik garsios kalbos“, – su kartėliu pastatų atnaujinimo idėjas įvertino vieno iš šešiolikaaukščių namų savininkų bendrijos „Trys bokštai“ pirmininkė Lionė Vigraitytė.

Bendrija norėtų pagražinti pastatą, bent perdažyti apsilupusį fasadą. Bet kol kas klupdo žemiškesni rūpesčiai. Būtina atnaujinti ketvirtą dešimtį metų pradėjusius liftus, o tam reikia apie 260 tūkst. litų.

Kaip galima spręsti iš pavadinimo, siekta į bendriją suvienyti visų trijų namų gyventojus, tačiau interesai nesutapo, ir trys „bokštai“ su problemomis kapanojasi pavieniui.

Kalniečių parkas – bene vienintelė grožio nepraradusi rajono puošmena. Parko projekto autorė architektė Raimonda Augustienė dabar projektuoja parkus Kalifornijoje (JAV). Vešlus, apgalvotai suplanuotas parkas pritraukia šimtus gyventojų, o prie jo tvenkinio vasaras leidžia jau trečia Kalniečių gyventojų karta.

Su sūneliu Robertuku po parką vaikštinėjanti Jelena Junienė labiausiai pasigenda žaidimų aikštelės mažiesiems. Suaugusieji parke gali pasimankštinti lauko treniruoklių aikštelėje, o mažyliams nėra kas veikti.

Į krepšinio šventę „Varom už Lietuvą“ susirengę Deividas Rumbinas, Lukas Sedekerskis, Karolis Šarukas, Lukas Ostajus, Rokas Čepkauskas, Šarūnas Sajauskas, paklausti, ko labiausiai stinga Kalniečiuose, buvo vieningi: reikia kokybiškų krepšinio žaidimo aikštelių ir apskritai – daugiau erdvių laisvalaikiui, nes, išėjus į gatvę be kamuolio, čia nelabai yra ką veikti.

Parke sutiktas Kalniečių senbuvis Leonas Varnys pastebėjo, kad visais laikais šio rajono gyventojai itin jautriai reaguodavo į bandymus mažinti rajono žaliąjį plotą.

Didelė pasipriešinimo banga kilo prieš 12 metų, kai Kauno miesto taryba trumparegiškai nusprendė atrėžti dalį Kalniečių parko ir į tipiško „miegamojo“ rajono vidurį įbrukti Sporto rūmus. Tada gyventojai rinko parašus, reikalaudami neniokoti dvi dešimtis metų želdinto parko, o svarbiam miesto objektui rasti kitą vietą.

„Nežinia, ar parašai pagelbėjo, o gal valdžia lėšų pristigo, bet E.Miliūno projektuotai sporto arenai po dešimties metų atsirado tinkamesnė vieta Nemuno saloje“, – džiaugėsi pašnekovas.

Kaunėnų bendruomenės pirmininkas Antanas Visockis – vienas ilgamečių aktyvistų, savo iniciatyva saugojusių Kalniečių parko gamtą. Prieš 5 metus į Kalniečių tvenkinį buvo įleista per šimtą baltųjų amūrų, nupirktų savivaldybės lėšomis.

Didžiulės žuvys turėjo sunaikinti vandenyje sparčiai želiančias žoles. Tačiau pabudo žvejų godulys. Prie dekoratyvinio tvenkinio brakonieriai brovėsi visureigiais, žuvis bandė traukti tinklais. A.Visockis drauge su bendraminčiais budėdavo prie tvenkinio iki paryčių.

Pasitaikė ir kuriozų. Žiemą eketes kapojančius bendruomenės narius pastabūs gyventojai palaikė brakonieriais ir iškvietė policiją. Išsiaiškinę pareigūnai atėjo į talką gręžti ledo, kad žuvys nedustų.

Kalniečiai buvo ir tebėra „miegamasis“ rajonas, daugiausia čia išplėtotas smulkusis prekybos ir paslaugų verslas. Buvęs „Vitebskas“ dabar teikia pastogę kelioms dešimtims nedidelių įmonių. Vien P.Lukšio gatvėje siuva drabužius, taiso batus, kompiuterius ir automobilius, gamina žaliuzes ir baldus, kepa bandeles, siūlo laisvalaikio organizavimo ir įvairiausias kitas paslaugas dešimtys smulkių įmonėlių.

Kalniečių verslo neaplenkė pirmąjį atgautos nepriklausomybės dešimtmetį siautusi kriminalinių įvykių banga. Vietoj „Vitebsko“ įsikūrusi pirmoji „Iki“ prekybos tinklo parduotuvė du kartus buvo sprogdinta. Tarp prekybos centro ir P.Plechavičiaus gatvės įsikūręs turgelis garsus kaip bene daugiausia kartų liepsnojusi Kauno turgavietė. Joje yra kilę mažiausiai 6 gaisrai.

Šią liepą prekyvietėje šurmuliuoja prekeiviai, kvepia miško uogomis ir rūkyta mėsa. Pro turgelį ramiai nepraeisi: it bitės besispiečiantys prekeiviai siūlo žemuogių, mėlynių, lauko ir vazoninių gėlių, šviežių bulvių ir medaus.

Ilgametė prekeivė vaisiais ir daržovėmis Danguolė gerai pažįsta nuolatinius pirkėjus – visi gyvena aplinkiniuose namuose. Turgavietė – it žmonių socialinės gerovės barometras. Prekeiviai vieni pirmųjų pagal pagyvėjusią prekybą pajunta algų ir pensijų mokėjimo dienas.

Vazoninėmis dekoratyvinėmis gėlėmis ir daržovėmis prekiaujanti Rita Taurienė gyrė turgelį už patogumą: gali prekiauti kada beateisi, kai kitur prekyba baigiama pusiaudienį.

Su Savanorių prospektu besiribojančioje Kalniečių rajono dalyje įsikūrusi Kauno rajono savivaldybė, kurioje tvarko reikalus ir tuokiasi šimtai Kauno rajono gyventojų. Didžiuliam srautui interesantų darbo dienomis taip pat keblu pasistatyti automobilius, savivaldybei ir Kalniečių poliklinikai priklausančios aikštelės neretai būna sausakimšos.

Pernai Kauno rajono civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotos 336 santuokos. Daugiausia porų susituokia rugpjūtį. Tačiau didžioji dalis vestuvininkų su automobilių aikštelių trūkumu nesusiduria: savaitgaliais jos ištuštėja.

Apie 1975-uosius pradėtų statyti Kalniečių pavadinimas ne visai atitinka dabartinę rajono teritoriją. Kalnytės (kitaip – Kalnicų) kaimas tarpukariu plytėjo ties Kauno – Ukmergės keliu, dabartinio Eigulių rajono teritorijoje.

Bendras rajono plotas – 78, 39 ha, iš jų beveik 15 ha – parkas. Pirmasis pastatytas 2-asis Kalniečių mikrorajonas, suprojektuotas architektės Aušros Krasilnikovos. Teritorija tarp P.Lukšio, Pakraščio gatvių ir Kalniečių parko apstatyta senos serijos namais.

Kituose dviejuose, kuriuos planavo architektė Gražina Miškinienė ir A.P.Steponavičius, vyrauja vadinamieji Kauno serijos 120–K daugiabučiai, projektuoti specialiai šiam rajonui.

Ne vien architektūriniu įvykiu Kaune tapo 1985 metais pagal architekto Virginijaus Juozaičio projektą įrengtas skveras su fontanu. Skverą iš turimų medžiagų talkos būdu rengė Kauno statybos, transporto, miesto tvarkymo įmonės.

„Brandaus socializmo“ laikais nebuvo originalių lauko šviestuvų – juos gamino patys, montavo ant patrumpintų troleibusų stulpų.

Pageidauta, kad fontanas būtų ypatingas, gražesnis nei kokioje Vakarų Europoje.

Nagingas Kauno fontanų „prievaizdas“ inžinierius A.Ščiupokas pagamino įrenginį, privertusį spalvotai apšviestas fontano sroves kilti ir leistis įspūdinga banga.

Į atidarymą susirinko tuometė miesto valdžios „grietinėlė“, o fontanui įjungti pagamintas specialus didelis raudonas mygtukas.

„Vyrai, o jeigu neveiks?“ – suabejojo kažkuris iš partijos funkcionierių.

Jį užtikrino, kad tikrai veiks. Spustelėjo mygtuką, ir – nieko neįvyko. Užsitęsė nejauki pauzė. Vandeniui atbėgti sudėtinga vamzdžių sistema reikėjo laiko. Kai pagaliau fontane ištryško vanduo, visi, ir architektas, lengviau atsikvėpė.