Išnykusios sodybos prisikels stiprybės medyje

Svečiams priimti deglėniškiai nuo pat ryto ruošia stalus, dengia juos lino staltiesėmis.

Susėsti draugėn ir prisiminti tėvų, senelių sodybas, gimtus vienkiemius, gyvenimą juose, sužinoti, kaip sekasi buvusiems kaimynams, pasitaiko ne kasdien.

Į kaimą pasižiūrėti šio drožėjų sukurto stebuklo rengiasi atvykti ir ekskursijos iš visos šalies. Pirmieji užsirašė 49 žmonių grupė iš deglėniečiams labai tolimos Šilutės.

Anot deglėniškių, kaimų tuštėjimo metas dar nepasibaigė, kasmet lietuvių miršta daugiau nei gimsta, tad jei niekas nesiims užfiksuoti dar nesenos istorijos, vėliau tai padaryti nebebus kam.

Kaimai nyko dėl įvairių priežasčių, vienus sodiečius ištrėmė į Sibirą, kitus nukėlė melioracija, trečius varu suvarė į kolūkių gyvenvietes, kas išmirė, kas išsikėlė į miestus arba emigravo taip iš žemėlapių dingo net septyni Deglėnų apylinkėse gyvavę kaimai.

Būdininkus, Mickaičius, Šermukšnius, Jusėnus, Pagirnupius ir Daukučius ateinančioms kartoms primins naujai įkurtame parke pastatytos ąžuolinės skulptūros ir jose įrėžti kaimų pavadinimai.

Atminimo parkas kuriasi Deglėnų centre, buvusioje mokyklos stadiono daugiau nei dviejų hektarų teritorijoje.

Dažnas reiškinys, kai buvusių kaimų vietose kraštiečiai pastato kryžių, koplytstulpį ar įdomesnės formos akmenį.

Atminimo parko kelių kaimų garbei iki šiol dar niekas nekūrė.

„Panevėžio rytas“ Deglėnuose lankėsi likus kelioms dienoms iki parko atidarymo, kol skulptoriai dar plušo prie savo kūrinių.

Skiedros ir pjuvenos, benzininių pjūklų burzgesys ir intensyvus kaltų pokšėjimas toks vaizdas laikinoje kūrėjų stovyklavietėje.

Įamžinti išnykusius kaimus buvo pakviesti septyni žinomi menininkai iš įvairių šalies vietų. Kūrėjai apsigyveno vaikų dienos centro patalpose. Jų dirbtuvėmis tapo pievoje ištemptos baltos palapinės.

Gavę po ąžuolo drūtgalį, per 11 dienų skulptoriai turėjo sukurti kaimų atminimui skirtus simbolius.

Menininkų kūrybinis pleneras prasidėjo neįprastai. Į juos kreipėsi jaunimas misijos „Sibiras“ dalyviai ir paprašė pamokyti sunerti kryžius. Būrys savanorių ruošėsi keliauti į Tomsko sritį tvarkyti tremtinių kapviečių ir norėjo, kad jų pastatyti kryžiai kuo ilgiau nenugriūtų.

Paaiškėjo, kad į Tomsko sritį buvo išvežta nemažai šeimų iš kaimų, kuriems dabar menininkai kūrė kryžius ir koplystulpius.

Savanoriams pravertė ne tik medžio skulptorių pamokos, bet ir vietinio senolio Stepono Ragausko, buvusio tremtinio, pasakojimas. Jis gerai žinojo tas vietas, jaunuoliams žemėlapiuose nurodė maršrutus, papasakojo, kaip rasti kapus.

Savanoriai su plenero menininkais padarė du kryžius, vieną jų misijos dalyviai, sugrįžę iš Sibiro, pastatys buvusio partizanų bunkerio vietoje, o kitą nuneš į išnykusių kaimų apleistas kapinaites.

Iš Alytaus atvykusiam Sauliui Lampickui teko įamžinti Būdininkų kaimą. Ąžuole ryškėjo medinis šulinys su svirtimi ir šalia jo rymantis ir kalijų žiedus laikantis angelas.

„Vienas senolis man sakė, kad kol yra šulinys, iš kurio gali atsigerti, tol ir sodyba gyva. Šulinys čia lyg atminties simbolis“, apie savo darbą aiškino drožėjas.

Gavęs užduotį S.Lampickas pasišnekėjo su vietiniais, atmenančiais Būdininkų kaimą ir jo gyventojus. Taip sužinojo, kad dokumentuose užrašytas pavadinimas vienoks, o žmonės kaimą tebevadina senoviškai Šarkaičiais. Nuo to, kad aplink sodybas daug šarkų būdavę. Dėl to skulptorius į drožinį įtupdė ir šarką.

Alytiškiui mūsų kraštas gerai pažįstamas, pats jis kilęs nuo Rozalimo, esančio vos už 20 kilometrų nuo Deglėnų.

„Dėl mylimosios gimtinę palikau. Vedžiau dzūkaitę, nes dzūkutės pačios geriausios ir gražiausios moterys“, atviravo skulptorius.

Naujamiestyje gyvenantis menininkas Dalius Dirsė ėmėsi kurti Šermukšnių kaimo atminimą.

D.Dirsės drožiamas stogastulpis pilnas gyventojų ir jų buities detalių: tėvas, motina, kūdikis, ūgtelėjęs vaikas, maišą nešantis, išeinantis, pareinantis. Matyti ir grūdai, ir miltai. Simbolinį kaimo gyvenimo paveikslą tarsi apglėbia du angelai.

Pasvalio rajone, Sereikonyse, įsikūręs menininkas Kęstutis Krasauskas drožė savitą kryžių Jusėnų kaimui. Kūrinio pavadinimas „Išskridę paukščiai“.

„Kryždirbystės tradicija įrašyta į paveldą, tad nusprendėme, kad ją reikia palaikyti. Gal menotyrininkams mano mintys nepatiks, nes šis kūrinys nėra tradicinis, bet tai vis tiek paveldo tąsa“, sakė K.Krasauskas.

Pasvalietis drožėjas Vytautas Jackūnas skaptavo ąžuolą Mickaičių kaimo garbei. Iš Kauno rajono atvažiavęs menininkas Adolfas Teresius ėmėsi įamžinti Daukučių kaimo atminimą.

„Nelabai svarbu, koks pavadinimas skulptūros apačioje bus įrašytas, gal tik pirmomis dienomis žiūrovai skaitys, o paskui žmonės žiūrės bendrą įspūdį, parko ansambliškumą.

Svarbu ne konkrečiai atvaizduoti kaimą, o rasti tinkamą bendražmogišką simbolį. Rūpintojėlių pridrožta gausybė, norėjau rasti kitokį personažą“, aiškino A.Teresius.

Jo koplytstulpyje šv. Veronika laiko skepetą su Kristaus atvaizdu. Tai simbolis geraširdės moters, kokių kaime buvo daug.

Geriausiu Lietuvos kryždirbiu tituluotas Antanas Lastauskas iš Kalvarijos, droždamas skulptūrą Pagirnupių kaimo atminimui, sakė norįs padaryti taip, kad einantieji pro šalį kepurę nusikeltų.

Skulptorius Algimantas Sakalauskas išdrožė centrinę parko figūrą koplytstulpį, skirtą nuo žemės nuvarytam artojui.

Kaimų atminimui skulptūras kūrę menininkai nuoširdžiai susidraugavo su vietiniais gyventojais. Savaitgalį su jais kartu ir į bažnyčią nuvažiavo, ir net bažnytiniame chore pagiedojo.

Kasdien iki saulės laidos plušantiems skulptoriams Deglėnų moterys atnešdavo sodo ir daržo gėrybių, namie slėgtų sūrių. Atsidėkodami drožėjai joms buvo surengę motorinių pjūklų koncertą.

„Vienas pradėjo, kiti prisijungė ir tokią linksmą, niekur negirdėtą „muziką“ mums padarė“, iš originalaus koncerto kvatojo deglėniškės.

Pirmuoju žingsniu į atminimo parko kūrimą buvo Pagirnupių kaimo kraštiečių parodyta iniciatyva. Buvę pagirnupiečiai surinko pinigus ir užsakė paminklinį akmenį kaimo garbei.

Akmenyje buvo iškaltas kaimo žemėlapis su 22 sodybų šeimininkų pavardėmis. Specialiais ženklais žemėlapyje pažymėtos tremtinių sodybos. Šis akmuo dabar irgi pastatytas atminimo parke.

„Kodėl tik vienam kaimui akmuo, kai aplink net septynių nebėra? Sakau, turime vietos, padarykime atminimo ženklus visiems“, aktyviai Deglėnų bendruomenei prieš ketverius metus pasiūlė Elena Matulevičienė.

Bendruomenė parašė projektą, gavo finansavimą ir darbai pajudėjo.

„Išnykusių kaimų atminimo parkas kraštiečiams bus lyg šventa vieta, žmonės man patys taip sakė“, džiaugėsi Deglėnų bendruomenės pirmininkė Vita Žvigaitienė.

Deglėniškiai tikisi, jog jų kaimo neištiks išnykusiųjų likimas. Šiandien Deglėnai turi beveik 300 gyventojų. Yra nemažai jaunimo, vien mokyklinio amžiaus vaikų priskaičiuojama arti pusės šimto.