Ne kartą esu išsakęs abejonę dėl Šiluvos istorinės, kanoninės ir mistinė vertės ir sulaukiau paraginimų paaiškinti, pagrįsti savo samprotavimus. Pirmiausia noriu užtikrinti, kad Švč. Mergelės Marijos asmuo ir vaidmuo katalikiškame ir mano tikėjime yra labai svarbus, tačiau neabejoju, kad tiesos dvasioje esanti tiek Mergelė Marija, tiek Bažnyčia nori, jog nebūtų pervertinta, iškraipoma ir manipuliuojama.
Prieš dvejus metus atsitiktinai išgirdau kritiškų pasisakymų, kurie paskatino išsamiau pasidomėti apsireiškimo Šiluvoje problema, ir savo nuostabai atradau, kad ten pilna prieštaringų detalių, tolimesnių ir artimesnių aplinkybių nesutapimų bei nepagrįstų teiginių.
Susidariau nuomonę, kad daugelis buvome nekritiškai pasidavę bendrai egzaltuotai nuotaikai ir pageidavimui, kad jau geriau Dievo Motina būtų apsireiškusi, nes tai pasitarnautų daugeliui dalykų. Bet esame visuomeninės būtybės ir neretai nesusimąstydami, iš pasitikėjimo, be blogos valios pasiduodame kitų įtakai ir idėjoms, generuojame netikslumus ir klaidas, dalyvaujame „sugedusio telefono“ reiškinyje.
Susipažinus su Šiluvos oficialaus internetinio puslapio turiniu, įvairiomis brošiūrėlėmis bei knygomis, kai kurių vyskupų ir kunigų pasisakymais galima išskirti tris esminius ir radikalius teiginius apie Šiluvos apsireiškimą:
1.Šiluvoje įvyko Mergelės Marijos apsireiškimas,
2.Jis yra pirmasis tokio pobūdžio apsireiškimas Europoje,
3.Ir yra Bažnyčios patvirtintas.
Norisi pasakyti, kad pirmasis teiginys kelia daug abejonių, labiau primena propagandinę priemonę, pasitelktą kovai su kalvinais. Antrasis ir trečiasis teiginiai yra istoriškai ir kanoniškai nepagrįsti, nėra tikrų įrodymų, neliko dokumentų, ypač bažnytinių dekretų ar užuominų, kad apsireiškimas patvirtintas.
Svarbu žinoti, kad Bažnyčia iš esmės remiasi ir priima tik viešąjį, t.y. Dievo Apreiškimą, išsipildžiusį Jėzuje Kristuje, skirtą žmonijai, įgavusį literatūrinę Biblijos formą ir besiskleidžiantį per Tradiciją bei Bažnyčios Mokymą, todėl „nelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ (Dei verbum).
Visi kiti antgamtiniai apsireiškimai vadinami privačiais, tarp jų ir Mergelės Marijos, todėl Bažnyčia neįpareigoja jais tikėti, net jei juos ir būtų patvirtinusi kaip autentiškus.
Visame pasaulyje priskaičiuojama šimtai atvejų, kai nebūtinai katalikai ir net nebūtinai krikščionys, teigia regėję Viešpatį Jėzų, Dievo Motiną Mariją ir kitus šventus asmenis.
Stebina netikrų atvejų skaičiai: įvairūs šaltiniai mini, kad jų XX amžiuje būta arti tūkstančio. Vien po Lurdo apsireiškimo buvo paskelbta daugiau kaip pusantro šimto melagingų atvejų.
Lietuvoje taip pat gausu padavimų apie antgamtinius reiškinius Keturnaujienoje, Imbrade, Alksnėnuose, Kaulakiuose. Viduramžiais kilusią apsireiškimų liguistą antplūdį bandė sutramdyti - ypač Laterano V, vėliau Tridento visuotiniai Susirinkimai 1516 m. ir 1563 m. posėdžiuose.
Siekiant išsaugoti ir autentišką tikėjimą, ir sveiką protą, tuomet buvo įsakyta visus antgamtinius įkvėpimus, regėjimus ir pranašystes tirti kanoninio proceso būdu, inicijuojant vietos vyskupui, padedant teologų bei specialistų komisijai ir patvirtinant Apaštalų Sostui. Galima teigti, kad iki pat XIX a. pabaigos tarp Bažnyčios hierarchų vyravo ypač didelis atsargumas, skepticizmas, netgi dirglumas privačių apsireiškimų klausimu.
Panaši nuotaika tveria iki šių dienų.
Šiuo metu labiausiai prieštaringas atvejis yra Medžiugorė, kurioje, kaip teigiama, jau nuo 1981 m. Mergelė Marija apsireiškia keliems asmenims ir tai tęsiasi iki šiol.
Vietos vyskupai, taip pat dabartinis jų Ratko Perićius, laikėsi ir laikosi tvirtos pozicijos, kurią 2009 m. spalio 5-ąją Vatikano radijas oficialiai pagarsino, kad tie tariami apsireiškimai niekada nebuvo Bažnyčios patvirtinti ir kad nėra požymių, jog pozicija tuo klausimu pasikeis.
Vyskupo pranešime nurodyta, kad Medžiugorjės parapija nėra šventovė, o jos dvasininkams yra uždrausta reklamuoti apsireiškimus. Kadangi regėtojų persakomas apreiškimų turinys ne kartą prasilenkė su Bažnyčios Mokymu ir sveiku protu, buvo pilnas prieštaravimų ir keistenybių, todėl buvo atmestas kaip nepatikimas ir neturi būti publikuojamas ir taikomas sielovadoje.
Maža to, kunigai iš kitų šalių negali ten vesti ir dalyvauti rekolekcijose bei konferencijose be vietos vyskupo leidimo. Asmeninės piligrimystės gali vykti tik su sąlyga, jog jų motyvas nėra paremtas tikėjimu apsireiškimo tikrumu.
Medžiugorjės regėtojų pagrindinis globėjas, pranciškonas Tomislavas Vlašićius, kuris propagavo Medžiugorjės regėjimų kultą, buvo pašalintas iš Pranciškonų ordino ir dvasininkų luomo, nes šiurkščiai nusižengė Bažnyčios doktrinai ir disciplinai. Pastatyta ir apreiškimui dedikuota bažnyčia buvo uždaryta ir paskelbta nenaudotina sielovadai ir liturgijai.
Asmeniškai su Medžiugorjės reikalu susidūriau darbuodamasis „Marijos radijuje“, nes Italijos „Radio Maria“ ir tarptautinės asociacijos „World Family of Radio Maria“ steigėjai ir vadovai buvo entuziastingi to reiškinio šalininkai, darę spaudimą priimti jį, skelbę kone kiekvieną naują tariamą Mergelės Marijos apsireiškimo žinią.
Nuo pat pradžių skeptiškai reagavau ir atsisakiau platinti jų idėjas. Kaip pastebėjo viena katalikų žiniasklaidos darbuotoja, „Marijos radijas“ Lietuvoje iš tiesų buvo Kristaus radijas. Maža to, girdėjau aiškią ir Kauno vyskupų poziciją – Medžiugorjės neeskaluoti.
Apie tai kalbu neatsitiktinai, nes noriu sugretinti Šiluvos ir Medžiugorjės atvejus. Asmeniškai Šiluvos klausimu pasigendu teologinio ir disciplinarinio konkretumo bei griežtumo, kuris yra būtinas kiekvieno privataus apsireiškimo atveju. Nesusimąstant ir labai lengvai svaidomasi teiginiais apie Šiluvos apsireiškimą, nors pagrindų tam yra labai mažai, o gal net ir visiškai nėra.
Žinoma, tai nereiškia, jog apskritai reikia neigti stebuklų ir apsireiškimų galimybę, nes krikščioniškasis tikėjimas yra gimęs iš stebuklo, kilo iš dieviško apreiškimo, liudijančio ir atveriančio bendrystę su antgamtiniu pasauliu, Švč. Trejybe, ir šią tiesą apie Dievo apsireiškimą kiekvienas krikščionis priima kaip išsigelbėjimo pagrindą. Beje, stebuklai, pasak Biblijos, labiau reikalingi ne tikintiems, bet netikintiems.
Apaštalų Darbų knygoje liudijama, jog skelbiant tikėjimą, lydėjo ženklai ir stebuklai. Praėjus keliems šimtmečiams, šv. Jonas Auksaburnis skundžiasi, kad nedėtų tiek pastangų iškalbai lavinti, jei turėtų stebuklų darymo dovaną.
Išties išsakytas įdomus požiūris, jog ilgainiui stebuklus ima keisti retorika. Galima į tai pasižiūrėti kaip į teigiamą dalyką, pasitarnaujantį tiesos skelbimui, ir teigti, kad tam tikra prasme retorika daro stebuklus, tačiau akivaizdu, kad pati retorika neužtikrina tiesos grynumo.
Retorika „sugeba daryti stebuklus“ ir prasilenkiant su tiesa. Ypač daug „retorikos stebuklų“ pastebime prieš rinkimus ir reklamose. Tai ar Šiluvos apsireiškimas buvo tikras, ar retorikos pagimdytas stebuklas? Dėl daugelio priežasčių būtina į tai atsakyti.
Kasdienė patirtis veda prie išvados, kad žmogus pažinimą gauna įvairiais keliais, tame tarpe ir per elementariausią kasdienį pasitikėjimą ir patikėjimą. Religinis tikėjimas taip pat yra pažinimo ir patirties šaltiniu, padedančiu susivokti tikrovėje. Bet pasitikėjimu ir tikėjimu žmogus gali manipuliuoti kitais ir savimi.
Tikėjimas pasižymi ta savybe, jog yra kūrybingas, sugeba save papildyti, gali tapti ir apgaulės ar saviapgaulės priežastimi, nevykusiu būdu užpildyti pažinimo ir suvokimo spragas, priemone emociniams sunkumams spręsti. Išslydus iš dogmatinių ir kanoninių apibrėžimų, sveiko proto kontrolės, religinis tikėjimas tampa fantazijų generatoriumi.
Be to, paslaptis intriguoja, o „minios psichologijai“ yra būdinga eskaluoti tariamus stebuklingus įvykius, paslapties nuotaiką, didinti psichologinę įtampa, nepaprastų dalykų lūkestį. Visa tai gali žaibiškai išplisti, smalsumas virsta psichoze. Akivaizdu, kad tokiais atvejais prarandama psichologinė pusiausvyra ir nešališkumas.
Taigi, grįžtant prie Šiluvos apsireiškimo stebuklo, istorikas Liudas Jovaiša iš maldingumo paskatų yra linkęs patikėti juo, tačiau kaip istorikas konstatuoja: “Per du amžius ši istorija, perpasakota ir perrašyta ne vieną kartą (...). Iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai, įtaigumo siekiantis meniškas polėkis ilgainiui taip pakoregavo pirmosios Apsireiškimo istorijos turinį, kad, matydami galus nesueinant, kai kurie istorikai Apsireiškimą apskritai „nurašė“ (“Naujasis židinys”-“Aidai”, 2007 m. Nr.11-12).
Tame pat straipsnyje L.Jovaiša teigia: „Keletą amžių stebuklingojo paveikslo garsas skardėjo keleriopai garsiau nei Apsireiškimo istorija. Tik praėjusio amžiaus akcentai, atrodo, susikeitė vietomis. Religinio mentaliteto kitimas ir nauji maldingumo prioritetai pastarojo šimtmečio tyrinėtojus skatino vis daugiau dėmesio skirti Švč. Mergelės Apsireiškimo Šiluvoje įvykiui.“
Bažnyčios istorikas Petras Vėblaitis, 1939-40 metais tyrinėjęs Šiluvos bažnyčios istoriją, priėjo prie išvados: „Žinių apie Šv. Marijos Šiluvoje apsireiškimą Kauno kurijos archyve rasti neteko.“ Buvęs Šiluvos klebonas M.Jurgaitis 1921 m. rašte vyskupui rašo, kad Marija Šiluvoje apsireiškė tik „pagal padavimą“ (A.Vaišvila. „Šiluvos Mitas“. 1979, 43-45 p.).
Eruditas, dėstytojas kunigas Adomas Jakštas - Dambrauskas apie Šiluvos stebuklą rašė: „Francūzų gi Lourdesas, rusų Sarovas, lenkų Čestakava ar mūsų Šiluvos yra tai produktai liaudies tikėjimo ir „oi du charbonnier“ (protinės tamsybės), jie turi savo svarbą gyvenime ir suvargusiųjų minių, galinčių uždegti didžiu kolektyvišku jausmu, bet neįstengiančių logiškai galvoti.“ („Mūsų literatūra apie Lourdesą“, Draugija, 1910 m. Nr. 48, 438 psl.).
Asmeniškai nesinorėtų visiškai pritarti tokiam negatyviam įvertinimui. Nemanau, kad tikintys yra tamsūs žmonės, bet pamaldūs, nuoširdūs, paprasti, spontaniškai mylintys Dievo Motiną, todėl kartais ir nepastebi įsivėlusių ar tyčia kieno nors įveltų klaidų.
Kaip buvo minėta, apsireiškimo faktas ir aplinkybės turėjo būti kanoniškai vyskupo paskirtos komisijos ištirti, juolab, kad kanoniniai principai jau buvo nustatyti, ir Apaštalų
Sostas tuomet jau turėjo nemažai patirties.
Ši aplinkybė, jog kanoninio tyrimo liudijimų nėra išlikę nei Lietuvoje, nei Vatikane, leidžia daryti išvadą, jog tokio tyrimo arba nebuvo, arba buvo nepatvirtintas. Gal ir pražuvo – vadinasi nebuvo tiek svarbu, kad reikėtų išsaugoti. Tai turėtų apspręsti tolesnius teiginius ir svarstymus apie apsireiškimą, t.y. juos užbaigti kaip neperspektyvius.
Priešingai nei apsireiškimo klausimu, rūpinantis Šiluvos Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo karūnavimu, tokia komisija buvo įsteigta paveikslo stebuklingumui nustatyti. Išvadas popiežius patvirtino ir leido paveikslą vainikuoti karūnomis.
Daug keblumų kelia pateiktos skirtingos apsireiškimo įvykio datos: tai ar 1608, 1611, ar 1612 metais? Juk 300 metų legendos jubiliejus buvo minimas 1912 m.!
Skirtinguose aprašymuose pateikiamas ne tik du kartus, gal per dvi dienas vykęs apsireiškimo, tačiau visa virtinė stebuklų, kurių tikrumą būtų reikėję kanoninei komisijai ištirti.
Jie yra šie: regėtojų piemenėlių problema, akmens, kur stovėjo Mergelė Marija, perskilimas, aklo senelio personalija, jo sugebėjimas nurodyti užkastos skrynios vietą, jo praregėjimas.
Įdomu, kodėl dabar taip vadinamoje apsireiškimo koplyčioje nurodytas „stebuklingas“ akmuo nėra perskilęs?
Atrodo, kad didžiausias Šiluvos apsireiškimo pasakojimo stebuklas – užkastoji į žemę skrynia. Iš pradžių šaltiniai mini skrynelę, kurioje buvo rasti apipuvę dokumentai.
Vėlesniuose šaltiniuose skrynelė „didėja“ ir joje atsiranda tiesiog visas lobis: ne tik fundacijos raštai, bet ir arnotas, Marijos paveikslas, kiti rakandai. Keista, kad per 80 metų užkasta skrynia žemėje nesupuvo drauge su daiktais, ir dabar puikios būklės eksponuojama Šiluvos bazilikos ligonių koplyčioje!
Be to, į Mergelės Marijos lūpas buvo įdėti žodžiai, kurie nuolat pasigirsta šiomis dienomis: „Čia per amžius buvo garbinamas mano Sūnus“. Atrodytų, kad kažkas „verčia“ Mergelę Mariją poetiškai hiperbolizuoti! O tai prasilenkia su faktine tiesa. Juk katalikybė iki tol nebuvo „per amžius“ - viso labo pusantro šimtmečio nuo Jogailos krikšto iki kalvinų įsigalėjimo. Ar šventoji, be jokios nuodėmės ir sutepties Mergelė Marija galėtų nesiskaityti su sakomais žodžiais?
Medžiugorjės apsireiškimo autentiškumą žlugdo keistos ir prieštaringos detalės. Panašu, kad ir Šiluvos atveju jų netrūksta.
Evangelikai reformatai, kalvinų įpėdiniai, jaučiasi įžeisti daugybės nepagrįstų kaltinimų, labiausiai - peršovus kryžių, dėl kurio jie užsitraukė tuometės valdžios nemalonę ir ilgainiui buvo išstumti iš Šiluvos. Bet juk kalvinai taip pat gerbia Jėzaus Kryžių ir jo simbolį kaip ir katalikai.
Teigiama, kad atėję į Šiluvą kalvinai rado katalikų bažnyčią jau apleistą ir griūvančią, o bažnyčios žemės ir pastatų iš katalikų neatėmę, nes nuosavybė buvo perimta teisėtu būdu.
Pasak jų, apsireiškimo istorija yra ne kas kita, kaip prieš kalvinus nukreipta ideologinė propaganda, galima pamatyti tendencingą, tikslingą dėstymą: maži, nekalti, nesugadinti piemenukai, paskui ir aklas senelis priešpastatomi gudriems, mokytiems, nesąžiningiems kalvinams (maždaug net ir aklam viskas aišku); piemenėlių liudijimas priešpastatomas kalvinų mokymui; tiesą kalba piemenėliai ir aklas senelis, o melą – kalvinai; net sugriuvusi katalikų bažnyčia yra malonių vieta, kurioje pasirodo Mergelė Marija, o kalvinų bažnyčia – klaidos ir melo vieta. Neva tik katalikai garbina Marijos Sūnų Jėzų Kristų, o kalvinai – ne.
Katalikų tikėjimas ir kultūra yra mano savastis, tačiau, tiesos dėlei, net ir nepritardamas kalvinų mokymui, negaliu nepastebėti šioje istorijoje tendencingumo ir pastangų atkovoti kalvinų užimtas pozicijas.
Kyla įspūdis, jog tikslui pasiekti buvo pasitelktas „šventas melas“, kuris buvo efektyvus. Nieko naujo šioje žemėje - tai vyksta ir šiais laikais. Be to, kai kurie katalikai šiais laikais mažai kuo skiriasi, o gal net ir aplenkia kalvinus savo idėjomis bei darbais.
Kyla daugybė kitų klausimų, taip pat ir apie šių dienų įvykius: kodėl lankydamasis Šiluvoje Jonas Paulius II savo kalboje neminėjo apsireiškimo, kodėl popiežius Benediktas XVI nuvyko į Lurdą švęsti apsireiškimo 150-ųjų metinių, o Šiluvos 400-ųjų – ne? Kodėl Vatikanas Šiluvos bazilikai nesuteikė aukščiausio liturginės iškilmės statuso kaip Aušros Vartams? Kodėl kardinolas Audrys Juozas Bačkis nepakvietė Šiluvos bažnyčios atstovų į prieš kelis metus vykusį didžiausių Mergelės Marijos šventovių atstovų tarptautinį susitikimą Vilniuje? Kodėl galų gale kardinolas susirgo būtent per 400 metų jubiliejų ir nepasirodė Šiluvoje?
Ko gero tai sutapimas, tačiau žinant daug netikslumų Šiluvos apsireiškimų klausimu ir bažnytinę praktiką, ne vienam dignitoriui, ypač teisės daktarui, turėjo sutrikti širdies darbas. Kita vertus, kodėl ir pati Kauno arkivyskupija nėra oficialiai įteisinusi Šiluvos bažnyčios bent kaip vyskupijos šventovės? Šiuo metu ji yra paprasčiausia parapinė bažnyčia - kaip ir Medžiugorėje.
Regis, 2009 metais viena piligrimines keliones organizuojanti kaunietė pasakojo, kad lapkričio mėnesį į Šiluvą užsirašė vos vienas autobusas žmonių, o štai į Keturnaujieną – net devyni. Sužinojęs apie tai vienas vyskupas skambino kitam, girdi, kodėl nekontroliuojama Keturnaujiena.
Kad ir kaip ten būtų, kanoniniu požiūriu ir Šiluvos, ir Keturnaujienos apsireiškimai yra to paties pobūdžio: privatūs ir kanoniškai nepatvirtinti, todėl niekiniai, ir svarbūs tik todėl, kad žmonės taip mano. Šiluvos atveju svarbumo suteikia ir Kauno vyskupų pasisakymai.
Ko vertas buvo 400 metų apsireiškimo legendos minėjimas 2008 metais? Ar nebuvo pabrėžiamas ir propaguojamas abejotinas dalykas, į antrą vietą nustumiant tai, kas tikrai yra jau daugiau kaip 550 metų (su kalvinų viešpatavimo pertrauka) autentiška ir neabejotina Šiluvoje – Marijos Gimimo šventę ir Ligonių sveikatos titulą.
Ar saugantys sveiką tikėjimą ir maldingumą nesusigaudė populiarumo siekiais, pagrindinės Lietuvos šventovės garsu, ar nebuvo išklysta iš tikrumo kelio ir surizikuota geru vardu? Mastai ir pastangos buvo tokie dideli, kad 2008-aisiais ir kitais metais Kauno arkivyskupijos tikintieji ir kunigai buvo pervargę nuo Šiluvos.
Niekas negali paneigti ilgos Šiluvos šventovės tradicijos, svarbu puoselėti Mergelės Marijos, kelio link Jėzaus rodytojos, Ligonių sveikatos maldingumą, tačiau svarbu tą maldingumą apvalyti nuo prilipusių netikrų elementų.
Verta pasimokyti iš Medžiugorjės vyskupo, kuris, bendradarbiaudamas su Vatikanu, nė per plauko siaurumą neleido, kad į tikėjimo sritį įsibrautų klaidos ir netikrumo šešėlis. Nors Medžiugorjė ir toliau nedidelių grupelių gausiai lankoma, kažkas pavadino ją „Europos klausykla“, tačiau apsireiškimų klausimas nėra eskaluojamas.
Kaip daugybė upių tekėjo pranašo Eliziejaus laikais, tačiau tik Jordano vandenys išgydė raupsuotąjį sirą Naamaną, taip ir daugybė bažnyčių yra Lietuvoje, tačiau tik kai kurias išskiria Dievo malonė ir žmonių tikėjimas. Ne sykį teko girdėti sakant: važiuojam į Šiluvą pasigydyti, važiuojam pasimelsti už Tėvynę ir asmeniniais reikalaus į istorinę, seniausią Lietuvoje ir valstybinės reikšmės Trakų šventovę.
Tokios jos ir telieka, kaip ir jose gerbiama Mergelė Marija – be jokios kliaudos ir sutepties.