Ir pati R.Baltušytė apie save kalba, kad pusę gyvenimo buvo rašytojo J.Baltušio duktė, o kitą pusę tapo dailininkės A.Zavišaitės motina, todėl paprašyta duoti interviu apie jos pačios gyvenimą – nustemba, nežino apie ką čia reiks kalbėti.
Rašytojo J.Baltušio ir jo antros žmonos aktorės Monikos Mironaitės šeimoje augusi, o dabar Australijoje gyvenanti žurnalistė R.Baltušytė jau sudarė ir išleido knygą apie A.Zavišaitę (”Akvilė”) ir J.Baltušio laiškus (“Juozas Baltušis iš arti”). Dabar į Lietuvą ji atvyko rengti trečią „Akvilės“ leidimą, virstantį nauja knyga su paantrašte „Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“, ir rinkti medžiagos atsiminimų knygai, kuriai greičiausiai duos “Su kuo valgytas cukrus” pavadinimą.
Nuo “valgyto cukraus“ prasidėjęs pokalbis neišvengiamai vėl baigiasi druska – R.Baltušytei atrodo, kad jos tėvas nepelnytai buvo atstumtas už tai, kad Maskvos televizijos eteryje suabejojo kai kuriais Sąjūdžio žmonėmis ir jų tikslais bei Lietuvos nepriklausomybės galimybe.
* * *
- Rengiate knygą “Su kuo valgytas cukrus”. Kokio pobūdžio knyga tai bus?
- Iš tikrųjų ji turbūt vadintina memuarais, atsiminimų knyga – nuo vaikystės iki dabartinių laikų. Bet aš stengsiuosi, kad knyga nebūtų, kaip kažkas yra pasakęs, fantastinės literatūros žanro, nes žmonės dažnai tik vaizduojasi prisimeną ką nors, todėl būna visokių klaidų.
Tai bus apie mano gyvenimą, bet aš nemanau, kad mano gyvenimas tikrai būtų kam įdomus, jeigu nebūčiau J.Baltušio duktė.
- Kodėl jums taip atrodo?
- Aš pusę gyvenimo buvau J.Baltušio duktė, o kitą pusę pasidariau dailininkės A.Zavišaitės mama. Bet savo laiku aš buvau žurnalistė, turėjau gana gausų būrį savo skaitytojų.
Kokioje šeštoje klasėje nusprendžiau, kad būsiu žurnalistė. Kaip dabar prisimenu: sėdėjome klasėje, buvo šimtadienis tos klasės, kurioje mokėsi Vytautė Žilinskaitė. Pradėjom kalbėti, kas kuo bus. Aš pareiškiau, kad būsiu žurnalistė. Man sako: “Ai, žurnalistė, ką tu ten rašysi, tik apie kolūkius”. Oi, ne, sakau, kai aš baigsiu, bus 1960 metai, Lietuva jau bus laisva ir aš būsiu “Tiesos” korespondentė Londone. Tai buvo mano svajonių viršūnė!
- Koks buvo tas sovietinis cukrus?
- Aš nebijau pasakyti, kad asmeniškai turėjau daug laisvės. Nuo vaikystės sergu labai aštrios formos tinginitu, tad man laisvės iš tikrųjų buvo per daug, nes galėjau nuo daug ko išsisukti. Aš už tėvo nugaros, taip sakant, galėjau špygas rodyti, man nereikėjo į jokias partijas stoti. Neturėjau ambicijų daryti karjerą, todėl stoti į partiją nereikėjo. Man sakydavo: “Stok į partiją, jei neįstosi, niekad nebūsi redaktorė”. Jėzau, galvoju, aš ir nenoriu būti redaktorė, aš tik noriu padaryti savo darbą - parašyti, gauti honorarą, ir sudie.
Mano tėvas vaikystėje daug vargo, todėl jis aprašė tą savo pūdą druskos, kurį suvalgė. O man - kokia ten druska, man - cukrus tiktai. Aš išlepinta panytė. Bet dirbau nuo devyniolikos metų. Aš ir dabar dirbu. Mano draugės sėdi kolektyviniuose soduose ir džiaugiasi, kaip sakoma, šiuometiniu derliumi, o aš po leidyklas lakstau. Aš esu savos rūšies tinginė darboholikė.
Iš tikrųjų gerai būti privilegijuotai dukteriai, bet iš kitos pusės, tai stipriai ribojo savarankiškumą. Pavyzdžiui, vaiką reikia įtaisyti į darželį. Vadinasi, reikia arba kyšį mokėti, arba turėti “blatą”. Žinoma, aš atsistoju į eilę, stoviu, stoviu, bet niekas nejuda. Nuėjau į rajono vykdomąjį komitetą ir paprašiau, kad priimtų vaiką į darželį, o man atsako, kad vietų nėra. Na, tai ką daryti? Pasakiau tėvui ir vietų atsirado. Tame pačiame darželyje. Taigi kad ir norėtum nesinaudoti protekcijomis, negali. Aš, žinoma, nesiskundžiu, čia nėra serija “Ir turtuoliai verkia”. Bet mano ambicija nuo to kentėjo.
- Koks buvo jūsų požiūris į sovietinę sistemą, kuri jus tuo cukrumi maitino?
- Prieš išvažiuodama į Australiją, buvau politinio spektro dešiniajame krašte. Aš buvau už kapitalizmą, už laisvą iniciatyvą, už žodžio laisvę. Paskui, nuvykusi į Australiją, nuo 1981 metų, pradėjau slinkti centro link. Vėliau nuvykusi į Ameriką, dar pasislinkau, ir dabar esu centro kairėje. Žodžiu, man priimtiniausia būtų Skandinavijos modelis. O iš pradžių buvau (ir iš dalies tebeesu) nacionalistė, šovinistė, nepaisant, kad viena geriausių mano draugių buvo rusė, o geras draugas - Vilniaus lenkas.
- O iš kur tai kilo, jeigu tėvas buvo liaudies rašytojas, sovietinės santvarkos rėmėjas?
- Jis buvo komunistas. Tarp kitko, labai nuoširdus komunistas, ir tai yra labai didelis skirtumas nuo komunistų karjeristų. Jis buvo labai privargęs gyvenime, kilęs iš neturtingos šeimos, todėl socialinė lygybė jam buvo labai svarbus dalykas.
Bet mano tėvas turėjo ir humoro jausmą. Jis nebuvo aklas. Kodėl liaudis taip nusivylė juo? Iš dalies turbūt dėl to, kad jis nepaprastai drąsiai kalbėdavo viešuose susirinkimuose, su humoru kritikuodavo, kaip sakant, “vis dar pasitaikančius trūkumus”. Tai labai veikė. Matote, žmonės nemėgsta pajuokos. Jau geriau duok į akį, negu išjuok viešai. Todėl žmonės tikriausiai galvojo, kad kai prasidės Sąjūdis, tėvas taip pat kalbės. Kaip rašė mano vienas draugas: “Jie tikėjosi, kad jis su vėliava nuves visus į specpolikliniką”.
Bet aš nežinau, ar galima rasti geresnį lietuvį negu mano tėvas. Jis labai mylėjo savo žmones ir kalbą. Nė viename susitikime nepamiršdavo pasakyti apie lietuvių kalbą, apie jos grožį ir rašytojus. Jis taip pat prisimindavo prieškarinius laikus, kai parduotuvėse buvo galima visko gauti. Be to, atsiminkite, kad jo žmona Monika Mironaitė, su kuria aš augau, labai nemėgo tarybų valdžios. Ji labai nepagarbiai atsiliepdavo. Jeigu aš ar Dagnė (M.Mironaitės dukra – red. past.) ką nors padarydavo, ji šaukdavo: “Užtenka čia tų pavlikų morozovų!” Tai buvo keiksmažodis jos lūpose.
- Vadinasi, privačiai būdavo įvairių pokalbių?
- Taip, po vakarienės mes dažnai žaisdavom įvairius žaidimus. Kartais įsišnekėdavom ką nors jau tokio, ką nors, kaip sakoma, prieš valdžią. Tada tėvas parodydavo į telefoną, kad gali būti pasiklausoma. Todėl aš turėjau tokį darbą: nueidavau į miegamąjį, pasiimdavau didelę pagalvę ir priėjusi prie telefono, aparatą paglostydavau sakydama: “Partijitinka, partijitinka, mes tave labai labai mylim”, ir tada uždėdavau ant telefono pagalvę.
- Tėvas įtarė, kad gali būti kontroliuojamas?
- Taip. Be to, Monika vienu metu buvo labai persekiojama saugumo. Man atrodo, kad tai įvyko, kai nusižudė jaunas aktorius Virginijus Ignatonis. Ją kviesdavo į saugumą ir tardydavo. Nežinau, ko jie norėjo. Aš net įtariu, kad tas saugumietis, majoras ar pulkininkas, buvo ją įsižiūrėjęs ir tai jam buvo proga “pabendrauti”. Bet kartą mūsų namuose girdėjau, kaip Monika pasakojo tėvui, kad ji pasakiusi, jog “KGB tai dar ne viskas”, o saugumietis klausia: “Nu, i kto više nas?” („Na, ir kas aukščiau už mus?“ – rus.). O jinai sako: “Partija”. Man rodos, kad jis paskui atsikabino. Aš nežinau, ką ten tėvas padėjo. Prie jo kažkaip nesikabino. Mane tik vieną kartą į saugumą buvo nusitempę.
- O dėl ko jus tempė?
- Mane nutempė po tragiškai žuvusio skulptoriaus Teodoro Valaičio laidotuvių 1974 metais. Jo žmona Marjana buvo įsitikinusi, kad Teodorą pražudė saugumas, todėl neleido jo šarvoti Dailininkų sąjungos patalpose. O netrukus į Lietuvą iš Maskvos atvažiavo toks “Newsweek” korespondentas Alfredas Friendly ir jinai pasikvietė jį į namus. Žinote, Valaičių namų durys neužsidarydavo, ten būdavo pilna žmonių nuo ryto iki vakaro. Bet kai atvažiavo tas amerikietis, nė vieno neliko. Tačiau aš, kaip geriausia draugė, nuvažiavau ir juos visus nuvežiau į Jeruzalę pas Vildžiūnus. Ten jam ir jo žmonai parodė mėgėjišką filmą apie Teodorą, dar apie lietuviškus rūpintojėlius, šiaip pakalbėjom ir parvažiavom namo. Kitą dieną ar už dviejų ateina į mano kabinetą “Jaunimo gretose” vyras ir sako: “Aš iš saugumo. Mums reikia pasikalbėti”. Sakau, sėskit, pasikalbėsim. Ne, sako, važiuosim pas mus.
- Užgniaužė kvapą tuo metu?
- Mano gynyba buvo, kad aš tokia nerimta, išsiskyrusi… Laikiausi pozicijos, kad kur čia nusižengimas? Kur tėvynės išdavimas?
O dar buvo toks Povilas Vėjas iš Urugvajaus, kuris mokėsi Vilniaus universitete. Saugumas ėmė klausinėti, kodėl Povilas pas Marijaną lankosi. “Tai ką jūs ten veikiat?”, - klausia manęs saugumietis. O ką, dainuojam, sakau, jis ansambliui priklauso.
Bet klausykite, aš juk atsišaukimų neplatinau, nieko! Dar galvojau, kažin ar jie žino, kad aš “Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikas” skaitau.
- O jūs skaitydavote?
- Taip, mano teta Marytė slėpdavo tą “Kroniką”. Ji buvo vienuolė, su Nijole Sadūnaite priklausė tam pačiam vienuolių būreliui.
- O tėvas žinodavo, kad sesuo platina “Kronikas”?
- Negaliu pasakyt, kad žinojo, bet nemanau, kad jis ir nežinojo. Kas Marytės, jis palikdavo Marytei. Bet Monika buvo tikra disidentė. Ji perspausdindavo A.Solženicyno “Gulago archipelagą” ant tokio rūkomojo popieriaus. Būdavo taip keista: staiga ji ateina pas mus ir sako: “Aš norėčiau mašinėle truputį parašyti”. Mes galvodavome: ko ji tėvo mašinėle nerašo?
Bet teta man “Kronikos” neduodavo. Viena mano draugė gaudavo ir tada man paskambindavo: “Yra tulpių”. Vadinasi, viską mesk ir važiuok, nes labai dažnai gaudavo tik kelioms valandoms.
- Bet tėvui dėl jūsų gyvenimo būdo, kaip suprantu iš jo laiškų, skaudėdavo. Pavyzdžiui, 1958 metais J.Baltušis rašo, kad “Rita nusiplepėdavo iki miesčioniškų sapalionių prieš esamą tvarką”.
- Taip, taip, taip. Kartą per lietuvių kalbos pamoką mes nagrinėjome “Žemę maitintoją”. Ten yra toks epizodas, kai už Lietuvos laisvę kovojęs savanoris naujakurys Tarutis nuvažiavo į Kauną pasižiūrėti, kaip valdo jo Lietuvą. Jis nueina prie Seimo ir nori įeiti pažiūrėti, bet prie durų stovi policininkas ir prie smilkinio pridėjęs du labai riebius pirštus (suprask, policininkai nusipenėję) pasakė, kad čia įeiti negalima. Žinoma, Baltušytė turėjo mokytojai klausimą: “Ar dabar kam nors atvažiavusiam iš kaimo būtų galima įeiti į CK?”. Mokytojai Mackevičienei, kurios vyras, kaip vėliau sužinojau, buvo Sibire, todėl ji buvo priversta su juo išsiskirti, kad galėtų mokytojauti, tokie klausimai nelabai patiko.
- Bet su tėvu dažnai pykdavotės ir dėl to, kaip sakydavo, išlepimo, ar ne?
- Bet tai neteisybė. Jis laiškuose rašo, kad aš gėlių nelaisčiau, bet turiu net nuotrauką, kur aš gėles laistau! Tuose laiškuose yra netikslumų, netgi labai didelių. Pavyzdžiui, dėl mano darbo Radijo komitete. Jis parašė, kad atseit dėl mano santykių su Zaviša (architektu, Akvilės tėvu – red. pats.) mane nuėmė nuo laidų, kuriose svarstomi moralės klausimai.
Bet iš tiesų jis niekaip negalėjo manęs atplėšti nuo Zavišos (ir labai gaila, dabar pagalvojus), o todėl pats nuėjo ar paskambino į radiją ir pasakė, kad mane atleistų. Mane išsišaukė kadrų skyriaus viršininkas pavarde Dūda ir sako: “Man labai nemalonu, bet aš turiu jus prašyti, kad parašytumėt pareiškimą išeiti iš darbo”. Aš klausiu, kodėl? “Žinot, vienas labai įžymus žmogus išsakė tokį norą”. Aš vėl klausiu, ar jis yra tiesioginis viršininkas, t.y. draugas Januitis? “Ne, bet mes negalim neatsižvelgti”.
Aš po to išėjau iš radijo. Galėjau spirtis, bet man buvo gėda. Man už jį buvo gėda. Žinot, garsūs žmonės kartais pasijunta su artimaisiais tokie bejėgiai, kad pasinaudoja tuo, kuo tik gali.
- Labai komplikuoti J.Baltušio santykiai su jūsų seserim Violeta, kuri liko gyventi su jūsų motina Vanda. Ji netgi priekaištauja, kad negauna tų privilegijų, kurias gauni kiti inteligentų vaikai. Ar ji iš tikrųjų jautėsi nustumta ir ar tokia jinai buvo?
- Jos daug blogiau gyveno. Mes gyvenom dideliame gražiame bute, turėjome tarnaitę, stalas visada padengtas. O jos su mama gyveno viename kambaryje, valgyti virė ant kerogazo (žibalinės viryklės – red. past.). Tik po kiek laiko tėvas išrūpino joms butą, bet irgi labai nenorom. Turėjome tokią kaimynę – pirmąją Šumauskienę. Ji gyveno antrame aukšte iš kitos pusės, bet kiekvieną dieną specialiai tykodavo tėvo ir kai tik pamatydavo, tuojau: “Nu, draugas Baltuši, kaip Vandos butas?” Ant viso kiemo kiekvieną dieną! Mes kartais galvodavome, kad jei ne ji, tėvui būtų buvę kažkaip nepatogu prašyti to buto.
Bet aš pasakysiu, kad Vilė tėvą labai mylėjo, daug jam ir padėjo, ypač antroje gyvenimo pusėje.
- Bet labai įdomus yra jos jaunystės laikotarpis…
- O, audringa, audringa jaunystė… Ji turėjo labai didelį pasisekimą, negalėdavo gerbėjų atsimušti. Buvo labai gabi, polėkio, nuotaikos žmogus, grynas mūsų tėvas, tiktai be tos vargo mokyklos. Ji labai greitai užpykdavo. Ir mano tėvas gana greit užsigaudavo, o paskui apsigalvoja, atšąla.
Vilei buvo nutikusi tokia istorija su italu. Juk užsienietis tais laikais buvo kaip draudžiamas vaisius. Vilę už tą italą išmetė iš instituto. Jai liepė su juo nesusitikinėti, o jinai vis tiek susitikinėjo. Todėl ją svarstė komjaunimo organizacija ir išmetė iš instituto. Tėvas labai užpyko, nenorėjo jokių reikalų turėti, nes tuo metu buvo Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas.
O mūsų dideliam džiaugsmui, pasirodo, tas italas buvo vedęs. Vieną gražią dieną į Biliūno gatvę Kaune iš Italijos atėjo laiškas, adresuotas “primo ministro” Juozėnaitė (Violetos pavardė, pagal tikrąją J.Baltušio pavardę – red. past.). Vadinasi, jie žinojo, kad tėvas kažkas ten yra, ir to italo žmona parašė laišką gindama savo vyrą, kad jie neišsiskyrę, nes Italijoje nėra skyrybų, bet ji esą gerbia jo pasirinkimą. Įsivaizduojat, kas būtų buvę, jei tėvas būtų gavęs tokį laišką! Mes paskui Vilę ir vadinom “primo ministro”…
Jaunystėje ji gyveno bohemišką gyvenimą, bet kai ištekėjo, buvo labai gera žmona ir motina, nors tėvas galvojo, kad jinai niekad savo šeimos neturės.
- Papasakokite, kaip jūs išvykote į Australiją?
- 1976 metų lapkričio 4 dieną patekau į avariją. Chirurgai nieko geresnio nesugalvojo, kaip atskilusią klubo sąnario galvutę prišriūbuoti (priveržti – red. past.). Jie įdėjo tokį didelį “šriūbą”. Aš nežinau, ką jie įsivaizdavo… Keturis mėnesius pragulėjau ligoninės lovoje, pririšta už kojos. Man nežmoniškai skaudėjo, nes buvo “muštas“ nervas.
Iš ligoninės išėjus skaudėti nesiliovė. Važiavau į Maskvą, į Taliną, apėjau visus įmanomus daktarus. Paskui sužinojau, kad užsienyje daro operaciją, kuri man reikalinga, o mano draugė Australijoje turėjo brolį, kuris buvo daktaras. Aš kažkaip susipažinau su Australijos lietuviu Antanu Laukaičiu ir mes jam papasakojom, kad man reikia pagalbos, todėl reikia iškvietimo. Jis sukūrė fiktyvų mano pusbrolį, ir po kiek laiko gavusi iškvietimą, gavau ir leidimą vykti.
Antrą dieną po atvykimo sutikau misterį Ormsby, savo būsimą vyrą.
- Ar išvažiuojant kirbėjo tokia mintis, kad gal pasiliksite?
- Ne, rimtai tokios minties nebuvo. Šiaip, žinot, visi pajuokauja, bet nerimtai, nes nenorėjau, manęs užsienis netraukė. Atsimenu, buvo toks advokatas - labai gražus, žydų tautybės. Jo draugas žurnalistas mane įtikinėjo: “Ko tu su juo nekalbi? Tu pagalvok, už jo ištekėsi ir išvažiuosi į Izraelį”. Aš galvoju, jis iš proto išėjo! Ko aš ten nemačiau, tam Izraely?! Aš negalėjau skųstis Lietuvoje, man nebuvo blogai. Tiktai kai taip išėjo su koja, tai tada teko ieškoti pagalbos.
- O kaip reagavo J.Baltušis į šitą naujieną?
- Kai ištekėjau, pasiunčiau telegramą: “Ištekėjau, laiminga, plačiau laiške”. Žodžiu, aš jo neparuošiau. Lietuvoje kilo skandalas ar sensacija, kad J.Baltušio duktė pasiliko. Aš pranešiau Sovietų Sąjungos konsulatui, po kiek laiko iš Maskvos atėjo leidimas man gyventi Australijoje. Tačiau saugumas Lietuvoje staiga pasidarė labai nepriklausomas, esą jie nieko nežino, be jų žinios aš pasilikau, jiems nieks nieko nepranešė, kaip čia dabar. Aš manau, iš dalies jie tokį triukšmą tyčia sukėlė. Antra, Baltušytė - žurnalistė, kas čia dabar bus? Žmonės pradėjo vos ne laukti, kad aš čia tuoj per radiją prabilsiu ar ką nors padarysiu.
Tėvas surengė giminės susirinkimą ir mane visi pasmerkė. Žodžiu, manęs atsižadėjo. Na, nebuvo, kad tu jau man ne duktė, bet kažkaip panašiai. Neturiu aš laiško apie tai, suplėšiau. Tik Akvilė man parašė, kad vien tik dėdė Leonardas, mano krikšto tėvas, manęs neatsižadėjo.
- Kaip jūs susitaikėte su tėvu?
- Tabor Farmoje vyko “Santaros-Šviesos” suvažiavimas, į kurį atvažiavo Česlovas Kudaba. Mes su juo išsikalbėjom. Paskui jis grįžo į Vilnių, susitiko “Neringoj” su tėvu, išsišnekėjo su juo ir aš gavau iš tėvo laišką. Pagrindinė jo mintis tilpo į sakinį: “Aš tavo gyvenimo nesupratau, o tu mano gyvenimo nesupratai”.
- Bet tėvo jūs jau nebepamatėte?
- Ne. Jis mirė 1991 m. vasario 4 d., o mano Akvilė mirė tų pačių metų birželio 2 d. Man buvo taip jo gaila, bet ką daryti? Aš ir prie geriausių norų negalėjau palikti vaiko… Tėvo mirtis buvo skaudi, bet turbūt kitomis aplinkybėmis būtų buvę dar skaudžiau.
- Iš jūsų tekstų jaučiu stiprią nuoskaudą dėl to, kaip Sąjūdžio metais buvo sureaguota į J.Baltušio kalbas, jo abejones.
- Na, o jums nebūtų skaudu, jei su jūsų tėvu taip atsitiktų? Man labai gaila, kad jaunimui nesuteikiama galimybių sužinoti apie jo knygas, kad jo nėra mokyklų programose. Taip sakant, dabar irgi tarsi sovietmetis, tik atvirkščiai, kadangi metodai labai panašūs.
Į Sąjūdį visi dėjo labai daug vilčių. Kai V.Landsbergis su žmona G.Ručyte lankėsi Vašingtone, aš net ją pasikviečiau į svečius ir jai “užfundinau” grožio saloną su visokiais priedais. Sakiau, čia mano indėlis į Sąjūdį. O paskui viskas išėjo taip negražiai.
Aš specialiai saugau Lietuvių tarybinę enciklopediją raudonais viršeliais. Ją vadinu “Kas buvo kas Lietuvoje“. Labai sveika pasižiūrėti. Baltušis staiga pasidarė paskutinis išdavikas, nors niekas nebeprisimena, ką jis sakė. O juk toks CK sekretorius Lionginas Šepetys staiga - Atkuriamajame Seime. Tėvas jo klausė: “Tai draugas Šepety, kaip jūs taip?”, o jis atsakė: “Aš su tauta, draugas Baltuši”. Bet tada draugas Baltušis stebėjosi: “O aš tai ne su tauta?”
Viename laiške (1989 m.) Akvilė cituoja Vilę, kad diedukas nesupranta, kas iš tikrųjų dedasi, iš jo juokiasi, ir viskas, nes jeigu suprastų, tai jam plyštų širdis.