Egidijus į sieną atremia savo purviną ir šaltą, tarsi mirusio kūną, čiužinį. Ką tik persikraustė. Šis 38-erių lietuvis – naujasis, jau tryliktasis, finansinio rajono Azca gyventojas, rašo abc.es.
Sostinės finansų centre tarp įvairių bankų centrinių biurų, prekybos centrų, dangoraižių, glaudžiasi trylika vargšų – tarsi taip toli, bet kartu ir taip arti Paseo de Castellana šurmulio.
Jų kartoninės lūšnos nė iš tolo nepanašios į juos supančius dangoraižius, bet jie ten gyvena. Vis dar. Nors buvo ir jų gyvenime momentas, kai šis rajonas buvo jų pasivaikščiojimų zona.
Lietuvis Egidijus, kaip ir kiti jo „kaimynai“, atrodo draugiškas žmogus, kalbasi geranoriškai, neatspindi mumyse įprasto benamio įvaizdžio.
„Ispanijoje gyvenu dešimtmetį, ir dabar mano situacija labai bloga. Neturiu nė cento maistui nusipirkti, netekau darbo. Iki praėjusios gegužės dirbau sodininku, bet vėliau baigėsi mano kontraktas. Prieš tai šešerius metus gyvenau gatvėje. Dabar mokėjau 250 eurų už kambarį, o parama, kurią gaunu, siekia 400 eurų“.
Egidijus nesigėdija prisipažinti, kad lankėsi priklausomybės nuo alkoholio centre, kur bandė kovoti su savo liga. Ir tai padarė. „Gatvėje mesti gerti yra dar sunkiau“, - sako. Jo išvaizda tvarkinga, skaitydamas užsideda akinius, pasiūlo savo kėdę. „Nepaisant visko, čia gyvenu geriau nei Lietuvoje. Nes mano šalyje situacija dar blogesnė. Darbo nėra, gauni vos 200 eurų“, - pasakoja Egidijus.
Visos jo dienos vienodos: nuo socialinės valgyklos iki socialinės valgyklos; vėliau vieši dušai už pusę euro penkiolikai minučių ir galiausiai šoninės prekybos centrų durys – pro jas išmetamas negaliojantis maistas ir jo produktai.
Dvejais metais vyresnis už Egidijų Simonas iš Kubos į Ispaniją atvyko prieš devynerius metus dirbti ekonomistu. Prieš tai pusmetį studijavo Rusijoje, norėjo paginti profesines žinias. Ir nesitikėjo to, kas atsitiko atvykus į Ispaniją. Iš Simono balso jaučiasi, kad jis to gėdijasi. Atvykęs čia neteko darbo. Galiausiai atsidūrė gatvėje ir gyvena iš labdaros.
„Prieš kiek daugiau nei metus čia, gatvėje, prasidėjo muštynės tarp išgėrusių jaunuolių. Man jie sužeidė koją ir paliko gulėti ant žemės. Visa laimė, kad pro šalį ėjo vienas kunigas, kuris man padėjo. Jis paskambino greitajai, nuvežė į ligoninę. Kai mane išleido, kunigas ir toliau neatsisakė padėti. Jis mane nuvežė į reabilitaciją, surado nakvynės namus. Dabar šiek tiek mokausi, lankau gaminimo kursus, kad galėčiau susirasti darbą“, - pasakoja Simonas.
Vis tik šiame varguolių gyvenime yra vietos ir optimizmui. Tarpusavyje jie sugyvena gerai, nors viename tautų katile verda lietuviai, portugalai, rumunai, ispanai ir afrikiečiai.
28-erių Abelis gimtają Etiopiją paliko prieš vienuolika metų. Jis - kalbiausiais ir simpatiškiausias iš visos grupės. Atvyko į Madridą per Italiją. Susitvarkė dokumentus ir dirbo įvairiausius darbus. O prieš trejus metus viskas pablogėjo ir Abelis atsidūrė gatvėje.
„Mano šeima priklausė politinei partijai, kurią nuvertė dabartinis diktatorius prieš du dešimtmečius. Buvome „paženklinti“ ir aš nusprendžiau pabėgti. Pasirinkau Ispaniją, nes tuo metu čia buvo gerai. Dirbau padavėju, durininku. Kai patekau į gatvę, maniau, kad tai bus tik kelioms dienom. Ir žiūrėk... Tai blogiausia, kas gali būti, tai neištveriama. Visuomet ieškau darbo, neelgetauju, nevagiu“, - pasakoja jaunas afrikietis. Vėliau priduria: „Norėčiau gyventi Etiopiojoje, ne Ispanijoje. Ten buvo daug geriau. Suvokiu, jog čia praradau savo gyvenimą. Tačiau negaliu grįžti be pinigų – dabartinė valdžia mano tėvui neleidžia gauti jokios pensijos“.
Penki čiužiniai, visi sujungti, kad būtų galima dalintis žmogiškąja šiluma. Kelios keptuvės, sardinių indelis, jogurtai, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, prekybos centrų vežimėliai, žurnalai, plastiko kėdės. Taip dekoruota „nepriklausoma kančios respublika“, supama Picasso bokšto (Torre Picasso), tarptautinių kompanijų biurų ir Madrido dangoraižių.