Seksualine prievarta kaltintas panevėžietis kunigas trokšta ramybės

2010 metų pradžioje iš Upytės parapijos klebono pareigų J. Antanavičius buvo pašalintas dėl Vatikaną pasiekusio jauno pasvaliečio skundo. Vyriškis tvirtino, kad būdamas septyniolikametis patyrė šio dvasininko seksualinę prievartą. Netrukus pats J. Antanavičius kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, prašydamas iškelti baudžiamąją bylą minėtam pasvaliečiui už šmeižtą ir turto prievartavimą. Tai kaip abu šios skandalingos istorijos herojai gyvena dabar?

Į redakciją atsiųstame laiške rašoma, kad kovo 28 dieną Panevėžio kraštotyros muziejuje vyks konferencija, skirta paminėti kunigo Alfonso Lipniūno 67-ąsias mirties metinėms. Vienas iš renginio pranešėjų bus monsinjoras J. Antanavičius, kuris skaitys pranešimą „Kunigo A. Lipniūno sugrįžimas į Nepriklausomą Lietuvą“.

„Ar žiniasklaida negalėtų plačiau supažindinti tikinčiosios liaudies šiais klausimais: kaip baigėsi J. Antanavičiaus byla, iškelta D. Č. dėl turto prievartavimo ir kodėl ji subliuško?

Ar jau kunigo atgailos metas baigėsi? 2010 kovo mėnesį „Lietuvos rytas“ rašė, kad „Panevėžio vyskupo J.Kaunecko sprendimu, 80-mečiam kunigui J.Antanavičiui apriboti vieši kunigiški pastoraciniai veiksmai ir rekomenduojamas atgailos gyvenimas.“

Po dviejų metų, per kuriuos pilietis J. Antanavičius neatgailavo, o bylinėjosi, teigdamas, kad buvo šantažuojamas, bet galiausiai bylą pralaimėjo, jam be jokios atgailos vėl leidžiama eiti į viešumą ir kalbėti apie patį švenčiausią vyskupijos kunigą Alfonsą Lipniūną.“, – rašoma merginos vardu pasirašytame elektroniniame laiške.

Prieš dvejus metus, paaiškėjus jo pasitraukimo iš viešumos skandalingoms aplinkybėms, „Lietuvos ryto“ žurnalistės kalbinamas monsinjorasJ. Antanavičius tvirtino tapęs norinčio pasipelnyti vyriškio šmeižto auka.

J. Antanavičiaus teigimu, 1992-ųjų metų pavasarį iš tiesų pas jį į namus Panevėžyje buvo užėjęs pasvalietis jaunuolis, kuriam tuo metu buvo maždaug 18 metų. Jie išgėrę arbatos, pasikalbėję. Tuomečiui Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros dekanui J. Antanavičiui svečias guodėsi, kad nekenčia savo tėvo, kuris jo neaugino, pasakojo, kad jam nesiseka mokslai. Monsinjoro teigimu, išleisdamas vaikiną jis jam padovanojo megztinį ir apkabinęs tėviškai pabučiavo, palinkėjo sėkmės.

„Gal tas jaunuolis, augęs tik su motina, kažkaip kitaip suprato mano apkabinimą ir bučinį? Tačiau jeigu mano elgesys tam jaunam žmogui pasirodė netinkamas, kodėl maždaug po dviejų savaičių jis vėl užsuko, atvežė motinos įdėtą didžiulį sūrį dovanų?“, – tuomet kalbėdamas su korespondente stebėjosi J.Antanavičius.

Monsinjorui keista, kad tik po šių susitikimų praėjus beveik 2 dešimtmečiams, pasvalietis ėmė skųstis buvęs seksualiai nuskriaustas. Ilgus elektroninius laiškus jis ėmė siuntinėti Panevėžio vyskupui J. Kauneckui, Lietuvos kardinolui, Šventojo Sosto atstovams.

Vyriškis ne tik rašė apie patirtą skriaudą, bet ir reikalavo už moralinę žalą atlygio – iš pradžių 600 tūkstančių, vėliau – 6 milijonų litų arba perrašyti jam netoli Panevėžio miesto centro esantį J.Antanavičiaus namą.

Kai pasvalietis parašė Panevėžio vyskupijai oficialų skundą, buvo pradėtas tyrimas, užtrukęs daugiau nei metus. Iš pradžių tirti šią istoriją buvo patikėta tuomečiui Panevėžio vyskupijos generalvikarui Robertui Pukeniui. Šis vyriškio monsinjorui J. Antanavičiui mestus kaltinimus pavadino kliedesiais. Vėliau tyrimas buvo perduotas kitiems dvasininkams.

Jų surinkta medžiaga buvo išsiųsta į Vatikaną, kunigų lytinių nusikaltimų bylas tiriančiai Apaštalų Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijai.

2009 metų gruodžio pabaigoje gavęs raštą iš minėtos kongregacijos, Panevėžio vyskupas J. Kauneckas savo dekretu atleido J. Antanavičių iš visų turimų pareigų bei suspendavo jo kunigiškas teises: jam niekur viešai nebeleidžiama aukoti Šv.Mišių, sakyti pamokslų, klausyti išpažinčių ir rekomenduojamas atgailos gyvenimas, pasirenkant pačiam atgailos formą ir vietą.

Po 7 metų klebonavimo Upytės Šv.Karolio Baromėjaus bažnyčioje, J. Antanavičius 2010 metų sausį tyliai pasitraukė iš pareigų. Upytės tikintieji ketino surengti J.Antanavičiaus išleistuves, tačiau monsinjoras jokių iškilmių nepanoro. Kadangi viešai nebuvo pranešta, dėl kokių priežasčių klebonas pasitraukia iš pareigų, daugelis galvojo, kad tai susiję su garbiu dvasininko amžiumi.

Daugelis panevėžiečių J. Antanavičių prisimena kaip ilgametį Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kleboną – pagrindinėje miesto bažnyčioje jis dirbo beveik 30 metų.

Todėl paaiškėjus skandalingiems faktams žmonės pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni mūru stojo ginti dvasininko, kiti tvirtina, kad apie netradicinę jo orientaciją gandai mieste sklando jau ne vieną dešimtmetį, o nuo jo nukentėjusių vaikinų ir vyrų yra ne vienas.

2010 metų kovo mėnesį „Lietuvos rytui“ pavyko surasti apie patirtą seksualinę J. Antanavičiaus prievartą prabilusio vyriškio motiną. Nesulaikydama ašarų moteris ryžosi papasakoti apie jos šeimą sukrėtusį įvykį.

„Kalbu dėl to, kad ant mano sūnaus dabar pilama daug purvo ir netiesos. Taip pat noriu perspėti motinas: nepasitikėkit kunigais, saugokit savo vaikus.“, – pradėjo pasakojimą pasvalietė Laima (vardas pakeistas).

Moteris tuomet papasakojo, kad išsiskyrusi su geriančiu vyru, ji savo vienturtį sūnų užaugino viena, Kilusi iš religingos šeimos, ji ir pati eidavo į bažnyčią, ir sūnų nuo mažumės vesdavosi į bažnyčią. Pasvalietė spėja, kad jos sūnų J. Antanavičius nusižiūrėjo, kai 1991 metų vasarą Panevėžio rajone vyko ateitininkų stovykla visos apskrities jaunimui. Tuomet jis jau buvo aukštas, išvaizdus jaunuolis. Ir mokslai jam iš tiesų puikiai sekėsi, jis nuolat sėkmingai dalyvaudavo įvairiose olimpiadose.

Tais metais 11-oje klasėje besimokęs pasvalietis kiekvieną savaitę iš Pasvalio važinėdavo į Panevėžį, kur papildomai mokėsi anglų kalbos. 1992 metų kovo pabaigoje jį Panevėžyje, gatvėje, užkalbino J. Antanavičius. Tuo metu vaikinui buvo 17 metų.

Laimos teigimu, žinodamas, kad jų giminaitis kunigas, J. Antanavičius paprašė jos sūnaus paimti ir jam nuvežti kažkokius daiktus. Vaikinas užėjo pas J.Antanavičių į namus, dvasinininkas jį pavaišino arbata. Vos jos išgėręs, jaunuolis pajuto, kad jam ėmė svaigti galva, pintis liežuvis ir jis prarado sąmonę. Atsigavusiam moksleiviui J.Antanavičius paaiškino, kad jam pasidarė bloga. Bet išlydėdamas vaikiną ėmė gąsdinti, susikeikė ir pasakė: „Jei kam nors pasisakysi, tau bus blogai, nudėjom keturis, nudėsim ir tave“.

Sūnus motinai apie patirtą prievartą nepasisakė. Moteris tik pastebėjo, kad jis pasidarė labai jautrus, naktį vis išgirsdavo jį verkiant. Į pasvaliečių namus kelis kartus skambino J. Antanavičius ir prašė pakviesti sūnų. Kadangi ši šeima daug bendraudavo su dvasininkais, motinai tai nekėlė įtarimų.

Moteris iki šiol graužiasi, kad, nieko blogo neįtardama, ji pati sūnų antrą kartą nusiuntė pas J. Antanavičių. Buvo praėję maždaug dvi savaitės, artėjo Šv.Velykos.

Sūnui eilinį kartą važiuojant pas anglų kalbos mokytoją į Panevėžį, pasvalietė įdėjo nuvežti lauktuvių savo tetai vienuolei ir paprašė nuvežti sūrį klebonui J. Antanavičiui. Moters teigimu, vaikinas nedrįso atsisakyti, tik pasakė: „Mamyt, jis nėra doras žmogus. Jis prie manęs lindo, bučiavo“. Bet motina nepatikėjo, suabejojo – gal jis tėviškai tave bučiavo? Ir liepė važiuoti.

Kas įvyko per antrą pasvaliečio ir dvasininko susitikimą, Laimai sūnus iki šiol visų detalių nepapasakojo. Jis tik sakė, kad nunešusį lauktuves J. Antanavičiui, jį dvasininkas vėl pavaišino arbata, nuo kurios vaikinas prarado sąmonę.

Atsipeikėjo moksleivis kunigo lovoje, atsagstytais rūbais. Buvo ir kitų ženklų, kad jis išprievartautas. Kai vaikinas grįžo namo, nieko motinai nepasakojo, tik paprašė, kad neplautų jo kelnių. Tačiau nieko blogo nepagalvojusi pasvalietė sumetė jo drabužius į skalbimo mašiną su kitais skalbiniais ir išplovė.

Sūnus nusiminė pamatęs, kad rūbai, ant kurių buvo įkalčių, su kuriais ketino kreiptis į policiją išplauti, bet vis tiek kurį laiką dar nieko motinai nepasakojo. Tiesa paaiškėjo po kelių savaičių, kai motinai būnant, vėl paskambino J. Antanavičius ir paprašė pakviesti prie telefono sūnų. Tuomet moteris išgirdo, kaip jam sūnus pasakė: „Aš pas tave, niekše, niekada nevažiuosiu“ ir padėjo ragelį. Išsigandusi pasvalietė ėmė klausinėti, kodėl jis taip kalba, bet sūnus nepaaiškino.

Sunerimusi moteris nuvažiavo pas savo tetą vienuolę, gyvenančią Panevėžyje ir ėmė jos užuolankom klausinėti, ką žmonės kalba apie kleboną J. Antanavičių. Ir tuomet teta pasakė, kad šnekama, kad jis „pederastas“, kad prievartauja vaikus. Esą, net jai viena motina sakiusi, kad jos sūnų šis dvasininkas išprievartavęs.

Tuomet moteris suprato, kad ir su jos sūnumi ta pati bėda nutiko ir pasiiguodė giminaitei. Vienuolę ši žinia labai sukrėtė, nuo tų išgyvenimų ją net ištiko paralyžius. Sušlubavusi sveikata nebepagerėjo iki pat jos mirties.

Supratęs, kad motina jau įtaria, kas nutiko, pasvalietis prabilo. Jie su motina nusprendė netylėti ir pažįstamo kunigo paprašė apie nusikaltimą pranešti tuomečiam Panevėžio vyskupui Juozapui Preikšui. Tačiau dvasininkas patarė jiems tos istorijos neviešinti, nes J. Antanavičius turįs stiprų užnugarį, o aštuoniolikamečiui vaikinui pagarsinta išprievartavimo istorija gali sugriauti gyvenimą. Tuo labiau, kad įkalčių jis prieš J. Antanavičių nebeturi.

Pasak Laimos, patirti sukrėtimai sūnųį labai pakeitė. Padedama šviesių žmonių, motina darė viską, kad jis nepalūžtų. Baigęs mokslus Lietuvoje, jis vėliau studijavo užsienyje, ten iki šiol dirba ir gyvena.

Vis dėl to patirtos skriaudos pasvalietis neužmiršo. Jis iš pradžių į Panevėžio vyskupiją kreipėsi dar prie ankstesnio vyskupo J. Preikšo, tačiau į jo skundą rimtai nebuvo pažiūrėta. Rimtesnis tyrimas prasidėjo, kai vaikinas kreipėsi į dabartinį Panevėžio vyskupą J. Kaunecką.

Pabaigus tyrimą, visa surinkta medžiaga buvo persiųsta Vatikanui. Iš ten gavęs nurodymus, Panevėžio vyskupas J. Kauneckas suspendavo J. Antanavičių nuo viešo kunigo pareigų atlikimo. O nukentėjęs jaunuolis svarstė galimybę prisiteisti iš dvasininko kompensaciją.

2010 metų pavasarį paviešinus šią istoriją, po kelių mėnesių į policiją kreipėsi monsinjoras J. Antanavičius. Vyriškis pareiškė, kad minėtas pasvalietis jį šmeižia ir prievartauja turtą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, iš užsienio atostogų grįžusiam ir apklaustam įtariamajam išvykti atgal nebeleista. Kol vyks tyrimas, jam skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis taip pat du kartus per savaitę turėjo registruotis policijoje.

Po kiek laiko Generalinė prokuratūra šios bylos ikiteisminį tyrimą perdavė atlikti Šiaulių apygardos prokuratūrai, o pernai birželį tyrimas nutrauktas, neradus nusikaltimo sudėties.

Kaip sakė įtarimų turto prievartavimu atsikračiusio vyriškio motina, atgavęs galimybę laisvai judėti, jos sūnus vėl išvyko į užsienį ir ten gyvena bei dirba. Tačiau nuo bet kokio išsamesnio šios istorijos komentaro ir ji, ir sūnus kol kas nutarė susilaikyti. Pasvalietis tariasi su advokatais ir svarsto galimybę bylinėtis dėl savo įžeistos garbės ir orumo.

J. Antanavičius taip pat neatmeta galimybės vėl kreiptis į teisėsaugą, jei jį sunkiu nusikaltimu kaltinęs pasvalietis neduos jam ramybės. „Juk žmogus nekaltas, kol teismas neįrodė jo kaltės, jau nekalbant, kad senaties terminas tam nusikaltimui, kuriuo jis mane kaltina, seniai suėjęs“, – antradienį lrytas.lt sakė monsinjoras J. Antanavičius.

Jis prisipažino, kad trečiadienį vykstantis kunigo A. Lipniūno pagerbimo renginys – pirmasis po skandalo ir suspendavimo viešas renginys, kuriame jis skaitys pranešimą.

„Dar gyvas žmogus esu, rengėjai pakvietė – ir dalyvauju“, – sakė J. Antanavičius. Jo pasisakymo tema „ Kun. A. Lipniūno sugrįžimas į Nepriklausomą Lietuvą“ – neatsitiktinė. J. Antanavičius įdėjo daug pastangų, kad šviesios atminties kunigo A. Lipniūno (1905-1945) palaikai iš Lenkijos, kur jis mirė ir buvo palaidotas, 1989 metais būtų atvežti ir perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.

J. Antanavičius prisipažįsta, kad pasitraukus iš viešo gyvenimo jam labiausiai trūksta bendravimo su žmonėmis, tačiau panevėžiečių dėmesio jis sulaukia iki šiol. „Piktiems žmonėms esu kaltas, o geri žmonės mane užjaučia, net parduotuvėje užkalbina“ – sakė monsinjoras. J. Antanavičius neslepia, kad šiuo metu gyvena gana sunkiai – tegauna vos kiek daugiau nei 400 litų pensiją, o vien už namo šildymą dujomi s reikia mokėti tūkstantį litų. „Kvailas buvau, kad kadaise paklausiau kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir neėmiau algos už tikybos pamokas mokyklose“, – apgailestauja monsinjoras, dabar negalintis įrodyti, kad maždaug dešimtmetį dėstė tikybą įvairiose Panevėžio mokyklose ir todėl praradęs galimybę gauti didesnę pensiją.

J. Antanavičius priminė ir savo nuopelnus Panevėžiui – G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai jis prieš keletą metų padovanojo vertingų knygų kolekciją, kurioje yra net 1735 metais išleista knyga, mieste įkurtais Šv. Juozapo senelių globos namais. Pastarųjų statyboms jis sako paaukojęs maždaug pusę milijono litų, kuriuos surinko pardavęs įvairų savo paveldėtą turtą, suradęs daug aukotojų.

Pasitraukęs nuo aktyvaus gyvenimo, J. Antanavičius neseniai savo lėšomis išleido pakartotiną maldaknygės silpnai matantiems žmonėms „Viešpatie, aš regiu“, tiražą. Jau ne pirmus metus dvasininkas rašo atsiminimų knygą, kurią taip pat tikisi kažkada išleisti.

Panevėžio vyskupo J. Kaunecko žurnalistų klausimai, ar dera nušalintam juo pareigų J. Antanavičiui dalyvauti A. Lipniūno pagerbimo renginyje, nenustebino. Laišką, kuriame stebimasi, kodėl minėtas kunigas minėtame renginyje skaitys pranešimą, gavo ir Panevėžio vyskupas, ir Vatikano nuncijus Lietuvoje.

J. Kaunecko teigimu, 2009 metais gavęs atsakymą iš Vatikano, jis parašė dekretą, kuriuo J. Antanavičiui buvo uždrausta viešai atlikinėti kunigo pareigas – laikyti Šv.mišias, klausyti išpažinčių. Vyskupo sprendimą J. Antanavičius apskundė Vatikanui ir bausmė buvo pakeista – kunigo pareigas atlikti jam uždrausta ne tik viešai, bet ir privačiai, tačiau nurodytas bausmės galiojimo laikas – iki 2013 metų kovo.

Pasak vyskupo J. Kaunecko, nei vaikščioti gatvėmis ar dalyvauti viešuose renginiuose nubaustam dvasininkui neuždrausta.