Ant vaikžudyste paženklinto Jonaičių namo kleketuoja gandrai

Ant Petrališkės kaime (Kelmės r.) esančio Jonaičių namo kamino, iš kurio jau seniai neberūksta dūmai, gandrai buvo pradėję suktis lizdą, o jį išardžius, čia atskrenda kasryt ir, nutūpę ant stogo, kleketuoja.

Prie šio rytinio gandrų klegesio kaimynai jau baigia priprasti, kaip jau priprato ir prie ištuštėjusios Jonaičių sodybos.

Prieš penkerius metus šiame Petrališkės kaimo name įvykusi tragedija, kurios aukomis tapo 8 metų Tomas ir 12 metų Mantas Jonaičiai, sukrėtė visą šalį.

Ant berniukų mamos 34 metų Almos Jonaitienės kritę kraupūs įtarimai, vaikžudės prisipažinimas, migloti nusikaltimo motyvai, į dienos šviesą išplaukę žudikės meilės romanai su kitais vyrais sukrėtė ne tik šią šeimą pažinojusius žmones.

Viena kitą sparčiai vijusiomis naujienomis ir gandais apipinta Jonaičių šeimos istorija, kurios siužeto vingiai pranoko net meksikietiškuose serialuose rodomas istorijas, netruko tapti labiausiai šalyje aptarinėjama žinia.

Po šių įvykių prabėgus penkeriems metams Jonaičių namas, kuriame anksčiau gyveno septynių asmenų šeima, stovi tuščias.

Pagrindine šios kraupios istorijos veikėja tapusi A. Bružaitė-Jonaitienė iki gyvos galvos įkalinta Lukiškių kalėjimo vienutėje, jos aukomis tapę sūnūs Tomas ir Mantas atgulė amžino poilsio Kražių kapinaitėse, vyriausioji Jonaičių dukra Vaida išvyko į Didžiąją Britaniją ir jau pati sūpuoja savo dukrą, o kurį laiką netekties skausmą alkoholyje skandinęs šeimos galva Virgilijus Jonaitis užsikodavo ir palikęs namus Petrališkėje kartu su mažamečiu sūnumi ir dukra persikraustė gyventi į savo tėviškę Radviliškio rajone.

Prieš penkerius metus įvykusią Jonaičių šeimos tragediją šalyje jau spėjo nustelbti kiti įvykiai, tačiau to negalima pasakyti apie vos kelis šimtus gyventojų turinčią Petrališkę.

Senesni šio kaimo gyventojai pasakoja apie negera lemiančius dėsningumus - Petrališkę vis sukrečia dvigubos žūtys.

Iš magistralės Šiauliai-Tauragė pasukus Kražių link kelias ima smagiai vingiuoti tai kildamas aukštyn, tai leisdamasis žemyn ir provokuodamas spustelėti greičio pedalą.

Vos tai padarius, į galvą šauna mintis – o jei policija? Tačiau racionalią mintį iškart lauk veja kita mintis – iš kur čia policija, juk A. Jonaitienė šiuo keliu ketverius metus važinėjo net neturėdama vairuotojo pažymėjimo ir nė karto neįkliuvo.

Smagų lėkimą kiek sulėtina dar viena toptelėjusi mintis – o jei per penkerius metus čia kas nors pasikeitė? Akimis pamatuodamas prieš mane atlekiančių automobilių greitį nusiraminu – aš čia ne vienintelis greičio pedalą spustelėti panoręs vairuotojas.

Ne veltui ši kelio atkarpa yra mėgiama ralio meistrų, o netoli Kražių esanti Petrališkė plačiajai visuomenei ilgą laiką buvo žinoma tik kaip čia rengiamo ralio greičio etapo finišas.

Tačiau viskas pasikeitė prieš penkerius metus, kai Petrališkės kaimas išgarsėjo kaip kraupaus nusikaltimo vieta.

Neprivažiavus Kražių, ties tiltu per Kražantės upelį pristabdau automobilį ir pasuku kairėn Pluskių kaimo link – nusprendžiu vėl užsukti į vietą, kur buvo rasti nužudytų berniukų kūnai.

Rašant apie šią tragediją čia teko lankytis ne kartą, tačiau laikas dildo atmintį, todėl pasiklystu - pavažiavęs miško keliuku atsiduriu laukymėje, o priėjęs prie Kražantės nepastebiu jokių pėdsakų, kurie primintų anksčiau matytą vietą.

Sugrįžęs į vieškelį pasuku artimiausio miškelio link ir įdėmiai dairydamasis pamatau vos pastebimą miško keliuką, prie kurio įvažiavimo riogsojo šakų krūva.

Keliuku patraukiu pėsčiomis. Automobiliu čia jau seniai niekas nevažiavo - ant miško keliuko mėtosi šakos, kelią užtvėrė kelios medžių išvartos.

Prieš penkerius metus šiuo keliuku buvo galima patekti į netoli Kražantės esančią miško aikštelę, kurią buvo pamėgusios nuošalesnės vietos ieškančių meilužių porelės.

Vieną tokią automobilyje besimylinčią porelę šioje aikštelėje užtikau ir prieš penkerius metus, kai su dviem kolegomis užsukau patikrinti, ar čia parodymų patikrinimui nebus atvežta dėl įvykdyto nusikaltimo jau prisipažinti spėjusi A. Jonaitienė.

Gali būti, kad vieta, į kurią išmesti atvežė nužudytus sūnus, A. Jonaitienei buvo žinoma iš anksčiau čia vykusių susitikimų su meilužiais.

Vietą, kur buvo rasti Tomo ir Manto kūnai, dabar žymi Kražantės pakrantėje išdygę du nedideli mediniai kryžiai.

Šalia kryžių mėtosi keli stikliniai čia degintų žvakių indeliai. Tai vienintelis čia apsilankiusių žmonių paliktas ženklas. Aplink – tyla ir ramybė.

Miško takeliu grįžtu prie vieškelyje palikto automobilio. Dar keturi kilometrai ir atsiduriu Kražiuose.

Patekti į miestelio kapines nesunku. Kapinių prieigose stovinčios koplyčios bokštas gerai matosi iš bet kurios Kražių vietos.

Tomo ir Manto kapą taip pat randu be vargo – rusvo granito plokštės, kuriose iškalti besišypsančių berniukų portretai, išsiskiria iš kitų - daugiausia juodos spalvos – antkapių.

Ant berniukų kapo guli keli apvirtę gėlių krepšeliai, prie paminklo likę čia degintų žvakučių indeliai.

„Tos gėlės ir žvakutės čia gal dar nuo žiemos liko, o gal jas čia neseniai lankęsis V. Jonaitis padėjo“, - užkalbinta svarstė gretimą kapą tvarkiusi moteris.

Ši kražiškė V. Jonaitį su vaikais matė sekmadienį Kražių bažnyčioje, kai čia buvo aukojamos šv. Mišios už prieš penkerius metus nužudytų Tomo ir Manto vėles.

„Nemačiau, kad pats V. Jonaitis tvarkytų kapą, tačiau kapas tikrai nėra apleistas, o per Vėlines visas Mantuko ir Tomuko kapas būna žvakutėmis nustatytas. Kas ateina į kapines, tas ir uždega bent po žvakutę“, - pasakojo gretimo kapo tvarkytoja.

Nuo Kražių iki Petrališkės – dar penki kilometrai vieškeliu. Pakeliui pamatau gandrus. Vienas baltašonis vaikštinėja keliu, kitas – tupi medžio viršūnėje sukrautame lizde. Kiek tolėliau matosi dar vienas po laukus vaikštinėjantis gandras.

Jonaičių namas stovi kaip stovėjęs. Gal ir nepakenktų jo išorę pagražinti, tačiau panašiai atrodančių namų kaime stovi ne vienas ir ne du. Tik atitrūkusio karnizo persikreipusios lango užuolaidos išduoda, kad į šio namo vidų šeimininkas jau senokai buvo užsukęs.

Pasižvalgius po kiemą galima pastebėti ir daugiau ištuštėjusios sodybos požymių – seniai nenaudoto šulinio dangčio lentos aptrupėjusios, sutrūnyti baigia ir prie elektros stulpo pritvirtinta krepšinio lenta.

Šalia mėtosi du apdriskę kamuoliai: vienas - krepšinio, kitas – futbolo.

Į kieme besimėtančius kamuolius dėmesį atkreipiau ir 2007-ųjų kovo 21-ąją, kai lydimas dviejų kolegų atvažiavau rinkti informacijos straipsniui apie išvakarėse mįslingai pradingusius du vaikus.

Tąkart žurnalistus pasitikęs V. Jonaitis nepaleisdamas iš rankų smilkstančios cigaretės tvirtino nežinąs, ką ir begalvoti: jaunėlis Tomas prapuolė išėjęs į parduotuvę nusipirkti jogurto, vyresnysis Mantas dingo išvykęs į futbolo treniruotę.

Vaikų dingimo dieną V. Jonaitis buvo komandiruotėje, vaikus iš namų išlydėti turėjusios A. Jonaitienės tąkart pakalbinti nepavyko - „stresą patyrusi“ moteris buvo atsidūrusi medikų rankose. Namuose prie kompiuterio sėdėjusi 15-metė Vaida apie išvakarėse prapuolusių broliukų dingimo aplinkybes žurnalistams sakė neturinti ką pasakyti.

Dairausi sodyboje gandrų, tačiau nei jų pačių, nei jų buvimo pėdsakų nepastebiu.

„Atskrenda čia gandrai ryte, nutūpę ant stogo kalena, bet lizdo nesuka. Lizdą jie berže susinešę. Pakalena rytais ir išskrenda. Šiandien ryte jau buvo atskridę“, - lryto žurnalistą patikino Jonaičių kaimynė Edita Palubinskienė.

Nors E. Palubinskienės namas stovi greta Jonaičių namo, moteris sakė artimesnių santykių su šiais kaimynais nepalaikiusi.

„Čia kaime mes kitokie – atviresni, draugiškesni. O Jonaičiai uždari buvo, pas jokį kaimyną neužsukdavo. Mes gyvenam atvirai, nei durų rakinam, nei ką nuo kaimynų slepiam. O Jonaičiai elgėsi lyg ko bijotų – būdavo, parvažiuoja namo, pastato mašiną prie namo ir lekia paskubom į trobą.

Kai Jonaičiai čia su vaikais atsikraustė gyventi, aš nuėjau naujakuriams pieno ir bulvių pasiūlyti. Lauke užkalbinta ir mano pasiūlymą išgirdusi Alma tik linktelėjo galvą ir, pasakiusi „Einu į vidų“, uždarė duris ir laukan nebeišėjo. Kiek pastovėjusi pakraipiau galvą ir sugrįžau atgal“, - kaimynės keistenybes prisiminė E. Palubinskienė.

Moteris sakė, jog ją stebino ir A. Jonaitienės šeimininkavimas: „Jonaičiai neilgai trukus įsigijo karvę, atsirado veršiukų. Būdavo, pririša Alma veršiuką ganytis ir neina jo perkelti į kitą vietą. Ar nerūpėdavo jai, ar nesuspėdavo, o gal supratimo trūko, kaip su gyvuliu elgtis? Jei jau gyvulį turi, tai juo ir rūpintis reikia.“

Dviejų vaikų nužudymas, E. Palubinskienės manymu, Petrališkei uždėjo neišdildomą neigiamą antspaudą: „Graži mūsų gyvenvietė buvo ir „prie kolūkio", ir dabar, o po šių žudynių viskas susimaišė. Kur tik nueisi, visi sužinoję, kad esi iš Petrališkės, tik ir puola klausinėti: „Na, kaip ten Jonaitis, ar negeria, ar su žmona nesusitaikė?“

„Paliko Petrališkę V. Jonaitis dar pernai vasarą ir ramybė – sumažėjo kalbų. Girdėjau, kad dabar Radviliškio rajone gyvena, kad tolimųjų reisų vairuotoju dirba, kad gerai jam sekasi. Jei viskas taip ir yra, tai džiaugiuosi. Gerai, kad ir Vaida išvažiavo, čia ji vis tiek neišvengdavo smalsuolių žvilgsnių, o ten, Anglijoje, gal ras savo laimę“, - portalui lrytas.lt sakė E. Palubinskienė.

Kita kaimynė Albina Zėringienė tvirtino, kad Šeduvoje įsikūręs V. Jonaitis sugrįžti į Petrališkę nebesiruošia.

„Namą, iš kurio išsikraustė dar pernai vasarą, V. Jonaitis žadėjo parduoti. Gyvulius sodybos tvarte dabar laiko kaimynas, o namas stovi tuščias.

Paskutinį kartą trumpam čia V. Jonaitis buvo užsukęs per penktąsias sūnų nužudymo metines, kai dalyvavo bažnyčioje vykusiose pamaldose ir lankėsi kapinėse.

Čia su dukryte trumpam buvo grįžusi ir Vaida. Ką galiu pasakyti – laikas gydo žaizdas. Nebėra V. Jonaičio Petrališkėje ir viskas pamažu nurimo“, - sakė A. Zėringienė.

„Gandrai ant V. Jonaičio namo kamino lizdą krautis buvo pradėję dar pernai rudenį. Tikriausiai jautė, kad nuvirs mūsų kieme esantis gandralizdis. Nors lizdas nuo kamino buvo nukrapštytas, gandrai iki šiol atskrenda ant Jonaičių namo stogo ir nutūpę kalena. Gandrų šiuose kraštuose daug“, - portalui lrytas.lt sakė dar viena V. Jonaičio kaimynė Jadvyga Janavičienė.

Greta Jonaičių sodybos gyvenanti J. Janavičienė sakė su šiais kaimynais nebendravusi.

„O ar jums šioje istorijoje viskas aišku? - pradėjus pokalbį apie penkerių metų senumo įvykius netikėtai paklausia J. Janavičienė ir pati netrukus atsako: „Man tai ne. Man galvoje netelpa, kaip galima savo vaikus nužudyti. Mįslių ir po A. Jonaitienės teismo liko.“ 

Moteris sakė kartais pagalvojanti, kaip būtų per tuos penkerius metus pasikeitę Tomas ir Mantas. „Tomukas tai judresnis buvo, labiau išdykęs, o vyresnėliui Mantui dabar jau septyniolika būtų sukakę.

Kartais pagalvoju, kur reikėtų A. Jonaitienei eiti, kur prisiglausti, jei ją kas iš kalėjimo paleistų. O kad kažkada paleis, tuo neabejoju – juk ir I. Achremovą (žurnalisto Vito Lingio žudiką - red.) paleido“, - svarstė J. Janavičienė.

Petrališkės senbuvė atkreipė dėmesį ir į kraupų dėsningumą – šį kaimą vis sukrečia dvigubos žūtys.

„Dar sovietmečiu du Petrališkės kaimo gyventojai žuvo per avariją. Avarija įvyko netoli Petrališkės, mašina rėžėsi į medį. Vairuotojas tik susižeidė, o vienas kartu su juo važiavęs vaikinas žuvo iškart. Dar vienas keleivis mirė nuvežtas į ligoninę.

Kiti du Petrališkės kaimo gyventojai per netoli Šiaulių įvykusią avariją žuvo jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Abu žuvusieji buvo pašarvoti Petrališkės kultūros rūmuose.

Prieš penkerius metus tuose pačiuose kultūros rūmuose vyko ir Tomo bei Manto Jonaičių šermenys“, - keistus sutapimus vardijo J. Janavičienė.

Bene didžiausias Petrališkės kaimo pastatas - kultūros rūmai – jau kurį laiką stovi tušti kaip ir Jonaičių namas. Aptrupėję, samanomis apaugti baigiantys kultūros rūmų laiptai byloja, kad į šį nebereikalingu tapusį pastatą jau seniai niekas nebevaikšto.

„Kultūros ir švietimo“ funkcijas iš nebeveikiančių kultūros namų perėmė gretimame pastate įsikūrusi parduotuvė.

Prisėdus ant šalia parduotuvės pastatytų suoliukų galima aptarti vietines aktualijas, o greta pastatytas stalas taip ir provokuoja padėti ant jo ką nors, kas čia vykstančią „savišvietą“ padarytų dar sklandesnę.

Užėjęs į parduotuvę sutikau tą pačią pardavėją, kurios klausinėjau ir prieš penkerius metus, kai A. Jonaitienė prisipažino nužudžiusi savo vaikus.

Tąkart pardavėja Eugenija Leščiauskienė prisiminė, kaip prieš savaitę į parduotuvę atėjusi A. Jonaitienė teiravosi, ar čia nepasirodė nupirkti jogurto pasiųstas sūnus. Pardavėja tuomet nusistebėjo, kad iš parduotuvės negrįžtančio sūnaus A. Jonaitienė ėmė ieškoti tik po dviejų valandų.

„Po truputį ta istorija jau baigia pasimiršti, A. Jonaičio nebematau ir Petrališkėje, ir per televizorių. Kol čia gyveno visi, vaikai užeidavo šio ar to nusipirkti, o ir pats A. Jonaitis kelius į parduotuvę buvo pramynęs. Aišku, jis čia ateidavo ne saldainių pirkti, o po to „susitvarkė“, dabar girdėjau vilkiką vairuoja. Man tai šioje istorijoje klausimų nebeliko“, - per pastarąjį apsilankymą Petrališkėje portalo lrytas.lt žurnalistui sakė E. Leščiauskienė.

Priėjus prie šalia parduotuvės sėdėjusios kompanijos, nuo stalo iškart dingo ten stovėjęs buteliukas, liko tik keli gabaliukai užkandai papjaustytos dešros.

Prisistačius žurnalistu ir paklausus čia sėdinčiųjų nuomonės apie prieš penkerius metus Petrališkę sukrėtusius įvykius, iš pradžių tvyrojusi įtampa staiga atlėgo. Žmonės šnekūs, tik spėk klausytis.

„Būna, nusikaltėliai dar žiauresnių nusikaltimų padaro ir niekas jų iki gyvos galvos nenuteisia. O A. Jonaitienei per daug davė – jai būtų ir kokių 25 metų užtekę“, - mestelėjo viena prie stalo sėdėjusi moteris.

„Tėvas prieš motiną sūnus nuteikinėjo, tai ir neištvėrė moteris“, - pirmajai pašnekovei antrino šalia sėdėjęs vyras.

„Alma buvo ūmaus charakterio, nesusivaldė ir padarė tai, ko po to pakeisti nebegalėjo“, - dėstė trečias pašnekovas.

Vienas prie stalo sėdėjęs vyras tvirtino, kad Alma normali, darbšti moteris buvo, o Virgis jai nepadėdavęs: „Ji gyvulius šeria, o Virgis kamuolį į krepšį mėto. Ji pusmaišį grūdų ant nugaros užsivertusi tempia, o Virgis cigaretę kieme traukia.“ 

Veltui laukiu, kad kas užtartų du sūnus praradusį V. Jonaitį ir pasmerktų vaikžudę – prie stalo susirinkę kaimiečiai kupini atjautos vaikžudei.

„Alma tenorėjo normaliai gyventi, o va, kaip išėjo... Dėl to, kas įvyko, jie abu kalti yra, ne vien tik Alma“, - diskusiją šia tema užbaigė prie stalo dar nekalbėjusi moteris.

Sugrįžęs į redakciją perverčiau prieš penkerius metus paties šia tema rašytus straipsnius - juos paskaičius minčių apie atjautą vaikžudei nekilo.

Du savo sūnus A. Jonaitienė nužudė ne pagauta spontaniško įsiūčio, o viską kruopščiai iš šaltakraujiškai suplanavusi.

Nuosprendį Tomui ir Mantui A. Jonaitienė paskelbė, kai ją švelnumu ir gerumu pakerėjusiam meilužiui – tolimųjų reisų vairuotoju dirbančiam Nerijui – užsiminė teturinti tris vaikus: penkiolikmetę dukrą ir mažamečius dvynukus.

Vienatūrį „Renault Espace“, kuriuo po to iki upės nuvežė pasmaugtų sūnų lavonus, A. Jonaitienė vyro paprašė jai palikti iš anksto, kad galėtų nuvažiuoti į Kražius pas odontologę.

Pamaitinusi iš mokyklos sugrįžusį Tomą A. Jonaitienė jam davė kelis litus ir pasiuntė į parduotuvę parnešti jogurto. Koridoriuje nieko bloga nesitikinčiam berniukui A. Jonaitienė užmetė ant kaklo virvę ir užveržusi ją laikė, kol vaikas suglebo. Sūnaus lavoną vaikžudė paslėpė rūsyje ir paskambinsi telefonu Mantui pasiteiravo, kada jis sugrįš į namus.

Prieš egzekuciją A. Jonaitienė pamaitino ir šį sūnų, davė jam išgerti arbatos.

Nors nužudytų berniukų kraujyje buvo aptikta alkoholio (Manto kraujyje – 0,28 promilės, o Tomo kraujyje – net 0,58 promilės), teisme A. Jonaitienė dievagojosi, kad prieš mirtį vaikų alkoholiu nesvaigino.

Vaikų lavonus apie dešimt kilometrų pavežusi ir į upę išmetusi A. Jonaitienė Manto telefoną nuvežė į Kelmę ir išmetė autobusų stotelėje. Telefoną radęs kelmiškis pardavė jį savo draugui. Pastarasis vos įjungęs aparatą pateko į pareigūnų rankas ir atsidūrė areštinėje.

Norėdama nuslėpti nusikaltimą A. Jonaitienė griebėsi vaidybos: raudojo ir alpo prie sūnų karstų, klupo prie kapo duobės. Pirmieji apie galimą vaidybą įtarė medikai, pastebėję, kad iš širdgėlos alpstančios A. Jonaitienės kraujospūdis yra normalus.

Netiesioginiu kaltės įrodymu tapo ir meilužiui rašytos SMS žinutės. Žudynių dieną A. Jonaitienė meilužiui nusiuntė vieną, o kitą dieną – septynias SMS žinutes.

Dviem vaikais atsikračiusi moteris jos taip dievinamam Nerijui nepagailėjo malonių žodžių, kaip antai: „bučiukas“, „pasiilgau“, „labai norėčiau prie tavęs prisiglausti“. Dar vieną SMS žinutę meilužiui A. Jonaitienė nusiuntė tuoj po savo vaikų laidotuvių.

Kalta dėl vaikų nužudymo prisipažinusi A. Jonaitienė į klausimą, kam reikėjo žudyti du pačios pagimdytus ir augintus vaikus, taip ir neatsakė.

Kaltinimą per teismo procesą palaikiusio prokuroro nuomone, tikėtina, kad nusikaltimą A. Jonaitienė įvykdė kurdama ateities planus – siekdama užkariauti kitą vyrą.