Pasaulinio bestselerio autorius T. Snyderis, apsilankęs Lietuvoje, kurios dramatiškai istorijai skyrė šimtus puslapių, čia susilaukė dvejopos reakcijos. Negausi akademinė ir blaiviai mąstanti visuomenės dalis jo mintis bei įžvalgas priėmė smalsiai, geranoriškai. Kiti, reiškiantys savo požiūrį anoniminiuose interneto komentaruose ir viename pakaunės miestelyje atsiliepė taip, kaip ir dera intoksikuotai sąmonei. Pagirioto nusikaltėlio įtūžiu: „Dink ir nesikišk į svetimus reikalus!“
Kitaip reaguoti jie (savi, lietuviai, mūsiškiai) tiesiog nėra įgalūs. Bet kokios įžvalgos apie holokaustą, žydus, lenkus ir kitus tamsius istorijos reikalus sužadina blogą skonį burnoje bei verčia kietai susigniaužti kumščius. Juk žmonės iš esmės nesikeičia – tik aplinkybės, kuriomis jie gyvena ir veikia.
Dabartinėje Lietuvoje aktyviau ar pasyviau veikia palikuonys tų, kurie išgyveno dviejų brutaliausių XX amžiaus režimų terorą – patys jame dalyvavo, tapo aukomis arba sugebėjo apsimetę prisitaikyti. Tai – užteršta visuomenė, kuri negali (ir nenori) priimti permainų, pasaulėžiūros, būdingos iš tiesų demokratinėms valstybėms, tačiau kartu godžiai siurbianti politinę demagogiją ir imli buvusio okupanto nostalgiją skatinančiai propagandai.
Tarkime, mergaitės, kurią abi konfliktuojančios pusės vadina įkaite, istorija. Iki šiol neregėtas įtūžio ir priešpriešos katalizatorius, sparčiai graužiantis ir visuomenės, ir pačios valstybės teisinius pamatus. Gerokai pralenkiantis 1992-ųjų isteriją, kai dešiniųjų mobilizuotos „megztosios beretės“ daužė politikų akinius prie Seimo, pranokstantis net garsųjį ginkluotų savanorių pasitraukimą į miškus.
Šios istorijos veikėjų prigimtis ir polinkiai – aiškūs. Tai ryžtingi ir dėl ko nors sukti galvą nepratę žmonės. Esant tinkamoms aplinkybėms tokie ima šautuvą ir guldo ideologinį priešą į griovį, kurį šis prieš tai priverčiamas išsikasti. Žydas, komunistas, „žydras“, ar šiaip erzinantis elementas turi būti izoliuojamas. Jeigu leidžia aplinkybės - naikinamas. Taip buvo praeityje, pakartota 2009 metais, taip galėtų būti ir ateityje. Norinčiųjų veikti jau yra, o situacija kaista. Juk Kruvinųjų žemių gyventojai dar nepamiršo svaiginančio parako kvapo ir malonaus ginklo atatrankos jausmo.
Pažvelgus atidžiau, paveikslas tampa išbaigtas iki mažiausios detalės. Rusijos banditų išpopuliarinta kalėjimų subkultūra, „blatnos“ dainos, skambančios mašinų vagių automobiliuose, patologiška neapykanta „mentams“, prokurorams ir teismams. Gaivališkas anarchijos ilgesys bei kadaise jau girdėtas motyvas „Viską sugriausime iki pamatų ir naują tvarką sukursime“. Nieko naujo po saule – istorija sukasi spirale, netgi užkeiktos ir krauju persunktos teritorijos – tos pačios. Tik veikėjų vardai kiti, bet tai – ne esmė.
Čia viskas aišku. Įdėmaus žvilgsnio verti tie, kurie viską puikiai suprasdami žaidžia su ugnimi, kaitina šį mažos revoliucijos katilą, bukai regėdami tik savo populiarumo reitingus ir tolumoje šmėžuojančias Seimo narių kėdes. Tokie patys kvailiai, kokie iki putų dribimo iš nasrų pliurpdavo Abiejų Tautų Respublikos Seime, pagal „liberum veto“ teisę stabdė visus įstatymus, kol atėję rusai sunaikino ir pačią Respubliką, ir šauniuosius seimūnus.
Prisiminus visus šiuos senesnius bei visai naujus mūsų praeities įvykius, visai kitaip nuskamba ir profesoriaus T. Snyderio žodžiai: „Mums reikia istorinių faktų analizės, o ne atminties, prisiminimų. Istorijos nepakeisi, bet gali mėginti ją įsisąmoninti ir įžvelgti besikartojančius sindromus, o jų tikrai esama. Vienas jų – kai žmogus sąmoningai siekia naikinti kitą žmogų, kitas – kai visuomenė chroniškai nebepasitiki savo valdžia ir valstybe, trečias – istorinė kaltės našta, kurią lyg ir mėginama nusimesti, bet kažkaip vangiai, politikuojant ir išsisukinėjant“.