Panevėžio moterų pataisos namai: vampyrų populiarumas, pabėgimai į barą ir kalinių dinastijos

Iš pradžių kalėjo ir vyrai

Tai, kad pačiame viduryje miesto įsikūrusi įkalinimo įstaiga, kurioje bausmę atlieka merginos ir moterys iš visos Lietuvos, netikėtumas tik Panevėžio svečiams. Jau ne viena karta panevėžiečių žino, kad čia – moterų kalėjimas. Taip jis miestiečių vadinamas iki šiol, nepaisant ne kartą pasikeitusio oficialaus įstaigos pavadinimo.

Vienintelė Panevėžyje įkalinimo įstaiga dabartinėje P. Puzino gatvėje įkurta XIX amžiuje. Kalėjimui buvo parinktas sklypas tuomet dar neužstatytame Panevėžio pakraštyje, prie Žaliosios gatvės. Nors planai įkurdinti nuteistuosius šalia veikiančios realinės mokyklos ir miesto sodo nesulaukė didelio miesto gyventojų pritarimo, 1893 metais kalėjimas buvo baigtas statyti ir pašventintas.

Keturių šimtų vietų kalėjime ilgą laiką bausmes atlikdavo ir vyrai, ir moterys. Aišku, atskirose patalpose. Pavyzdžiui, 1935 metais jame bausmę atliko 301 vyras ir 33 moterys. Kartu su suaugusiaisiais nelaisvėje tuomet buvo laikomi ir penki vaikai.

Kaliniai laiko veltui neleisdavo: kalėjimo dirbtuvėse gamino baldus, reples, vinis, vijo virves. Nuteistieji dirbo ir už kalėjimo ribų: krovė vagonus, kasė šulinius, laukuose talkino nuimant derlių.

1940 m. birželio pabaigoje Panevėžio kalėjime buvo 230 kalinių. Po mėnesio čia įkalinti ir politiniai kaliniai.

Jau sovietmečiu, 1960 metais, Panevėžio kalėjimas buvo reorganizuotas į moterų įkalinimo įstaigą. Ji vadinosi OČ 12/5 ir buvo pavaldi Vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų departamentui.

Ypač daug merginų ir moterų Panevėžyje buvo įkalinta apie 1980-uosius, kai Maskvoje vyko olimpinės žaidynės. Tuomet stengtasi „nepageidaujamus elementus“ išvežti kuo toliau nuo Sovietų Sąjungos sostinės. Taip Panevėžyje atsidūrė net kai kurios nuteistosios iš Rusijos.

Į kalėjimą tuomet sodinta net už smulkmenas. Pavyzdžiui, už pavogtus 12 rublių vertės keturis maišus salietros viena moteris gavo 4 metus nelaisvės.

Dabartinis Panevėžio pataisos namų direktorius Edvardas Norvaišas sako, kad tuomet nuteistosios turėjo gyventi baisiomis sąlygomis. Tik „laimingosios“ galėjo džiaugtis, jei pavykdavo miegoti triaukštėje metalinėje lovoje. E. Norvaišas spėja, kad perpildytuosiuose gyvenamuosiuose kambariuose glausdavosi apie 50-60 nuteistųjų. Netilpusios į gyvenamąsias patalpas miegodavo koridoriuose ant savo šimtasiūlių striukių.

Kalėjime įrengtas siuvimo fabrikas sovietmečiu veikė visu pajėgumu, visą parą, nuteistosios jame dirbdavo pamainomis. Darbas kalinėms buvo privalomas.

Privaloma buvo ir dėvėti specialią kalinių uniformą – tamsiai rudos spalvos sijoną, palaidinę, švarkelį. Net skarelės visų nuteistųjų buvo vienodos, melsvos spalvos. Žiemą jų garderobą papildydavo šimtasiūlės, žieminiai batai.

Fermoje ilgai neišbūdavo

Palyginti su šiuolaikiniu valgiaraščiu, maistas kalėjime buvo labai skurdus ir vienodas. Paprastai nuteistosios valgydavo sriubą, košę, gaudavo mėsos ar žuvies gabalėlį. Nemaža paspirtis buvo sovietmečiu už miesto, prie Kaimiškio kaimo veikęs kalėjimo ūkis – ten nuolat gyvendavo kelios nuteistosios, prižiūrinčios fermoje auginamas kiaules. Vėliau nupenėtos riestauodegės patekdavo į kalėjimo virtuvę.

Nors į fermą dirbti būdavo išleidžiamos tik pačios pavyzdingiausios kalinės, prieš pagundas gyvendamos tokiomis pusiau laisvės sąlygomis dažnai neatsilaikydavo ir jos. Fermoje nuolatos prižiūrėtojų nebūdavo, vienintelė kalinių kontrolė paprastai vykdavo telefonu – kelis kartus per parą jos turėdavo raportuoti, ar viskas gerai. Tačiau neretai privalomo raporto valandą nuteistosios atsiliepdavo sunkiai beapversdamos liežuvį. Tuomet pareigūnai prasižengėles veždavo atgal į kalėjimą. Neretai į fermą nuvykusiems prižiūrėtojams tekdavo ir aplinkinių kaimų vyrus išvaikyti, atėjusius kompanijos kalinėms palaikyti.

Tačiau vėliau ūkis buvo panaikintas. Tiesa, neseniai nuteistosios vėl čia ėmė retsykiais atvažiuoti. Teisingumo ministerija sutiko jau daugelį metų tuščius kolonijos pagalbinio ūkio pastatus užleisti Panevėžio gyvūnų globos draugijai. Čia įrengtuose voljeruose prieglobstį rado benamiai šunys, ateityje atskiroje patalpoje bus apgyvendintos ir beglobės katės. Po kelias nuteistąsias jau ne kartą buvo atvežtos pagelbėti savanoriams gyvūnų gelbėtojams: nuteistosios valė teritoriją, bendravo su žmogaus dėmesio ištroškusiais keturkojais.

Užkampis virto centru

Kadaise miesto pakraštyje buvęs kalėjimas dabar iš visų pusių apstatytas privačiais daugiabučiais namais ir atsidūręs centrinėje Panevėžio dalyje. Dabartinių Panevėžio pataisos namų teritorija užima maždaug hektarą.

Be senojo raudonų plytų pastato prie P. Puzino gatvės, kuriame įsikūrusi įstaigos administracija, už aukštų tvorų čia pastatyti keli gyvenamieji korpusai, gamybinės patalpos, kuriose veikia Valstybės įmonės prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų filialas Nr.1, atskirame pastate įrengtos drausmės grupės patalpos ir baudos izoliatorius, dar viename atskirame namuke įsikūręs Sveikatos priežiūros skyrius. Tame pačiame pastate apgyvendinamos vaikus iki 3 metų pačios norinčios auginti nuteistosios.

Tokią galimybę bausmę atliekančios moterys turi tik nuo 1994 metų. Iki tol nuteistųjų vaikai iki dviejų metų taip pat gyvendavo kalėjime, tačiau pačioms motinoms jų auginti nebuvo galima. Savo mažylius jos galėdavo aplankyti tik kartą per dieną. Tik žindyvės maitinti savo kūdikių buvo įleidžiamos dažniau.

Tiesa, toli gražu ne visos mamos verždavosi pas savo atžalas. Į pasimatymus su savo mažyliais kasdien eidavo reta kuri nuteistoji. Senieji pataisos namų darbuotojai pamena, kad aplankyti vaikų kai kurios motinos noriau eidavo tik vasarai įpusėjus, kai uždarame vaikų pasivaikščiojimams skirtame kiemelyje sunokdavo vyšnios ir obuoliai. Tuomet, jei tik prižiūrėtojos nenuvydavo, motinos greičiau nei varnėnai „nulesdavo“ vyšnias, nudraskydavo obuolius ir pilnomis kišenėmis grįždavo pas savo likimo drauges.

Dabar nuteistosios vaikus iki 3 metų gali auginti pačios. Tiesa, pataisos namų administracija kartu su vaikų teisių specialistais sprendžia, ar tai nepakenks vaiko interesams. Pavyzdžiui, jei moteriai skirta ilga laisvės atėmimo bausmė, galbūt vaikui bus didesnė trauma kartu praleisti kelerius metus, o vėliau būti nuo mamos atplėštam, nei iš karto apsigyventi su seneliais ar globėjais.

Vienu metu su mažyliais šiame skyriuje gali būti apgyvendinta 12 nuteistųjų. Beveik visuomet visos vietos čia būna užpildytos, o kartais moterims net tenka palaukti, kol galės čia apsigyventi.

Kambariuose gyvena po dvi nuteistąsias su savo atžalomis. Moterys sau gauna maisto iš pataisos namų valgyklos, o kūdikiams valgį gamina pačios. Vaikams skiriamas geresni maisto produktai, jie kasdien gauna vaisių, daržovių, pieno produktų. Tik sauskelnėmis valstybė neaprūpina, todėl jų tenka pirkti pačioms motinoms.

Darbuotojų paklausus, ar panašių istorijų kaip sovietmečiu obuolius ir vyšnias valgančios gimdytojos nepasitaiko dabar, aiškaus paneigimo neišgirdome – ir šiais laikais motinų „zonoje“ būna visokių. Juk neatsitiktinai nuteistosios privalo atiduoti prižiūrėtojams kiaušinių, kuriuos gauna vaikų maitinimui, lukštus. Pasirodo, būna atvejų, kai užuot iškepusios iš jų blynų ar omletą savo atžaloms, moterys juos išmaino į cigaretes.

Pasak Panevėžio pataisos namų direktoriaus E. Norvaišo, mainai labai populiarūs tarp nuteistųjų. „Nepilnametės, neturinčios ką mainyti, bent gumutes plaukams į cigaretes bando išsikeisti“, – sako įkalinimo įstaigos vadovas. O rūko didžioji dalis pataisos namų gyventojų.

Cigaretės – viena iš tų prekių, kurioms pataisos namų teritorijoje veikiančioje parduotuvėje nuteistosios išleidžia daugiausia pinigų. Po jų populiariausias pirkinys – kava, arbata. Tiesa, lrytas.lt užkalbintos nuteistosios skundėsi aukštomis kainomis šioje parduotuvėje – pusė kilogramo „Merild“ kavos čia kainuoja 20,99 Lt, kilogramas pernykščio derliaus bulvių – 1,20 lt, dešimt kiaušinių – 6,50 lt. Beje, pastaruosius pinigų stokojančios moterys gali pirkti ir po vieną.

„Tualetinis popierius labai prastas – nors jis pigus, 4 rulonėliai kainuoja 1,40 lito, tačiau toks plonas, kad net kišenėje nešiojant greitai į dulkes susitrina“, – pasakojo viena nuteistoji. Netrukus aplinkui susirinkusios moterys tvirtino, kad, jų žiniomis, Panevėžio pataisos namų parduotuvėje kainos, lyginant su kitose įkalinimo įstaigose įkurtose, yra bene pačios didžiausios.

Suknelė Džordanai

Šiuo metu dirbti nuteistosioms nėra privaloma. Tačiau nemažai moterų noriai dirba: tai trumpina bausmės laiką ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – ir dienos greičiau eina, ir anksčiau laiko paleidžiant darbas vertinamas kaip teigiamai nuteistąją charakterizuojanti aplinkybė.

Daugiausia moterų dirba siuvykloje, kur vykdo pačius įvairiausius užsakymus – siuva pradedant patalyne ir baigiant pataisos namų prižiūrėtojų ar „Aro“ pareigūnų uniformomis.

Priimami patys įvairiausi užsakymai – nuteistosios ir gintarėliuose skylutes gręžia bei juos ant virvučių veria, ir dviračių ratams stipinus montuoja, daržovių sėklas rūšiuoja ir pakuoja.

Laisvą laiką daugelis nuteistųjų skiria rankdarbiams. Į rankas adatą, vašelį ar virbalus ima netgi tos, kurios laisvėje niekuomet to nedarė.

Tarp dienas nelaisvėje leidžiančių moterų yra tikrų auksarankių. Viena jų, neseniai išėjusi į laisvę, nerdavo įspūdingo grožio kostiumėlius, sukneles. Vieną įspūdingą nėrinių drabužį auksarankė padovanojo prieš porą metų pataisos namuose koncertavusiai dainininkei Džordanai Butkutei.

Įvairiais rankdarbiais papuoštos ir nuteistųjų gyvenamosios patalpos. Kad čia gyvena moterys gali pasakyti iš karto: pritiesta nertų servetėlių, kaba išsiuvinėti paveikslėliai, ant lovų ir šalia jų priguldyta minkštų žaislų.

Dėl vampyrų – eilė

Kai kurios nuteistosios tik patekusios už grotų susidomėjo ne tik rankdarbiais, bet ir knygų skaitymu. Ne viena yra prisipažinusi, kad atlikdama bausmę knygų perskaitė daugiau, nei laisvėje per visą savo ankstesnį gyvenimą.

Pataisos namuose yra 2 bibliotekos, kuriose – keli tūkstančiai knygų, žurnalų įvairiausiam skoniui. Kaip pasakojo vienoje šių bibliotekų dirbanti vyresnio amžiaus nuteistoji, kitų meiliai šaukiama „Baba“, vos patekusios į įkalinimo įstaigą moterys bando susitvarkyti su savimi ir ieško psichologijos knygų, žurnalų.

Vėliau jos skaito pačią įvairiausią literatūrą. Vyresnės nuteistosios mieliau renkasi lietuvių, rusų klasikos autorius, jaunesnės „ryja“ detektyvus, fantastikos knygas, meilės romanus. Yra nemažai besidominčių joga, meditacija. Jų ypač padaugėjo, kai kelis kartus Panevėžio pataisos namuose lankėsi reiki meistras iš Šiaulių, vedęs praktinius ir teorinius mokymus.

Pastaruoju metu tarp nuteistųjų bene populiariausia vadinamoji vampyrų saga – amerikietės Stefani Mejer keturi fantastikos romanai apie vampyro ir mirtingos merginos meilę. Dėl šių knygų skaitytojos iš anksto rašosi į eilę ir kantriai laukia, kol jas gaus.

Bibliotekoje stovi ir du nemaži akvariumai. Vienas jų – Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės dovana po vizito į šią įkalinimo įstaigą. Kai kurios nuteistosios yra gavusios leidimą auginti kates.

Neatsitiktinai bibliotekoje populiarūs žurnalai apie augalus, sodininkystę, sodybų priežiūrą. Nuteistosios ir pačios augina gėles ir netgi daržoves. Stengdamosi išnaudoti kiekvieną laisvą gabaliuką žemės, jos bendrame kieme sumažino gėlyną ir šalia pasisėja prieskoninių žolelių, salotų, ridikėlių.

Daržiuką turi ir kūdikius auginančios mamos, turinčios atskirą kiemelį, ir netgi už bausmės pažeidimus nubaustos nuteistosios. Pastarosios dengtame pasivaikščiojimų kiemelyje taip pat yra pasidariusios lysves ir augina daržoves.

Netgi bibliotekos „Baba“ neatsilaikė daržininkystės virusui. Moteris geria mėtos, kurią augina bibliotekoje ant palangės, lapų arbatą. Ten pat, vazone prie gėlės, žalius stiebelius į šviesą tiesia du krapai.

Panevėžio pataisos namuose bausmę atliekančios moterys turi galimybę lankyti mokyklą. Vienoms, prieš atsiduriant už grotų, buvo telikę vos keli žingsniai iki vidurinės baigimo, kitoms tenka sėsti prie pradinių klasių vadovėlių.

Čia nuolat organizuojami ir įvairūs kursai, mokymai. Kai kurios nuteistosios yra išmokusios pinti iš vytelių, kirpti, rengiami kompiuterinio raštingumo kursai. Tiesa, apie internetą dėstoma tik teorija – naršyti po jo platybes įkalinimo įstaigoje draudžiama.

Vis dėl to nuteistosioms šis būdas bendrauti su laisvėje likusiais artimaisiais ar draugais nėra visiškai užkirstas. Tarp populiariausių į Panevėžio pataisos namus kartas nuo karto nuteistosioms vis bandomų per tvoras įmesti draudžiamų daiktų – narkotikai, psichotropiniai vaistai, mobiliojo ryšio telefonai ir modemai bevieliam internetiniam ryšiui.

Pasak pataisos namų direktoriaus E. Norvaišo, apie 85 procentus vadinamųjų „permetimų“ pastebimi ir „dovanėlės“ adresačių nepasiekia. Vis dėl to, nepaisant nuolat prie išorinių įkalinimo įstaigos sienų budinčių apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų pastangų, įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų ir specialių tinklų, dalis neteisėtų siuntinių patenka į nuteistųjų rankas.

Ir praėjusią savaitę patikrinimo metu kelios bausmę atliekančios moterys rastos apsvaigusios nuo narkotikų – tai gana retas, bet vis tik pasitaikantis atvejis. Per kratas randama ir mobiliojo ryšio telefonų, kitų neleistinų daiktų.

Pasak E. Norvaišo, tinkamai apsaugoti iš visų pusių panevėžiečių gyvenamųjų namų apsuptus pataisos namus sudėtinga. Čia juk ne amerikietiškas dykumoje įrengtas kalėjimas, prie kurio besiartinantis prašalaitis pastebimas iš tolo. Nors jau seniai pripažinta, kad įkalinimo įstaigai Panevėžio centre – ne vieta, nors jau skirtas 3 hektarų sklypas naujų pataisos namų statybai mažiau apgyvendintoje vietovėje netoli Paliūniškio gatvės ir yra sukurtas jų projektas, kada jie bus pastatyti – nežinia.

Garsiau apie netinkamą Panevėžio pataisos namams vietą garsiau imama kalbėti po to, kai iš jų pabėga nuteistosios. Tokių atvejų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo du. Pirmoji iš Panevėžio pataisos namų 2004 metų sausio 31 dieną pabėgo 22 metų rokiškėnė Rasa Ingeleikaitė.

Po vakarinės rikiuotės, kai buvo užrakintas gyvenamasis korpusas, ji su dar viena nuteistąja išlindo per langą, užsiropštė ant stogelio ir nušoko žemyn. Padedama draugės R. Ingeleikaitė perlipo tvorą ir paspruko. Netrukus bėglė apvogė netoliese esančiame bendrabutyje surastą neužrakintą kambarį ir taksi automobiliu išvažiavo į Rokiškį. Nesumokėjusi taksistui už kelionę į gimtąjį miestą ji pabėgo.

R. Ingeleikaitės nuotykiai baigėsi kitą rytą. Vienos Rokiškio parduotuvės apsaugininkas atkreipė dėmesį į įtartiną pirkėją. Apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų mergina beveik nesislėpdama už striukės prisikišo brangių dešrų ir buvo sučiupta.

Dar viena nuteistoji buvo pasprukusi 2010 metų kovo 17-ąją. Tiesa, laisve 38 metų panevėžietė Kristina Butrimienė džiaugėsi vos 16 valandų.   Manoma, kad ši vienuolika kartų teista moteris pabėgti sumanė kankinama narkotikų bado. Priklausoma nuo kvaišalų nuteistoji vėl už grotų pateko kovo pradžioje. Nors jai buvo skirti raminamieji, narkotikų troškulys buvo toks stiprus, kad ji ryžosi pabėgimui.   Kovo 17 dienos vakarą K. Butrimienė su dar viena nuteistąja išėjo į sveikatos priežiūros kabinetą pasiimti medikamentų ir nebegrįžo.   Netrukus paaiškėjo, jog K. Butrimienė perlipo maždaug trijų metrų aukščio metalinių virbų tvorą. Kalinė sugebėjo neužkliudyti tvoros viršuje išvedžiotų signalizacijos laidų ir neįsipainioti į vadinamąjį dagilį – į volus susuktą spygliuotą vielą. Ant jos spyglių buvo rasta tik bėglės striukės skiaučių. Įveikusi tvorą nuteistoji nušoko ant pataisos namų garažo stogo, o nuo jo nulipo į privataus namo kiemą ir spruko į gatvę.

Praėjus vos pusvalandžiui po pabėgimo K. Butrimienė su savo draugu jau vaikštinėjo po Ukmergės gatvėje esantį prekybos centrą. Iki skausmo pažįstamą vagilę pastebėjo parduotuvės apsaugininkai. Tačiau nežinodami, jog moteris pasprukusi iš kalėjimo, jie tik stebėjo, kad ji ko nors nepavogtų. Pasisukiojusi parduotuvėje porelė išėjo.

Ant kojų sukelti policijos ir pataisos namų pareigūnai per visą naktį tikrino vietas, kur galėjo prisiglausti K. Butrimienė. Kitos dienos vidurdienį pataisos namų darbuotojai ir policijos pareigūnai apsupo daugiabutį Velžio kelio gatvėje, kur gyveno vienas bėglės pažįstamas. Supratusi, kad ateina pareigūnai, nuo kvaišalų apsvaigusi bėglė nesėkmingai bandė pasislėpti bute esančioje spintoje. Atlikus testą K. Butrimienės organizme rasta trijų rūšių narkotinių medžiagų.

Per tvoras – į barą

Vis dėl to, palyginus su nuteistaisiais vyrais, moterys iš įkalinimo vietos bando bėgti itin retai. Tiesa, norinčių nors trumpam įkvėpti laisvės gurkšnį, atsiranda ir tarp dailiosios lyties atstovių.

Pavyzdžiui, sklinda kalbos, kad prieš kelis dešimtmečius nuteistosios buvo įsigudrinusios įveikti tvoras ir spygliuotas vielas norėdamos išgerti alkoholio. Pasakojama, kad kai kurios moterys, tarsi beždžionės tvoromis ir stogais nusigaudavo iki čia pat už įkalinimo įstaigos tvoros tuomet veikusio alaus baro „Žalioji“ ir ten išgėrusios tokiu pat būdu vėl grįždavo į kalėjimą. Kartą viena tokia bėglė, šokdama iš nemažo aukščio, neva net koją buvo susižalojusi.

Tai, kad ne visoms nuteistosioms gyvenimas laisvėje saldus, o gyvenimo „zonoje“ jos nebijo, patvirtina pernai vasarą įvykęs incidentas. Vieną vakarą, išgirdę triukšmą gatvėje, Panevėžio pataisos namų darbuotojai pastebėjo, kad ant jų valdiško automobilio stogo atsisėdusi triukšmauja sena jų pažįstama, teista daugybę kartų. Moteris daužė automobilį ir plyšojo norinti namo – į kalėjimą. Iškviesti policijos pareigūnai ją išvežė į komisariatą, o dar po kelių netrukus padarytų nusikaltimų ji iš tiesų atsidūrė ten, kur ir norėjo – pataisos namuose.

Nuteistųjų padvigubėjo

Pasak Panevėžio pataisos namų direktoriaus E. Norvaišo, paskaičiuota, kad vienos moters įkalinimo įstaigoje išlaikymas per metus kainuoja 23 tūkst. litų. Šiuo metu bausmę Panevėžyje atlieka 358 nuteistosios – nuo sunkų nusikaltimą įvykdžiusių nepilnamečių iki daugybę kartų teistų recidyvisčių.

„Pas mus apsilankę vokiečiai sakė, kad Lietuva tikriausiai labai turtinga šeima, jei gali sau leisti turėti tiek daug bausmę įkalinimo įstaigose atliekančių žmonių“, – sakė E. Norvaišas. Iš tiesų, nuteistųjų skaičius vis didėja. Prieš 8 metus dirbti Panevėžyje pradėjęs direktorius rado 173 nuteistąsias. Dabar jų Panevėžio pataisos namuose - dvigubai daugiau.

Liūdniausia, kad yra ištisos kalinių dinastijos. Pavyzdžiui, dažniau pataisos namuose nei laisvėje susitinka pirmoji bėglė R. Ingeleikaitė ir jos motina. Už raudono mūro sienų grįžta ir kadaise keletą vaikystės metų čia kartu su bausmę atliekančiomis gimdytojomis praleidusios mergaitės. Tiesa, dabar jau kaip nuteistosios. Kaip tik dabar viena iš jų nelaisvėje augina jau savo vaiką.