Dėl atstatytos Labanoro bažnyčios - kunigo mūšis su statybų bendrove

Vaizdai iš Labanoro bažnyčios gaisro prieš pustrečių metų, prieš Kalėdas, apskriejo visą Lietuvą. Vietos žmonės verkė, o pamaldos buvo pradėtos rengti po atviru dangumi. Galiausiai bažnyčia lyg feniksas pakilo iš pelenų, nors niekas neišsiaiškino, kodėl kilo gaisras ir kas jį sukėlė. Nauja aistrų banga kilo, kai Labanoro bažnyčios klebonas Jurgis Kazlauskas kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ir pažėrė galybę kaltinimų bažnyčią pastačiusiai bendrovei.

Atstatoma Labanoro bažnyčia brango kaip ant mielių ir dar neaišku, kiek ji kainuos.<br>V. Ridikas
Atstatoma Labanoro bažnyčia brango kaip ant mielių ir dar neaišku, kiek ji kainuos.<br>V. Ridikas
Daugiau nuotraukų (1)

Neringa Jonavičienė („Utenos diena“)

Jul 12, 2012, 6:15 PM, atnaujinta Mar 18, 2018, 5:11 AM

Padegimas neįrodytas

Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše minima jau 1522 m. Spėjama, kad pirmoji bažnyčia buvo pastatyta Vytauto Didžiojo laikais. Senąją bažnyčią 1798 m. taip pat sunaikino gaisras, ji parapijiečių lėšomis buvo atstatyta 1820 metais. 1889–1889 m. klebono kun. Kazimiero Bandzevičiaus rūpesčiu pristatytas bokštas ir varpinė, įsigyti nauji vargonai.

Medinė bažnyčia laikyta unikaliu architektūros paminklu ir saugota Kultūros paveldo departamento (KPD).

2008 m. buvo nudažytas bažnyčios fasadas, restauruotos medinės jo detalės. Senas bažnyčios stogas pakeistas autentiška gontų stogo danga. Atstatyti ir uždengti varine skarda bokšteliai, sutvarkyti pamatai. Iš viso bažnyčios ir varpinės restauravimo darbams KPD skyrė beveik 680 tūkst. litų, Švenčionių rajono savivaldybė – beveik 122 tūkst. litų.

2009 m. gruodžio 21-os naktį Labanoro bažnyčią, garsėjusią meno vertybėmis, antrą kartą visiškai sunaikino liepsnos. Įtarta, kad tai — padegėjų darbas.

Nuodėguliuose rastos spynos buvo atrakintos, nerasta ir maždaug 10 mln. litų vertės bažnyčioje kabėjusių paveikslų liekanų, pasigesta net juos laikiusių metalinių kablių, kurie, kaip anuomet sakė gaisravietę tyrę pareigūnai, negalėjo išsilydyti. Atrakintos buvo ir aukų dėžutės, ir apeigoms naudojamų reikmenų laikymo patalpų spynos. Pareigūnai spėjo, kad gaisras sukeltas slepiant paveikslų vagystę, tačiau tvirtų įrodymų taip ir nerasta.

Dingo dovanota mediena

Dar neatvėsus bažnyčios pelenams, Labanoro klebonas kun. Jurgis Kazlauskas pakvietė tikinčiuosius aukoti jos atstatymui. Pinigų tam skyrė Vyriausybė – 600 tūkst. litų, aukojo žmonės, vienas parapijietis padovanojo medieną statyboms. Po gaisro buvo skelbta, jog bažnyčios atstatymui reikės 1,7 mln. litų, tačiau parengus projektą, suskaičiuota, jog statybos sąmata su suolais, paveikslais ir altoriais sieks 2,9 mln.

Pasak klebono, veikti reikėjo skubiai, kol liepsnojančios bažnyčios vaizdas neišdilo iš žmonių atminties ir nesumažino jų dosnumo, kol šimtai sukrėstų žmonių skambino jam, norėdami paaukoti. Buvo pasirašyta darbų atlikimo sutartis su bendrovės „Vidista“ direktore Vida Maišėniene. Pirmiausia ji išvežė dovanotus medžius iš miško ir tolesniam apdirbimui pristatė į bendrovę „Minduvos statyba“, esančią Molėtuose.

Tačiau, pasak klebono, vos iki langų viršaus pastačius bažnyčią paaiškėjo, kad rinktinė mediena, kurios galėjo užtekti dviejų bažnyčių statybai, – baigėsi.

V. Maišėnienė pasakojo įtarusi vagystę ir kreipusis į prokuratūrą. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Jurgita Kažukauskaitė-Sarnickienė „Utenos dieną“ informavo, kad pagal šį kreipimąsi yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau įtarimai kol kas niekam nepareikšti. V. Maišėnienė sakė pirkusi ir iš naujo ruošusi medieną, tačiau klebonas tvirtino, kad už darbus jis privalėjo sumokėti antrą kartą, nors jis girdėjęs kalbų, kad V. Maišėnienė dovanotąją medieną liepusi vežti ir į kitą jos statomą objektą Utenoje.

V. Maišėnienė tvirtina už medieną iš klebono neprašiusi nė vieno lito.

Norėjo prabangos

Kunigas pažėrė ir daugiau kaltinimų V. Maišėnienei: esą ji statybines medžiagas pirko ir darbus atliko didžiausiomis galimomis, bet nerealiomis kainomis – jai už statybą yra sumokėta per 1,8 milijono litų.

J. Kazlauskas sakė, jog pasibaigus statyboms kreipęsis į STT, siekdamas, kad būtų įvertinta, kodėl bažnyčios statyba buvo tokia brangi. STT atstovė spaudai Julija Antanaitienė „Utenos dienai“ tvirtino, kad išnagrinėjus dvasininko kreipimąsi, ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo, o medžiaga perduota Seimo Audito komitetui.

„Vidistos“ direktorė sakė, kad klebonas pats prašė per daug dėmesio nekreipti į sąmatą ir rinkosi prabangiausias medžiagas. Klebono kaltinimus už bažnyčios duris paprašius gėdingai daug – 150 tūkst. litų, ji atrėmė sakydama, kad projekte ir sąmatoje yra numatytos pušinės bažnyčios durys, tačiau klebonas norėjęs Sibiro kedro, ypač brangios medienos, durų.

Gontai, kaip buvo numatyta, turėjo būti lapuočių medienos, tačiau jo pageidavimu buvo nupirkta maumedžio medienos – trigubai brangesnės. Ir „Utenos dienai“ J. Kazlauskas didžiuodamasis sakė, kad norėjo pastatyti ilgaamžę bei prabangią bažnyčią. Šiuo metu jis renka aukas bažnyčios suolams, kurių vienas atsieis 350 litų.

Skolą padengė Vyskupija

Kun. J. Kazlauskas, abejodamas statybų įkainiais, sakė, kad daug statybinių medžiagų paaukojo arba už savikainą pardavė kai kurios įmonės, tačiau V. Maišėnienė visose sąskaitose rašė aukščiausias kainas. „Sąskaitose surašyta viskas iki menkiausio varžtelio, nors daug darbų, ypač pradžioje, kai reikėjo išvalyti ir paruošti statybvietę, savo rankomis atliko susirinkę žmonės, – piktinosi jis. – Bet ir šie darbai buvo įtraukti į sąskaitas ir už juos turėjome sumokėti apie 180 tūkst. litų.“

Paklaustas, kodėl jis sutiko mokėti, jo nuomone, per dideles sumas, klebonas sakė tikėjęsis, jog už vienus darbus paėmusi daugiau - kitus statybos bendrovė atliks pigiau. Direktorė tikina daug darbų atlikusi savo lėšomis, pavyzdžiui, suremontavusi parapijos namus.

Klebonui priekaištaujant, kad pinigai statytojai buvo mokėti avansu, o bendrovė net neatsiskaitydavusi laiku su darbininkais, V. Maišėnienė teigė, kad jai buvo mokėta pagal sąskaitas-faktūras, o jos įmonė vėlavo atsiskaityti už statybines medžiagas, nes jai nuolat buvo skolingas Labanoro klebonas – apie įsiskolinimus jis esą ne kartą yra kalbėjęs viešai, kaip ir džiaugęsis bendradarbiavimu su „Vidista“, dar šių metų gegužės mėnesį spaudai gyręsis puikiu sutarimu statant bažnyčią bei tvarkant jos aplinką.

V. Maišėnienė „Utenos dienai“ tvirtino, kad šiuo metu ji neskolinga nė vienam prie bažnyčios statybos prisidėjusiam subrangovui.

Klebonas įsirengs pirtelę?

Paskutinį kartą, anot klebono, su V. Maišėniene jie buvo susitikę pas advokatą, o kunigas apmokėjo paskutinę jos pateiktą sąskaitą. Jis sakė norėjęs būti tikras, kad daugiau jai nebebus skolingas.

V. Maišėnienė tvirtino, kad J. Kazlauskas kreipėsi į STT tada, kai bendrovė „Vidista“ pareikalavo atsiskaityti už atliktus darbus ir sumokėti per 580 tūkst. litų skolą, kurią, matyt, norėdama išvengti skandalo, dalimis padengti ryžosi Kaišiadorių vyskupija. Vykstant statybų darbams, V. Maišėnienė jokių pretenzijų ar priekaištų iš klebono nesulaukė ir stebisi, kad pasirašęs sąskaitas jis skundžia ir ginčija savo parašą.

Direktorė stebisi, kad nepaisydamas saugomų teritorijų taisyklių, klebonas nugriovė KPD saugomoje teritorijoje buvusį pastatą ir ne savo teritorijoje iškasė tvenkinius, nes jis esą planuoja čia įsirengti pirtelę.

Kalba apie „atkatą“

Klebonui ir V. Maišėnienei besisvaidant kaltinimais, bendrovės „Minduvos statyba“ direktorius Saulius Venclovas, apie bažnyčios statybos pabrangimą aiškinęs „Utenos dienai“, pasakojo, jog vos sudegus bažnyčiai, kunigas J. Kazlauskas pirmiausia kreipėsi į jį, siūlydamas ją atstatyti, nes ši įmonė turi patirtį rąstinių namų statybose.

S. Venclovas pasakojo sutikęs ir net apsidžiaugęs pasiūlymu – nedažnam statytojui tenka garbė pastatyti bažnyčią – net pasiūlęs žymiai mažesnę nei rinkos kainą (80 litų už 1 kv. m vietoj 120 litų), o visų darbų ir medžiagų sąmatą įvertino 1,2 mln litų. Tačiau netrukus jis atsisakė bendradarbiauti su kunigu, kuris paprašė išgryninti apie pusę statybai skirtų pinigų (liaudyje šis reiškinys vadinamas „atkatu“ – aut. past.).

S. Venclovas nesutikęs su šiuo pasiūlymu. „Po maždaug trijų savaičių V. Maišėnienė ir pasamdė mūsų įmonę statyti tą pačią bažnyčią, mes tapome subrangovais, – prisiminė jis. – Tapo aišku, kad su „Vidista“ kunigui susitarti pavyko, antraip ar jis būtų samdęs įmonę, niekada nestačiusią panašių objektų.“

V. Maišėnienė „Utenos dienai“ tvirtino, kad išgryninti pinigų kunigas bei Labanoro seniūnas Vincas Jusys prašė ir jos, tačiau ji kategoriškai teigė atsisakiusi tai daryti.

UAB „Bažnyčia“

S. Venclovas prisiminė, kad užmokėti už darbus V. Maišėnienė vėlavo ir vengė. Direktorius pasakojo, kad padėjus bažnyčios pamatus, S. Venclovas pateikė jai 53 tūkst. litų sąskaitą, o ji sumokėjo tik 32 tūkst. litų.

„Kiek aš žinau, Vyskupijai už pamatus buvo pateikta ir apmokėta gerokai 100 tūkst. litų viršijanti sąskaita. Išpūstas sąskaitas Vyskupija apmokėdavo iš karto, todėl prisimindamas kunigo prašymą išgryninti pinigų dalį, galiu spėti, kad taip ir įvyko, – „Utenos dienai“ tvirtino S. Venclovas. – Buvo sukurta UAB „Bažnyčia“, prie kurios prisidėjo ir užtarimą Molėtų dekanate užtikrinęs klebono brolis – dekanas kunigas Kęstutis Kazlauskas bei Labanoro seniūnas.“

Dar ir dabar „Vidista“ skolinga molėtiškiams per 40 tūkst. litų, dėl šios skolos išieškojimo jie kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą, kuriame byla tebenagrinėjama.

„Matydami tokią situaciją, mes 2011 m. balandžio mėnesį nutraukėme sutartį, kai bažnyčia buvo pastatyta iki perdengimo sijų, – apgailestavo S. Venclovas. – Tada prasidėjo išsisukinėjimai ir priekabių ieškojimai. Pirmiausia, mus kaltino nespėjus laiku atlikti darbų. Kai tai nepasitvirtino – kabinosi prie kokybės, tačiau atlikus ekspertizę paaiškėjo, kad ir čia nėra kur prikibti. Tada ir gimė V. Maišėnienei išganinga mintis apkaltinti mus medienos vagyste.“

Pasak S. Venclovo, viskas buvo skaidru ir aišku, kol medžiai buvo atvežami su užpildytais važtaraščiais. Vėliau, anot direktoriaus, važtaraščiai „baigėsi“, nes „Vidistai“ medienos reikėję ir kitiems jos statomiems objektams, tačiau jis turintis reikiamus priėmimo ir išdavimo dokumentus.

Bažnyčios durys, įvertintos 150 tūkst. litų, pasak statybų bendrovės vadovo, būtų vertos šių pinigų, tik jei būtų buvusios paauksuotos, o tokios, kokios yra įstatytos dabar, kainavo ne daugiau 30 tūkst. litų – likę pinigai kažkur „nusėdo“.

Dabar jau iš šalies stebėdamas statytojos ir klebono konfliktą, S. Venclovas teigė, kad pagal pradinį susitarimą už naudą, gautą statant bažnyčią, „Vidista“ buvo įsipareigojusi labdaringai sutvarkyti bažnyčios aplinką. Tačiau V. Maišėnienei nuolat neatsiskaitant su subrangovais, šie ėmė kelti triukšmą, o kunigai, bijodami situacijos išaiškėjimo, – priekaištauti jai.

Anot molėtiškio, UAB „Vidista“, atlikusi numatytus aplinkos tvarkymo darbus, vietoje labdaros pateikė sąskaitą už darbus – taip kilo konfliktas bei tarpusavio kaltinimų lavina.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.