Du Europai labai gerai suprantami ir nesupainiojami pavadinimai, turintys savo ideologiją ir tradiciją ateityje ir turėtų galutinai įsitvirtinti vis dar katalikiškame mūsų krašte. Anksčiau, o kartais ir dabar, figūravo konservatorių vardas, bet šio pavadinimo partijos kūrėjai patys pasidavė krikdemams ir britiško eksperimento atsisakė. Konservatoriai saugo politines, ekonomines ir kultūrines tradicijas, palaiko natūralų luominį visuomenės susiskirstymą, propaguoja elitinį švietimą ir labai atsargiai žiūri į reformas.
Tuo tarpu A. Kubilius ir jo šalininkai, kiek pamenu, tik apie greitesnes reformas ir tėra kalbėję, praktikoje bando realizuoti technokratinę vyriausybę, kuriai konservatizmas tėra tik kaspinas ant torto. Geriausiu atveju konservatoriai ateityje galės būti viena krikdemų sekcijų. Laikui bėgant I. Degutienės sparnas, kurį tylomis palaiko ir bažnyčia, protestantiško atspalvio konservatorius užgoš.
Pagaliau krikdemai yra pati natūraliausia politinė opozicija socdemams. Visi kiti politikoje dalyvaujantys susibūrimai yra ne partijos, bet judėjimai besitelkiantys apie ambicingus ir neretai talentingus veikėjus. Kadangi asmenybių Lietuvoje ne taip jau mažai, tai ir politinių darinių yra daugiau, negu jų reikia pagal gyventojų skaičių. Po kiekvienų rinkimų mažoms partijoms vis garsiau skamba išnykimo skambutis. Po rudens rinkimų šitas skambutis jau bus paskutinis. Jeigu prieš dvejus metus būtų prasidėjęs bent dešimties mažų partijų jungimasis, liūdnos atsisveikinimo melodijos galima buvo ir išvengti.
Deja, liberalai ne tik nesusijungė, bet dar labiau akcentavo savo priešybes. Apie kitas partijėles nėra ko ir kalbėti. Tiesa, yra ir teigiamų pavyzdžių. Negaliu pasakyti kad labai apsidžiaugiau, bet jau tikrai nenuliūdau, išgirdęs, kad Garliava, visuomenininkai ir lietuvininkai susipliekė tarpusavyje. Daugelio apžvalgininkų iš anksto numatyta atomazga. Nė sekundės neabejojau, kad N. Venckienė, D. Kuolys ir R. Ozolas nė trijų dienų neištvers po vienu skėčiu. Labai savalaikis ir prieš rinkimus pamokantis pavyzdys , liudijantis, jog ne visos visuomeninės organizacijos, nors ir gausiai būtų melstasi, yra iš Dievo.
Trečioji politinė jėga Seime po rinkimų bus ne liberalai ar paskubomis įsteigtos partijos. Ja taps drausminga ir gerai organizuota Lenkų rinkimų akcija. Būtent pastaroji ir nulems būsimą politinę dėlionę. Bet laiko dar daug ir rinkėjams susigaudyti, kas yra kas, nėra per vėlu. Norint išvengti politinių netikėtumų, padėti tašką partiniam chaosui, reikia balsuoti už gal ir ne visais atžvilgiais patrauklias ar simpatiškas, bet daugiau mažiau stabilias partijas - krikdemus arba socdemus.
Ir būtų visiškai neblogai, jeigu kuri nors iš jų įgytų absoliučią daugumą. Iškart išsispręstų daug problemų. Visų pirma – atsakomybės. Dabar valdžios ko tik nepasiteirausi, visada sulauksi nuorodos į koalicijos partnerius. Jeigu ateityje nepasiteisintų atominės elektrinės projektas, atsakomybę turėtų dalintis net keturios partijos. Didesnį svorį įgys rinkiminės programos, kurių dabar nebeskaito net specialistai.
Dar aiškiau apsibrėžtų „savųjų“ ratas, išryškėtų juos remiantys verslininkai. Pagaliau atgytų į kampą įvaryta opozicija, kuri dabar dažnai atrodo it musmirių užvalgiusi. Suprantamiau taptų, prieš ką kovoja visuomeniniai judėjimai. Pavyzdžiui, visuomenininkai dar nė karto neįvardijo dabartinės valdžios kaip kritikos objekto. Vis kalba apie kažkokius ir kažkur, vos ne kanalizacijos vamzdžiuose, tūnančius klanus. Pradingtų ir galvos skausmas gyventojams prieš rinkimus.
Dvipartinė sistema būtų kokybinis pasikeitimas Lietuvos politinėje struktūroje. Valstybės brandos požymis.
Bene labiausiai dvipartinė sistema reikalinga galutinai nustatant valstybės prezidento vietą politinėje sistemoje. Praktika parodė, kad ji vis dar miglota daugeliu atžvilgiu. Apie užsienio politiką prikalbėta ir parašyta kelis kartus daugiau, negu per dvidešimtmetį. Ir vis dėlto tenka sutikti su apžvalgininku M. Laurinavičiumi, kad ji tebeskendi ūkanose. Partijos iš vis nedalyvauja užsienio politikos formavime. Seimo užsienio reikalų komiteto nuomonė akivaizdžiai suvaržyta. Prezidentė vetuoja daugiau įstatymų, negu jos kolegos prieš tai.
Bet kuo vieno ar kito įstatymo atmetimas pagrįstas? Prezidentė negali išmanyti vienodai visų valstybės gyvenimo sričių. Bet kas yra tie ekspertai, kurie pataria pasirašyti ar vetuoti įstatymą? Ar ne tie patys, kurie vyriausybei padeda tą patį įstatymą paruošti?
Prezidentės patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pasisakymai kol kas yra labai abstraktūs. Bet gal ir negali būti kitokie, nes prezidentūra nėra vykdomoji valdžia. Dabartinės seimo iniciatyvos apkarpyti prezidento vaidmenį teisėsaugos sistemoje taip pat nėra atsitiktinės. Balanso tarp Seimo, Prezidento institucijos, vyriausybės ir teisėsaugos ieškojimas niekada nebus Prezidento institucijos naudai.
Jeigu ir toliau bus žengiama tuo keliu, tai valstybės vadovui liks tik reprezentacinės funkcijos. Tad ar nepakanka rinkti prezidentą tik parlamente, kaip tai daroma Estijoje ir Latvijoje? Mažiau rinkiminio triukšmo, mažiau populizmo.
Bet kuriuo atveju šalies prezidentas iki jo išrinkimo turėtų priklausyti partijai. Niekieno ir tuo pačiu metu visų prezidentas yra nesusipratimas. Kodėl metų metais žmonės turi spėlioti, kokios yra prezidentės pažiūros? Iš esmės nėra net morališkai atsakinga už jokį strateginį sprendimą ar projektą. Visada gali nurodyti į Vyriausybę. Artėjantys rinkimai į Seimą ir po jų ir į valstybės vadovus yra dar neprarastas šansas naujai pasižiūrėti ir į nueito politinio gyvenimo istoriją.