Gydytoja mušė varpais ne juokais: „Kas atsitiko žmogiškumui, savigarbai, padorumui?“, „tyčiojamės iš savo vaikų“, „vergiškos sąlygos“. Gydytoja sunerimo ir dėl to, kad sūnėnas priverstas glaustis viename kambaryje su dviem merginomis. Neramu dėl to ir man – kas gali paneigti galimybę, kad tos studentės nakčia naudojasi nepatyrusio studento naivumu ir galbūt lytiškai priekabiauja, o gal taip pat gali išmokyti jaunuolį keiktis, rūkyti ir vartoti alkoholį.
Ponios Reginos pakeltas aliarmas neliko nepastebėtas Kuršių nerijoje: meras A. Vinkus subūrė komisiją, kuri davė velnių sandėliuke studentus apgyvendinusiam verslininkui ir dabar tikrina kurorte kitus sandėliukus, malkines ir kitokias pašiūres, kur glaudžiasi nelaimingos vargo bitutės ir bitinai, dienomis aptarnaujantys turtingus ponus iš Vilniaus, o naktimis kūkčiojantys į ašarų sulaistytas pagalves: karti, oi karti beteisio samdinio duonelė.
Ankstų rytą ten pasigirsta šaižus vergvaldžio švilpukas, supliaukši rimbai, ir nelaimėliai stoja prie darbo – nuo aušros iki sutemos, pasprukti negali, o pasiskųsti niekam nevalia, nes kitaip šeimininkas su neklusniaisiais susidoroja nusivedęs už to paties sandėliuko.
Dabar gana ironizuoti, pakalbėkim rimtai. Gydytojos ginekologės atsiųstose siaubo nuotraukose matyti ne tokios jau baisios ar nežmoniškos gyvenimo sąlygos (apie kalėjimą net nekalbu – matyt, moteris nėra buvusi kalėjimo kameroje), bent jau tiems iš mūsų, kas yra studijų laikais dirbęs sezoninius darbus, pavyzdžiui, per bulviakasį. Neturėjom nei mikrobangų krosnelės, nei šaldytuvo, jau nekalbant apie studentes, kurios gyventų tame pačiame kambaryje. Galiu atsakingai pareikšti, kad nė vienas iš mano bendramokslių tikrai nebūtų prieštaravęs, nes išpuikimas mums buvo svetimas: merginas būtume ne tik į kambarį, bet ir į lovą priėmę, jei būtų toks reikalas. Nes buvome nesavanaudžiai ir draugiški.
Rimtai kalbant, nuotraukose labiausiai akis bado ne pikto vergvaldžio sukurtos sąlygos, o tai, kad studentai gyvena, kaip čia pasakius, kaip studentai. Na, sakykim tiesiai: apsiknisę kaip kiaulės – neplauti indai, daiktų priversta, drabužiai sustumti kur pakliūva. Tiesą sakant, teta galėjo sūnėnui už tą netvarką gerai ausį užsukti ir liepti apsiliuobti: „Nedaryk man gėdos, paskui visi sakys, kad tokios tvarkingos tetos gydytojos toks sūnėnas nevala auga.“
Kad Neringos meras A. Vinkus sureagavo į signalą spaudoje (taip senais laikais vadinosi panašūs straipsniai), negali jo kaltinti: politikai turi imtis priemonių, net jei ir klausimas niekinis, ir problema greičiau išgalvota: turbūt didesnė pusė Nidos gyventojų vasarą persikrausto į sandėliukus užleisdami visą nuomojamą plotą poilsiautojams, taip kad kurorte gyvenimas tarp malkų – jokia naujiena.
Mane labiau stebina tai, kaip greitai mes išpuikome. Įsivaizdavome, kad tikrai nusipelnėme gyventi geriau, nei gyvename. Viena vertus, lygiavimasis į geriausius yra pagirtinas dalykas (žymiai blogiau būtų sėdėti, kriuksėti ir būti viskuo patenkintiems), tačiau kartais labai lengvai užmirštama, kad esame nelabai turtingi ir dar visai neseniai absoliuti dauguma šalies gyventojų manė, kad jaunavedžiams yra normalu gyventi su tėvais, išlankstoma sofa-lova buvo ne vargo požymis, o normalus baldas, polietileno maišelius žmonės plaudavo, džiovindavo ir naudodavo daug kartų, o popierinės nosinės buvo neįtikėtinos vakarietiškos prabangos reiškinys.
Dabar žmonės visiškai rimtu veidu klausia, kodėl mūsų atlyginimai ne tokie kaip Švedijoje, jei skalbyklės, replės ir benzinas kainuoja tiek pat, kiek Stokholme, – klausiantieji net nesupranta, kaip juokingai skamba toks palyginimas. Aš irgi galėčiau paklausti, kodėl, pavyzdžiui, premjerą vežioja automobilis su žiburėliais, o aš turiu vairuoti pats – kodėl tokia neteisybė, mano juk irgi vardas Andrius, kaip ir ministro pirmininko.
Gydytojos rašinys apie vergovę Nidoje išryškino dar vieną dalyką: iš Sovietų Sąjungos laikų pasiliko pomėgis tapyti istorijas tokiomis spalvomis ir tokiais žodžiais, kad ausys linktų – vergovė, pasityčiojimas, kalėjimas. Kad dar būtų baisiau, tas sandėliukas buvo susietas su visuomenės piktžaizdėmis – valkatavimu, narkomanija ir prievarta. Tonas kaip iš sovietinio teatro – kuo garsiau aktoriai rėkia, tuo geriau, būtinai reikia grąžyti rankas ir išvertus akis blaškytis scenoje, kad visi suprastų, kaip viskas yra baisu ir neteisinga.
Koks šios istorijos moralas? Jis toks: kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Gydytojai net į galvą nešovė, kad yra labai gerai, jog jos sūnėnas (nors ir apsikuitęs), užuot dinderį mušęs, šventęs iki ryto ir miegojęs iki vakaro, per atostogas uždarbiauja, kad yra puiku, jog tokių darbo vietų yra, kad darbuotojams net nakvynę duoda, yra poilsiautojų, kurie už tas paslaugas moka ir sudaro galimybes studentus samdyti. Matyt, kai ieškai, kuo pasibaisėti, visuomet rasi.
O man visa tai yra dar viena sėkmės istorija. Tas studentas po daugelio metų irgi prisimins tą vasaros darbą kurorte kaip smagiausią gyvenimo laikotarpį ir sėdėdamas kur nors biure ilgėsis ir galvos, kad nemirktelėjęs iškeistų savo dabartinį darbą ir būstą į tą Nidos sandėliuką.