Tuo tarpu „Vilniaus vandenų“ gamybos direktorius Vytautas Kisielis pirštu rodo į žemę ir po žeme. Tiesa, dėl potvynių jis nekaltina mažo senovinės senamiesčio kanalizacijos pralaidumo. Priežastis daug paprastesnė: lietus nespėja subėgti į groteles, latakus užkemša šiukšlės.
Bet tai – tik versija, ieškant atsakymo į klausimą, kodėl per liūtį sostinės senamiestis skęsta. Kaip atrodo Vilniaus senamiesčio požemiai, kur driekiasi jo tuneliai ir nuotekų trasos? Portalo lrytas.lt korespondentai žvalgėsi šiuose painiuose labirintuose.
Žmonių daugėja, vamzdžių - ne
Seniausi, iki šiol veikiantys sostinės komunaliniai įrenginiai – XVII ir XIX a. išrausti lietaus nuotekų kolektoriai. Labai buitiškos paskirties įrenginiai iki šių laikų apaugo legendomis apie Vilniaus gatves po žemėmis, kuriose galima sutikti paršo dydžio žiurkių, basiliskais vadinamų slibinų gaidžio galva. Tik senamiesčio gyventojai ir verslininkai nelabai džiaugiasi gyvendami legendinėje vietoje, kai po liūties vanduo užpila jų rūsius, namus, kavines.
Pirmoji nuotekų sistema po Vilniaus senamiesčiu įrengta XVII amžiuje, požeminės miesto arterijos buvo rausiamos ir XIX a. Jos veikia iki šiol, yra mišrios paskirties – ir lietaus, ir fekalinės kanalizacijos.
Bendrovės „Grinda“ nuotakyno eksploatacijos vadovas Raimundas Zaborovskis neatmetė galimybės, kad dalį senamiesčio namų, kavinių per liūtis semia vanduo būtent dėl to: lietaus iš dangaus iškrenta panašiai kaip ir barokinio Vilniaus (XVII a.) laikais, bet žmonių skaičius gerokai išaugo. Jie daugiau vartoja ir teršia, o našta surinkti lietaus vandenį, pamazgas ir fekalijas tenka ne vieną šimtmetį skaičiuojantiems kolektoriams. Maža to, kai kurie naujakuriai nelegaliai prisijungia prie senųjų nuotekų sistemų - tokių neseniai išlindusių vamzdžių galima rasti požemiuose.
V. Kisielis daro prielaidą: jeigu senamiestyje būtų atskirta lietaus ir fekalinė kanalizacija, namai ir gatvės galbūt neužtvintų. Bet norint seniausioje miesto dalyje įrengti atskirtą lietaus ir fekalijų kanalizaciją, kaip tai buvo padaryta rekonstruojant Gedimino prospektą, tektų skersai išilgai išrausti visą paveldo saugomą senamiestį.
„Teoriškai tai įmanoimas, bet praktiškai labai sunkiai įgyvendinamas, brangiai kainuojantis uždavinys“, – teigė „Vilniaus vandenų“ gamybos direktorius.
Sostinės požemių paslaptys
Raudonų plytų mūrai, kuriais grožisi miesto svečiai ir gyventojai, driekiasi ir po žeme. Iš jų sumūrytos senosios nuotekų sistemos, tarnaujančios miesto reikmėms ir dabar. Tiesa, tarnauja ne visai patikimai, todėl senamiesčio gyventojams ir kavinių savininkams teks susitaikyti su trumpalaikiais potvyniais. Juk jie įsikūrę virš legendinio Vilniaus požemių miesto. Jį sudaro trys dalys: nuotekų ir kanalizacijos tuneliai, gyvenamųjų namų, bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, gynybiniai įtvirtinimai (fortifikacijos).
Vandentiekio ir nuotekų komunikacijos, apraizgiusios Vilniaus senamiestį, siekia 26 kilometrus. Iki šiol gyvuoja legenda, esą šiais tuneliais nuo katedros buvo galima nueiti net iki Trakų.
Ar tai tiesa? Archeologas Saulius Sarcevičius tik nusišypso: tai tik legenda, kaip ir pasakojimai apie Vilniaus požemiuose slepiamą Napoleono lobį, kurį 1812 m. sumušti ir traukdamiesi iš Rusijos esą paslėpė jo kariuomenės vadai.
Istorinėje literatūroje taip pat neminima, kad Vilniaus tuneliuose būtų gyvenę valkatos, kaip Paryžiaus požemiuose, aprašytuose Victoro Hugo „Vargdieniuose“.
„Jau nebe visi Senamiesčio nuotekų tuneliai naudojami, yra užgriuvusių ruožų. Bet, pavyzdžiui, XVII a. po katedra įrengtas nuotekų kolektorius veikia. Apvaikščioti viso miesto po žeme neįmanoma, bet pereiti nemažas atkarpas galima“, – aiškino archeologas.
Namai po namais
Istorikai teigia, kad nacių okupacijos laikais požemiais iš Vilniaus geto pabėgo keli šimtai žydų. Tais pačiais tuneliais jie nusigavo iki Užupio.
Kita požeminio Vilniaus dalis – gyvenamųjų namų ir kulto pastatų rūsiai. Kai kurie jų buvo sujungiami į vieną galeriją: taip kūrėsi nematomas Vilnius.
Vieni įdomiausių yra po dabartinės Krašto apsaugos ministerijos pastatais slypintys didžiuliai rūsiai. Anot istorikų, XVII a. pabaigoje čia veikė jėzuitų noviciatas, o dabartinis ministerijos pastatas iki XIX a. pabaigos atrodė visai kitaip.
Tamsoje gimusios legendos
Labiausiai smalsuolių dėmesį nuo senų laikų yra prikaustęs objektas - Vilniaus bastėja ant Subačiaus kalvos. Archeologas Evaldas Vailionis šių metų kovo pabaigoje aptarė su šia gynybine vieta susijusias legendas ir istorinius faktus.
XVII a. iškilusi kaip Vilniaus miesto gynybinės sienos sudėtinė dalis, XVIII a. pabaigoje buvo užpilta ir tapo požeminio Vilniaus dalimi.
Nuo XIX a. vidurio pasakojamos kraują stingdančios legendos, susijusios su bastėja. Viena jų teigia, kad čia buvo paslaptinga pagonių šventykla, kita – esą bokšte gyveno užkeikta gražuolė, kartu su savo draugužiais – šunimi ir gaidžiu, sauganti didžiulius turtus.
Bet labiausiai intriguojanti yra legenda apie Vilniaus požemiuose gyvenusį basiliską: padarą gaidžio galva ir slibino uodega, taip pat turintį rupūžės ir gyvatės bruožų. Jo žvilgsnis pavojingas: vos tik pažiūri, žmogus suakmenėja.
Bet ir atsiginti nuo jo nėra sudėtinga, reikia tik turėti veidrodį ir laiku pakišti baidyklei prie snukio. Basiliskas, iškrypėliškos gaidžio ir gyvatės meilės vaisius, yra toks šlykštus, kad pamatęs savo atvaizdą iš baimės užvers kojas.
Potvyniai - neišvengiami
Bet šiais visuotinio netikėjimo laikais vilniečiai labiau bijo liūčių nei basilisko. Praėjusį ketvirtadienį pavakare prapliupus vasariškai liūčiai, dalis senamiesčio kavinių turėjo užsidaryti anksčiau, nes teko braidyti po kūdra virtusias patalpas ir kibirais semti vandenį.
„Anksčiau skambindavome į komunalines tarnybas, bet pagalbos nesulaukdavome. Todėl nusipirkome siurblį ir patys išpumpavome vandenį“, – kalbėjo viena Vilniaus gatvėje įsikūrusios kavinės „Pogo“ savininkių.
Šiandien senamiesčio gyventojai ir verslininkai vėl gali pajausti istorinės kanalizacijos netobulumus. Sinoptikai didelės liūties nenumato, bet artimiausiomis paromis sostinę gali nuprausti smarkokas lietus.
Todėl pravartu būtų po ranka turėtų kibirų, skudurų. Ir dėl visa ko – veidrodėlį, jei Pilies ar Užupio gatvėse staiga pakiltų nuotekų dangtis ir išlįstų gaidžiagalvis slibinas basiliskas.
