Tiesa, rusai atsirado ne dėl antrosios okupacijos po karo, daugiau ar mažiau tai buvo sentikių palikuonys, nuo seno gyvenę miestelio apylinkėse.
Mes nesipykom, tuo metu rusai nebuvo okupantai. Lietuvos rusai net nebuvo siejami su bolševikais. Tai ten, kažkur Maskvoje gyveno blogis, politinis biuras, anuomet vadintas Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų (Brežnevas ir jo komanda). Vienas geriausių mano vaikystės draugų buvo Valerka, tikras Lietuvos rusas, užsimušęs su motociklu šešiolikos metų, kaip tikras paauglys. Gyvas jis nebuvo panašus į okupantą, miręs – juo labiau. Labai jo gailėjau. Tas gailestis išlikęs ligi šiol. Skausmas ir atjauta neturi tautybės.
Tiesa, kartais erzindami mes juos vadindavome maskoliais. Maskolis ant b... pasikoręs. Ar tai reiškia, kad kažkur giliai vis dėlto slypėjo nesantaikos ir nacionalistinio budrumo gyvatė? Galbūt. Nežinau. Gal tai tiesiog tradicinis lietuvio atsargumas – visi kitataučiai mums nuo seno atrodė įtartini. LDK laikais taip neturėjo būti.
Dabar nebegalėčiau pasakyti, ar jie, ties mūsų rusai iš tiesų buvo labiau apsileidę už kitus miestelio gyventojus, ar tiesiog ilgainiui susiformavo tokia nuomonė, kad maskoliai labiau mėgsta žvejoti, nei dirbti, mieliau sėdi prie gėrimų parduotuvės, nei kapstosi savo darže. Dziulinas – tokia buvo vieno jų pavardė. Apšepęs, apskritaveidis, raudonskruostis rudakis, pilvotas vyrukas į šonus nukleiptais batais. Ilgainiui visus rusakalbius miestelio gyventojus (ypač tuos, kurie mėgto tik žvejoti ir trintis prie gėrimų parduotuvės) imta vadinti „dziulinais“.
Po 1988 metų rusai daugiau ar mažiau tapo okupantais, ypač po Medininkų ir sausio 13 žudynių. Tada net ir niekuo dėti rusakalbiai pasidarė įtartini, nemalonūs, tarsi priminimas, užuomina, kad kažkur yra su jais susijusi didelė, pikta, sunkiai prognozuojama jėga. Pradėjo nervinti tarnautojai ar pardavėjai, kurie su tavim lyg niekur nieko kalba tik rusiškai.
Dabar rusai ir vėl tik rusai. Aštuntame aukšte gyvena rusai. Ir septintame gyvena. Tiesa, jų vaikai laksto kaip pamišėliai ir savo dundėjimų (tiesiai virš galvos) kartais trukdo man skaityt, bet ką gi – vaikai. Tautybė šiuo atveju nieko nereiškia. Rytais matau korėjietį, mosuojantį kažkokia dvasinga keptuve – stovėjimo aikštelėje jis daro mankštą. Šaunuolis.
Tiesa, pastebiu ir keistą dalyką: per kokias nors TV transliuojamas žinias kalba vis daugiau žmonių ne lietuviškomis pavardėmis. Bankų konsultantai, spaudos atstovai, kažkokie konsultantai ir pan.
Paradoksas, bet mes apie juos nedaug ir žinom, apie savo, Lietuvos rusus. Ar jie kam nors įdomūs? Ką jie veikia, su kokiomis problemom susiduria? Vienas mano bičiulis lenkas yra pasakęs: mes nerūpim nei Lietuvai, nei Lenkijai, visa tai tik politikų žaidimai. Rusų problema Lietuvoje lygiai tokia pat: jeigu jie kam ir rūpi, tai tik politikams. Ir ne dėl to, kad pastarieji domėtųsi, kaip padėti kitataučiams gyvent šiame pasaulyje, jie reikalingi tik kaip masalas intrigoms, lozungams, politinėms programoms. Iš jų galima gaminti aukas, kurias būtina gelbėti, iš jų galima nudrožti priešą, kuriuo būtų galima erzinti rinkėjus ir pan.
Vokiečių karininko Hanso von Lucko prisiminimuose apie Antrąjį pasaulinį karą radau įdomų epizodą: vokiečių kareiviai įžygiuoja į Rusijos kaimą (regis, kažkur prie Viazmos), viena senučiukė, sužinojusi, kad kareiviai vokiečiai, nustemba: „Karas? O ką veikia mūsų tėvelis caras?“. Ir tai buvo 1941 metais.
Neseniai panaši senučiukė (tikiuosi, ne ta pati) manęs rusiškai klausė, kaip surasti Dzeržinskio gatvę. Gaila, nepasiteiravau, ar ji žino, kad Lietuvoje pasikeitė santvarka, kad dabar mes jau turime savo vėliavą, ir gatvių pavadinimų, ir net savų gėjų.
Tai kaip gi vis dėlto su rusais – koks mūsų santykis jų atžvilgiu? Ar mes vis dar laikome juos „bolševizmo grėsme“? Ar turėtų paširdę kutenti nacionalistinio nerimo šaltukas, kad lietuvių sparčiai mažėja? Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, kaip žinome, tą tuštumą kažkas turės užpildyt. Ir tai bus, be abejo, artimiausi kaimynai: rusai, baltarusiai, lenkai, kinai. Nežinau. Negalėčiau pasakyti, kuo esu labiau nusipelnęs už juos būti Lietuvos pilietis. Juo labiau, kad mūsų ksenofobiją turėtų stipriai koreguoti lietuvių emigracijos reiškinys – juk lietuviai užsienyje tampa tokie pat pašaliniai, tokie pat ateiviai, kokiais ilgą laiką mes Lietuvoje laikėme visus ne lietuvius.
Ir vis dėl to. Nepaisant visų tolerantiškumo teikiamų malonumų nenorėčiau, kad aukščiausioje mano šalies valdžioje būtų žmonių, kalbančių klaikia, laužyta lietuvių kalba. Kad ir koks puikus politikas būtų ponas Uspaskichas, klausytis kaip jis kalba lietuviškai tas pats, lyg viešai stebėti žaginimo aktą.
Kitataučiai Lietuvos valdžioje – įdomi tema, tiesa? Kita vertus, lietuvių patriotizmas taip pat ne be nuodėmės. Jurgio Matulaičio, to meto Vilniaus vyskupo „Užrašuose“ yra įdomus dalykas. Apie 1919 metų įvykius Vilniuje jis rašo:
„Lietuviai nusistatė:
1)jei bolševikai iš tikrųjų pripažįstą Lietuvos nepriklausomybė, tad jiems nesipriešinti, tebandant vykdinti savo reformas;-
2)stoti valdininkais bolševikų įstaigosna, kad svetimų tautų žmonės nepaimtų visa ko Lietuvoje savo rankomis;- „
Pasirodo, įpročiai prisitaikyti, kolaboruoti yra senesni, nei manyta (na, bent jau aš maniau, kad tai sovietinės priespaudos išprovokuotas įprotis). Ne, taip būta ir anksčiau. Juokingiausia, kad štai taip, tarnaudami okupantams, lietuviai valdininkai ima daryti karjerą, pradeda jaustis gerai ir galiausiai užmiršta, kad tikslas buvo ne karjera, o Lietuvos gelbėjimas. Iki šiol nuolat girdime, kad tarybiniais laikais partiniai funkcionieriai buvo kone disidentai, nes padėjo tautai išlikti. Galbūt. Fiziškai padėjo. Bet ar toks veidmainiavimas, tokia dviguba moralė neturėjo jokio neigiamo poveikio žmonių savigarbai, orumui, apskritai psichikai? Manau, tą poveikį, rezultatą mes kuo toliau, tuo labiau matome savo politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Visas mūsų elitas (ir partinis, ir kultūrinis), atėjęs iš anų, tarybinių laikų daugiau ar mažiau yra paveiktas šizofreniškos, dvigubos moralės būsenos. Ši būsena – vidinis okupantas, ir su juo kovoti sunkiausia.
