Sostinės geležinkelio stotyje sutikti ekspedicijos dalyviai
sakė kelionės metu nuvažiavę per 2 tūkst. kilometrų, sutvarkę
aštuonerias kapines. Aplankytos Askizo, Charojaus, Cibulos, Imeko,
Juzikų, Miziugolo, Tanzibėjaus, Ust-Abakano kapinaitės. Maturo
kaimelyje ekspedicijos dalyviai pastatė iš Lietuvos atsivežtą
tautodailininko Vidmanto Zakarkos sukurtą medinį 2,5 metrų
aukščio kryžių.
„Sutvarkydavome kryžius, atkeldavome juos nuo žemės,
sutvirtindavome, kad jie stovėtų ilgiau, nuvalydavome samanas“, -
nuveiktus darbus penktadienį BNS vardijo vienas iš ekspedicijos
dalyvių Paulius Auškalnis, dirbantis telekomunikacijų įmonėje
vadybininku.
„Labiausiai širdį suvirpino kryžiai, kuriuos mes pakėlėme,
nes iš pradžių įeini į mišką ir tu nieko nematai. Kryžiai
galbūt kur nors guli, bet tu realiai net nepastebi, kad juos praeini.
O paskui, kai prakapoji visą krūvą šakų, tik tada gali atrasti,
kad tai yra kažkieno kapas. Ir kai sutvarkai tą vietą, tada tau už
širdies griebia. Tų akimirkų, kai praeini pro tuos didžiulius
dviejų-trijų metrų kryžius, negali pamiršti, tai įstringa giliai
širdyje“, - įspūdžiais dalijosi jauniausia ekspedicijos dalyvė
Monika Jurkšaitytė.
P. Auškalnis teigė, kad jam didžiausią įspūdį padarė
plynoje vietoje ant kalnelio buvusios kapinės.
„Apėmė labai geras jausmas, kai atkėlėme apsamanojusius
didžiulius kryžius ant aukšto kalno, kur aplinkui tik taiga ir
uodai - daugiau nieko. Tai buvo dalelė Lietuvos, kurią mes radome
už 5 tūkst. kilometrų. Tai suvienija“, - sakė jis.
Anot ekspedicijos dalyvių, keletos kapinių nepavyko rasti, nors
į jas keliavo turėdami tikslius orientyrus.
„Iš viso aplankėme dvylika kapinių, bet, deja, kai kur kryžiai
buvo tiek sutręšę ir sugriuvę, kad jų tiesiog negalėjome
atkelti. Tas kapines tiesiog užregistravome. Buvo vietų, kur ėjome
- karštis, plynė ir nieko nerandi. Arba kapinių ten nebuvo, arba
užlaidota“, - pasakojo M. Jurkšaitytė.
P. Auškalnio teigimu, ten būnant apimdavo dvejopi jausmai: „Ir
pasididžiavimas Lietuva, kad lietuvių kapai ten atrodo įspūdingai,
palyginti su kitų tautų kapais. Tuo pačiu ir skaudu dėl istorijos
- kodėl taip atsitiko, kodėl jie turėjo mirti ten, taip toli nuo
Lietuvos.“
Pasak vaikino, vietos gyventojai neturi tradicijų rūpintis ir
kruopščiai prižiūrėti artimųjų kapų.
„Po to, kai mes išvažiavome, mes palikome gražiausius kapus
miestelių kapinėse“, - BNS sakė „Misija Sibiras“ dalyvis.
Lietuvių kapus ekspedicijos dalyviai identifikuodavo pagal
kryžius, ant daugelio jų dar buvo galima įskaityti ir lietuviškas
pavardes.
Jaunuoliai taip pat bendravo su buvusiais tremtiniais ir jų
palikuonimis, vietos gyventojais. M.Jurkšaitytė pasakojo, kad
dauguma vietos gyventojų juos sutiko geranoriškai, nekilo problemų
gauti leidimo kapinaitėse pastatyti atsivežtą kryžių, apie
lietuvių ekspediciją rašė vietos laikraštis.
Anot P.Auškalnio, šiemet nebuvo itin sunku keliauti pėsčiomis,
daugiau laiko ir pastangų reikėjo skirti organizaciniams reikalams.
„Šiemet galbūt sunku buvo ne tiek žygiai pėsčiomis, bet tai,
kad kapinės išsidėsčiusios gana dideliais atstumais. Reikėdavo
10, 20, 100, 200 kilometrų važiuoti nuomotais autobusėliais,
įvairiausiomis mašinomis. Reikėjo tai susiorganizuoti - arba
savaitgalis, arba vairuotojai visi užimti. Bet pavyko tai padaryti“,
- teigė vaikinas.
Jo tvirtinimu, ekspedicijos dalyviams pavyko padaryti daugiau negu
planuota. Vietoj planuotų 5-7 kapinių aplankytos 12, sutvarkytos -
aštuonerios.
„Grįžome tikrai pasikeitę. Ne tik kiekvienas asmeniškai, bet
labai buvo juntama ta komandinė dvasia, bendrumas“, - kalbėjo
T.Auškalnis.
Penktadienį ekspedicijos dalyvių sutikimo ceremonijoje dalyvavo
užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius.
Septintus metus rengiamo projekto dalyviai ekspediciją pradėjo
liepos 20 dieną.
Pasak projekto organizatorių, paskutinioji lietuvių ekspedicija
lietuvių tremties vietose Chakasijos respublikoje lankėsi daugiau
kaip prieš dvidešimt metų.
Projektas „Misija Sibiras“ - Lietuvos jaunimo organizacijų
tarybos (LiJOT) organizuojama jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo
ugdymo iniciatyva, kai lankomos ir tvarkomos sovietų ištremtų
Lietuvos gyventojų kapavietės.
Pirmieji dideli trėmimai iš Baltijos šalių įvyko 1941 metų
birželio 14 dieną. Sovietų teroras vėl atsinaujino sovietams iš
naujo okupavus Lietuvą 1944 metais. Iš viso per sovietinę
okupaciją iki 1952 metų į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst.
Lietuvos gyventojų.