„Kaip pasylgau jusu, aš esu laimynga kad turiu jus. Aš jus myliu labai labai – diedukams Tatjanai ir Stasiui milimiausiems saulėti linkėjimai, 2012.08.22.”
Ar galėtų šiuos žodžius išvedžioti prigąsdintos, užguitos, visos Lietuvos, o gal ir Europos, pedofilams pardavinėjamos aštuonmetės mergaitės ranka?
Peržengė mokyklos slenkstį
Kokia buvo dviejų žmonių nužudymu įtariamo Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrelės vasara?
Kaip gyvena mergaitė, kurią visa Lietuva paskutinį kartą gegužės 17-ąją matė per įtūžusią minią išnešamą iš teismo sprendimo nevykdžiusios teisėjos Neringos Venckienės namų?
Ji iš naujo mėgins baigti mokslo metus klasėje, o ne užbarikaduota namuose kaip suaugusiųjų nesibaigiančių karų ir intrigų įkaitė. Mėgins augti ir bręsti su savo bendraamžiais – lavintis, išdykauti, pramogauti ir išmokti rašyti „milimiausiems” su ilgąja „y”.
Visiškai skirtingi piešiniai
Ant mano rašomojo stalo – du piešiniai.
Viename, kuris prieš ketverius metus pateko man iš D. Kedžio namų, kažkieno ranka nupieštos nuogų žmonių figūros, kurioms dar 4-metė mergaitė tėvo valia turėjo pripiešti „sysalus” – kaip įrodymą, skirtą teisėjams.
Kitas, vakar pasiskolintas iš jos senelių Tatjanos ir Stasio Stankūnų, primargintas spalvotomis gėlėmis, širdelėmis, saulėmis, drugeliais ir vaivorykštėmis, skirtas „diedukams” su prierašu – „Jus esat brangiausi”.
Koks vaiko gyvenimo tarpsnis skiria šiuos du piešinius, šiandien nedrįs pasakyti net labiausiai patyręs psichologas. Juolab – prašalietis.
Kalbindama mergaitės senelius T. ir S. Stankūnus kartais pasijusdavau lyg dramblys porceliano parduotuvėje – taip viskas trapu buvo senelių svarstymuose ir atsakymuose.
Neįskaudinti, neužgauti, nepriminti.
Nenuvilti vaiko ir neleisti įskilti jo naujam pasauliui – tokia nepajudinama ir mergaitės motinos L.Stankūnaitės, ir senelių nuostata.
Todėl su seneliais susitarėme kalbėtis tik apie paprasčiausius vaiko gyvenimo dalykus.
Nežino, kur gyvena anūkė
– Kai kurie politikai ir šiaip smalsūs žmonės iki šiol dega aistra susirasti mergaitę, ją aplankyti ir patys išsiaiškinti, ar vaikas neparduotas į pedofilų vergovę.
Jūs turbūt žinote, kur dabar jūsų dukra Laimutė su jūsų anūke? Gal pasakytumėte adresą ar kaip ten nuvažiuoti jūsų anūke besirūpinantiems žmonėms? – paklausiau S. Stankūno.
– Niekam nelinkiu blogo, bet kartais kyla mintis – būtų ne pro šalį tiems geradariams kada nors pasijusti medžiojamų ir persekiojamų kailyje. O čia medžiojami ne žvėrys, o motina su dukra.
Kas suseks – tam garbė? Galima viešai skelbtis, kad siekiama paminti įstatymus, valstybės paslaptį, pareigūnų pastangas – ir nieko? Nė vienas, raginantis sumedžioti vaiką, dar nenubaustas. Ar tai normalu?
Mes su žmona patys nežinome, kur dabar gyvena anūkė. Jei negalima, mes ir nenorime žinoti.
Kad anūkė puikiai laikosi, mes žinome ne tik iš mūsų pokalbių, bet ir iš asmenų, kuriems pagal pareigas priklauso vaiką aplankyti, domėtis jo gyvenimu.
Vaiko gyvenimas – ne minios reikalas.
Mes žinome, kad valstybė sudarė puikias sąlygas vaikui atsigauti, ir mes už tai labai dėkingi.
– Gal būtų dar geriau, jei valstybė nebūtų leidusi iki to prieiti, kad reikia slapstyti vaiką? Ar jūs iki šiol nematėte savo anūkės?
– Pareigūnų leidimu matėme net kelis kartus.
Buvome susitikę tam tikrose gražiose vietose, praleisdavome keletą dienų kartu.
Už tuos pabuvimus mes patys ir sumokėdavome.
Lengvai grįžo į vaikystę
– Ar labai pasikeitė mergaitė per šiuos keturis mėnesius, kai ėmė gyventi su mama?
– Labai nuvilsiu tuos, kurie įsivaizduoja, kad vaikas tupi įsispraudęs į kampą ar spjaudo į mamą.
Iškart, kai tik su mama nuvyko į naują gyvenamąją vietą, anūkė mums paskambino.
Linksma, lyg būtume neseniai išsiskyrę. Kai ją pirmą kartą netrukus pamatėme, patys buvome nustebę.
Manėme, kad tiek iškentusiam vaikui atsigauti reikės daug laiko. Turbūt niekas nebūtų patikėjęs, kad vaikas taip lengvai sugrįš į savo vaikystę.
Aišku, per keletą susitikimų pastebėjome, kad vaikas keitėsi. Iš pradžių reikėjo palaikyti pokalbį, patiems daugiau pasakoti. Buvo užsidariusi, atsargi.
Po kiek laiko ji ėmė nenustodama čiauškėti apie viską, ką veikia, kur buvo, kurias drauges sutiko, kiek žuvyčių sugavo.
Tiesiog linksmas, judrus, smalsus vaikas kaip ir visi. Ir labai meili. Iki ašarų sujaudindavo jos čiauškėjimai, kaip aš jus, diedukai, myliu.
Per miegus dar krūpčioja
– Užsiminėte, kad iš pradžių vaikas buvo užsidaręs ir įtarus. Lyg ko nors bijotų?
– Gal ir taip. Iš pradžių pašnairuodavo ir į apsaugos vyrus, dabar su jais mėgsta padūkti.
Mums kalbantis ji vienąkart netikėtai paklausė: „Ar mūsų niekas nesiklauso?”
Buvo graudu, kad mažas vaikas širdutėje turi skaudulį.
Sunku įsivaizduoti, ką ji turėjo jausti, kai net prie žurnalistų, gydytojų jai būdavo sakoma: „Mama tave parduos pedofilams.”
Arba atsibudusi matyti ant jos kambario durų kabantį plakatą „Stop pedofilams!”.
– Anūkę pamatėte po ketverių metų. Vaiko gyvenime tai labai ilgas tarpas. Kaip mergaitė elgėsi su jumis, ar jus iškart pažino?
– Ji pribėgo, apkabino ir pabučiavo. Elgėsi kaip visi vaikai, kai juos aplanko seneliai.
Ryšio mes niekada nebuvome praradę.
Ir telefonu pasikalbėdavome, ir Laimutė nuotraukų parodydavo, pasakodavo, kaip mes jos pasiilgome.
– Ar mergaitė ką nors kalba apie savo buvusį gyvenimą pas tetą? Bent jau minia, tiek mėnesių šurmuliavusi namo patvory, turėjo vaikui įsirėžti į atmintį.
– Ne, vaikas nieko apie tai nekalba.
Anas, buvęs gyvenimas Kedžių namuose vaikui visai nebeegzistuoja, lyg tų žmonių ir nebūtų buvę. Aišku, per miegus ji dar pakrūpčioja.
Nežinome, apie ką anūkė šnekasi su psichologu, su kuriuo kas savaitę bendrauja.
Čia jau jų vienų reikalas, jų paslaptis, ir mes vaiko apie tai tikrai neklausinėsime.
– Gal vaikas pats ir nekalba, bet sunku įsivaizduoti, kad jūs, seneliai, bendraudami su anūke ištvertumėte nepaklausę – kaip ten viskas buvo iš tikrųjų, kodėl tu taip negražiai kalbėjai apie mamą?
Praradote dukterį Violetą, daugybės žmonių gyvenimas virto tragedija. Ir vien dėl esą vaiko pasakojimų.
– Kaip ten buvo iš tiesų, dabar žinome iš teisėsaugos, mums vaiko pasakojimų nereikia.
Supraskite, juk tai mūsų anūkė, mūsų kraujas ir kūnas.
Ar norėdami patenkinti savo smalsumą mes galime ją skaudinti? Ar galime rizikuoti prarasti jos pasitikėjimą?
Juk ji vėl užsisklęstų lyg persekiojamas žvėriukas.
Širdį reikia turėti, o ne smalsumą tenkinti.
Vienintelis mūsų noras – duoti jai kuo daugiau meilės, kad vaikas vėl pasijustų vaiku. Kai ateis laikas, ji pati prakalbės.
Nujautė būsimas bėdas
– Jūsų dukra pagimdė labai jauna, dar nesulaukusi 18 metų. Ar laukėte anūkės?
Ar su ja jus visada siejo emocinis ryšys?
Juk teko išgirsti priekaištų, kad anūkės neauginote.
– Vaikui pirmiausia reikalinga mama, tėtis, o po to – seneliai.
Kas iš to, kad tėvas pasiėmė auginti vaiką? Bet iš tikrųjų ją numetė tėvams, nes varė biznį ir nebūdavo namie.
Mes ne turčiai, turėjome užsidirbti duoną, galvoti, kaip padėti dukterims.
Mesti darbus ir auginti anūkės negalėjome, todėl ji ėjo į darželį, kaip tūkstančiai Lietuvos vaikų.
Kai Laimutė pastojo, niekada nesakiau – daryk abortą. Iškart ištariau – gimdyk, o tau kabintis į gyvenimą mes padėsim.
Labai nenorėjome, kad vaikui ji duotų Kedžio pavardę, nes supratome, jog tai šeimai Laimutė niekuomet nebus reikalinga, kad tas D. Kedys jai atneš tik nelaimes.
Ką padarysi, kad ji buvo jauna, proto neužteko ir tėvų neklausė.
O savo abi anūkes be galo mylime. Ir jos mus. Visos šventės, savaitgaliai būdavo kartu.
Maudėsi ir žvejojo
– Ką jūsų anūkė veikė vasarą?
– Pirmiausia mes norime jai grąžinti vaikystę. Tam mes ir seneliai.
Žaidžiame įvairius žaidimus, nes vaikas iš anų namų atsinešė tik pomėgį žaisti kortomis.
Iškart, kai tik ji ėmė gyventi su mama, padovanojome jai triušiukę. Pavadino ją Vakare, nes apsaugos darbuotojai triušiuką atnešė jai vakare.
Vaikas ir pats buvo ištroškęs meilės, ir pati labai nori mylėti, rūpintis. Laimutė jai buvo padovanojusi kačiuką, bet buvusi globėja neleido jo įsinešti į namus.
Dabar savo triušį vaikas vežiojasi visur. Nupirkome ir narvelį, indų, žirklutes nagams karpyti, šieno, kreidos – mergaitė turi kuo užsiimti.
Kai susitinkame, kartu žvejojame, nes ji labai mėgsta, kaip ir Laimutė būdama maža.
Labai mėgsta maudytis, plaukioti, kai susitikdavome kurioje nors vietoje prie vandens telkinio. Nupirkome jai ir pripučiamąjį baseiną. Mergaitė gyvena, žaidžia, išdykauja kaip visi vaikai.
Rodome jai ir šeimos nuotraukas, filmukus, kuriuose nufilmuotos jos vaikystės šventės, kai dar buvome laiminga šeima. Ji sako viską prisimenanti.
– Ar mergaitei vasarą netrūko bendravimo su vaikais? Net geriausi seneliai, mylinti mama vaikui negali atstoti viso pasaulio.
Juk vaikas turi grįžti į normalų, įprastą gyvenimą.
– Ji ir bendrauja. Tikrai nesėdi užsidariusi su mama nuo viso pasaulio. Laimutė važinėjo su ja ir į baseinus, ir pramogauti, ir susitikti su draugių vaikais.
Laimutė žadėjo, kad visus pinigus, kurie priteisti iš N.Venckienės už teismo sprendimų nevykdymą, skirs vaiko reabilitacijai.
Taip ir daro. Aišku, didelę dalį, 20 000 litų, teko skirti sumokėti advokatams. Jokių santaupų mes seniai nebeturime.
Laimutė supranta, kad vaikui reikia pasivyti tą laiką, kai iš jos buvo atimta vaikystė su mama. Svarbiausia, ji nori, kad mergaitė su mama pasijustų saugi, nes vaikas tiek kartų girdėjo – tave mama parduos! Vaiką atgaivinti galima tik meile ir kantrybe.
Ir žmonės, kurie pamato Laimutę su vaiku viešumoje, galėtų nepulti jų fotografuoti lyg retų žvėrelių.
Žmonės, duokite tam vaikui ramybę!
Išgirdo karčius žodžius
– Mergaitė turi ir pusseserę, vaikystės žaidimų draugę, jūsų nužudytos dukters Violetos dukrelę. Ar jos buvo susitikusios, bendravo?
– Taip, buvo. Ir žaidė, ir išdykavo, ir pramogavo kartu. Kaip ir anksčiau.
– Nužudytos Violetos dukrelei teko patirti šiurpią dramą – rasti namie nušautą mamą. Ar, būdama keleriais metais vyresnė, ji apie tai nekalbėjo savo pusseserei?
– Dažniausiai jos čiauškėdavo įvairiausius vaikiškus dalykus. Bet vieną kartą nugirdom, kaip Violetos dukrelė pasakė: „Tavo tėtis nušovė mano mamytę.”
Vaikas patylėjo, susigūžė. Reikėjo padėti pastangų, kad sušvelnintume padėtį.
Pasikalbėjome su abiem anūkėmis, paprašėme vyresniosios, kad daugiau taip nešnekėtų.
O to skausmo, be abejo, abiejų mergaičių širdelėse per akis.
– Jūsų anūkė pirmą klasę baigė mokydamasi namie.
Sunku patikėti, kad jai rūpėjo namų darbai, kai po langais nuolat šurmuliavo žmonės, kieme ant scenos publiką linksmino dainininkai, o per įtūžusią minią jos lankyti kelią skyrėsi apspjaudoma mama.
Ar vasarą jai teko ir pasimokyti, kad galėtų lankyti antrą klasę? – paklausiau T.Stankūnienės.
– Supraskit, vasarą vaikas pagaliau gavo laisvės gurkšnį. Jai rūpėjo ir maudytis, ir pramogauti, ir su vaikais žaisti. Pasimokyti jai reikėjo priminti.
Ir mes, ir Laimutė pripirkome pratybų sąsiuvinių, rugpjūčio mėnesį jos kasdien nemažai padirbėdavo.
Mamai teko dukrelę mokyti pareigingumo ir pratinti prie tvarkos – susitvarkyti savo spintą, stalą.
Teko ir mandagumo pamokyti. Dabar ji neužmiršta pasakyti: „Ačiū, močiute, ačiū, seneli.”
Svarbūs ir kiti seneliai
– Buvusi globėja dabar iš teismo reikalauja, kad jai ir jos tėvams būtų leista matytis su mergaite. Ar jūs tam prieštaraujate?
– Gink Dieve! Vaikas turi ir turės abu senelius.
Tačiau kol vyksta kiti teismai, kol ponia N. Venckienė dar turės teisme aiškintis dėl to, kad bandė paveikti mergaitę, tokie susitikimai dėl vaiko ramybės negalimi.
Juk internete dar sukasi filmukas, kuriame rodoma, kaip, teismui grąžinus vaiką mamai, senelė Laimutė Kedienė pastatė verkiantį vaiką prieš minią prie vartų ir kelis kartus liepė pakartoti: „Aš nenoriu pas mamą.”
O dabar mergaitė pati vaiko teisių apsaugos darbuotojams pasakė, kad nenori susitikti su buvusia globėja.
Mes, artimieji, dėl mergaitės ramybės turime taip elgtis, kad ji kuo mažiau kentėtų.
Jei prasidėtų vežiojimai su apsauga į susitikimus su teta, vėl susitikimų kambariai policijoje, kas dėtųsi vaiko širdelėje? Leiskime jai pradėti gyventi.
Teko pirkti internetu
– Parodėte savo anūkės, pasipuošusios keliauti į mokyklą, nuotrauką. Matau labai paaugusią, gražių akių, šelmišką mergaitę.
Ar buvo sunku ją išruošti į mokyklą, nupirkti drabužėlių? Juk po prekybos centrus Laimutė dar negalėtų ramiai vaikščioti?
– Aišku, ne. Drabužėlių dukrelei ji užsakė internetu.
Iš buvusios globėjos vaikas buvo išvežtas net be batų, negrąžino ne tik Laimutės pirktų drabužių, bet ir vaiko gimimo liudijimo.
– Jau kelios dienos jūsų anūkė lanko mokyklą. Ar nesibaiminate, kad ją ten atpažins ir ji vėl taps žvėreliu saugomame narvelyje?
– Kol kas viskas puiku. Mokykla labai aukšto lygio, esame dėkingi, kad čia anūkė gali mokytis. O jei kada ją ir pažins, kas iš to?
Ar vaikas, ar jo motina, ar mes, seneliai, kokie nusikaltėliai? Esame paprasčiausi žmonės, nusipelnę paprasto, kasdienio gyvenimo.
Kedžiai veržiasi bendrauti su anūke
* Šią savaitę Neringa Venckienė skundėsi, kad Raseinių teismas vilkina nagrinėti jos tėvų Laimutės ir Vytauto Kedžių skundą dėl pasimatymų su anūke.
* „L. Stankūnaitė neleido jiems pasimatyti. Todėl aš birželį tėvams surašiau ieškinį dėl vaiko bendravimo su seneliais tvarkos. Tačiau iki šiol dar nebuvo nė vieno posėdžio. Raseinių teismas esą nagrinėja bylą, tačiau per tris mėnesius nesugebėjo nė vieno posėdžio paskirti. Manau, daroma viskas, kad vilkintų bylos nagrinėjimą. Kai buvo pradėta byla, mano tėvams iškart buvo pareikšti įtarimai, esą jie mergaitę sužalojo”, – aiškino N. Venckienė.
* „Teismo data dar nepaskirta”, – patvirtino Raseinių apylinkės teismo atstovai. Tačiau, pasak jų, pradėti nagrinėti Kedžių ieškinio negalima ne dėl teismo, o dėl pačių pareiškėjų kaltės.
* Liepos pradžioje Apeliaciniam teismui nusprendus, kad Kedžių pretenzijas dėl susitikimų su anūke turės nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismas, šį teismą netrukus pasiekė ir N. Venckienės tėvų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
* Kedžiai prašė stabdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo praėjusių metų gruodžio 16 dieną priimtą sprendimą grąžinti dukterį motinai ir atimti mergaitę iš L.Stankūnaitės, kol nebus išnagrinėtas jų skundas ir N. Venckienės kasacinis skundas, kurį priėmė Aukščiausiasis teismas.
* Kai teismas šį prašymą atmetė, Kedžiai nutartį apskundė aukštesnės instancijos teismui. „Netrukus bylą perduosime Šiaulių apygardos teismui skundui nagrinėti. Kol jis neišnagrinėtas, negalime paskirti posėdžio dėl senelių pasimatymų su anūke datos”, – sakė Raseinių teismo atstovai.
* Skunde Kedžiai reikalauja teisės matyti anūkę kartą per savaitę po keturias valandas.
* Tai jau ne pirmas Kedžių bandymas susitikti su gegužės 17 dieną iš jų namų paimta anūke. Dėl pasimatymų jie buvo parašę prašymus Kauno miesto ir rajono vaiko teisių apsaugos skyriams, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.
* Ar leisti matytis seneliams su jos dukra, sprendžia L. Stankūnaitė. Ji neatmeta galimybės, kad ateityje mergaitė galės matytis su Kedžiais, tačiau tik po to, kai bus baigtas jų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl trukdymo antstolei vykdyti savo pareigas.
* Kol kas vaikui bendrauti su ankstesnės aplinkos žmonėmis nepataria ir mergaitę lankantis psichologas.
* Kedžiai su anūke kol kas bendrauja tik laiškais. N. Venckienės teigimu, jos tėvai mergaitei gali parašyti po vieną elektroninį laišką per savaitę, tačiau jame negali užduoti jokių klausimų.
* Kedžius ir N. Venckienę šis draudimas piktina, tačiau L. Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas sako, jog toks draudimas atsirado todėl, kad Kedžiai savo laiškuose nuolat bando mergaitę išklausinėti, kur ji dabar gyvena.
* Pasimatymų su mergaite prašė ir buvusi jos globėja N. Venckienė, tačiau jos prašymas nebuvo nagrinėtas. Pagal įstatymus ji nėra artima giminaitė, todėl ar iš viso kada nors pamatys mergaitę, priklausys tik nuo jos motinos geros valios.