Greitai 32 metų gimtadienį švęsianti Aurelija Steponkutė turi fizinę ir regos negalias – nemato ir judėti gali tik neįgaliojo vežimėliu. Ji pasakojo, kad Artūras ne tik atvažiuoja jos paimti, bet visada pasitinka, padeda nuvažiuoti iki mašinos, įsėsti.
„Iš Telšių kraustėmės į Vilnių. Aš su savo vyru turėjom labai daug lagaminų. Galvojau, kaip man, neregei ir dar su judėjimo negalia reikės persivežti lagaminus. Mano palydovas – visiškai sveikas žmogus, tačiau jam vienam bus sunku persinešti viską. Man labai patiko, kad Artūras atvažiavo į stotį, atėjo pasitikti prie pat traukinio, nes buvau pasakiusi vagono numerį. Visai nesitikėjau, kad jis lauks“, – pasakojo A. Steponkutė.
Ji daug kartų yra važiavusi socialiniu taksi. „Dažniausiai važiuoju iš namų į miestą: kartą reikėjo keliauti į banką pasiimti kodų generatoriaus, kitąsyk važiavau į aklųjų mokyklą pažiūrėti priemonių, kurios palengvina gyvenimą neregiams. Tai labai geras dalykas ir vairuotojas labai atsakingas“, – sakė negalią turinti moteris.
Kalbėjo apie striptizą
65 metų vilnietė Julija taip pat labai patenkinta socialinio taksi vairuotoju. Dažniausiai ji kviečia šį taksi, kai reikia važiuoti į polikliniką ar ligoninę.
„Važiavau operuoti akis. Man šovė į galvą keista mintis, sakau, vežk pažiūrėt striptizą. Jis pasakė, kad kaip tik kažkokia striptizo grupė yra Lietuvoje. Man patiko, kad kalbėjom ne apie ligas, bet visai kita tema. Viską išmuša iš galvos, visas bėdas. Net nepajutom, kaip atsidūrėm ligoninėj, Kalvarijų gatvėj (Vilniuje. – Red.)“, – pasakojo vilnietė.
Moteriai operavo kataraktą, viena akis dar laukia operacijos. Ji apie metus judėti gali tik neįgaliojo vežimėlyje, viena moters ranka amputuota.
Svarbu klausytis „Kiekvienas yra pašauktas kažkokiam darbui. Vežioti neįgaliuosius irgi reikalingas pašaukimas“, – tikino vairuotojas Artūras V.
Jo manymu, tokiame darbe labai svarbu atjauta ir noras dirbti su neįgaliais žmonėmis taip pat svarbu mokėti klausytis. „Reikia kalbėtis su žmonėmis, jie kartais pakviečia arbatos, papasakoja savo gyvenimo problemas, aš – savo. Jei vežu žmones sekmadieniais, išklausau po du pamokslus – vieną iš Tikėjimo žodžio, kitą – Jahovos liudytojų. Turiu mokėti išklausyti“, – pasakoja Artūras V.
Tiesa, kai kuriuos keleivius jis ir „į vietą pastato“. „Viena mergina replikavo: „Greičiau sukis“. Supykau, bet neparodžiau. Kai nuvežiau ją, pasakiau: „Aš tau nei draugas, nei socialinis darbuotojas, esu vairuotojas ir stengiuosi tau padėti. Jei dar kartą su manimi taip kalbėsi, bus nutraukta sutartis“, – pasakojo vilnietis.
Neįgaliai merginai jis vienąkart labai padėjo – kelias valandas vakare vežiojo, kai ši ieškojo vietos apsistoti. Pastaba jį įžeidė.
Bet kas vairuoti negali
Jam kaskart reikia perprasti žmogų, kurį veža – prie vieno valia keikti kamščius, prie kito – ne. „Su vienais klausomės muzikos, net šokame mašinoje, su kitais – važiuojame ramiai“, – pasakojo socialinio taksi vairuotojas. Jis džiaugiasi, kai reikia vežti
Dažniausiai jo keleiviai – 30-80 metų žmonės, sėdintys neįgaliųjų vežimėlyje. Jie keliauja į poliklinikas, ligonines, lanko draugus, važiuoja į darbą, į teatrą.
„Bet kas vairuoti tokio transporto negali“, – tvirtino Nacionalinio socialinės integracijos (NSI) instituto direktorė Neringa Jurčiukonytė. Pavasarį institutas į Vilniaus miestą paleido pirmąjį socialinį taksi.
Buvo nepasiruošęs
Įdarbindami Artūrą, projekto rengėjai nežiūrėjo išsilavinimo, bet įgūdžių, matė Artūrą besidarbuojantį kituose instituto projektuose. „Matėme, kaip jis elgiasi su negalią turinčiais žmonėmis, jis buvo labai motyvuotas padėti jiems“, – aiškino N. Jurčiukonytė.
Iną vežusį vairuotoją mergina vertina neigiamai. „Nelabai galima tokio žmogaus samdyti, turi būti pasirengęs, motyvuotas, pažinti neįgaliuosius, kuriuos veš. Vairuotoją reikia paruošti. Iš istorijos matyti, kad jis buvo nelabai pasiruošęs“, – komentavo NSI instituto direktorė.
Jos įsitikinimu, žmonės su negalia ir taip turi daug kliūčių gyvenime, kasdien su jomis susiduria, tad vairuotojas turi pagerinti neįgaliojo gyvenimą, o ne kurti naujas kliūtis.
