A. Brazauskas buvo paskutinis sovietinės Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto vadovas, taigi šalies administratorius.
Jis taip pat yra vienintelis žmogus, kuris nepriklausomoje Lietuvoje ėjo visas tris aukščiausias pareigas – prezidento, premjero, Seimo pirmininko.
Pranešėjai Seime negailėjo pagyrų prieš porą metų mirusiam politikui.
„Manau, sutiksime, kad sąstingis šalyje susijęs ne tik su krize. Palikti šalį žmones skatina netikrumo jausmas, nepasitikėjimas valstybe. Deja, šiandieną neturime galimybės išgirsti tvirto A. Brazausko balso, politinėje erdvėje trūksta jo išmintingų sprendimų“, - gailėjosi A. Butkevičius.
„Išmokime išgirsti kito nuomonę, kaip tai darė pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas, išmokime rasti kompromisus. Susitelkime bendram darbui dėl paprastų Lietuvos piliečių. Taip geriausiai įprasminsime šviesų prezidento Brazausko atminimą“, - sakė jis.
A. Brazauskas rūpinosi savo valstybe, o ne savo interesais, skirtingai nuo dažno dabarties politiko, Seimo tribūnoje sakė K. Glaveckas.
„A. Brazauskas buvo ne griovėjas, o statytojas, todėl jo reitingai visada buvo aukščiausi. Jis savo pavyzdžiu parodė, kad valdymas partiniu ir ideologiniu kairės ir centro pagrindu nėra geriausias būdas. Jis buvo tikras lietuvis – stambaus sudėjimo, aukštas, stiprus. Jis visada puoselėjo lietuvių tautos kultūrą, gyveno lietuviška dvasia“, - kalbėjo K. Glaveckas.
A. Brazausko vizija buvo išnaudoti Rytų išteklius, Vakarų technologijas bei Lietuvos žmonių darbštumą, dėstė K. Glaveckas.
„Žinoti praeitį reikia, bet remiantis vien praeitimi ateities nesukursi“, - kalbėjo K. Glaveckas, kuris buvo komunistų partijos centro komiteto narys tuo metu, kai jam vadovavo A. Brazauskas.
„Mane žavėjo jo realios ekonomikos supratimas ir vystymas. Kai kuriamos darbo vietos žmonėms, mokamas normalus atlyginimas ir sulaukus senatvės mokama garbi pensija. Tai buvo jo siekiamybė. Jis pasisakė prieš griovimą ir naikinimą, atnešantį vien negeroves, o buvo už nuoseklų perėjimą. Jis sukūrė ir paliko savotišką mokyklą, kaip kurti ir bendrauti, kokiomis vertybėmis vadovautis bet kuriam politikui“, - sakė K. Glaveckas.
Liaupsių prezidentui negailėjo ir vienas Sąjūdžio iniciatorių Nikolajus Medvedevas: „Kaip kitatautis, daug bendravęs su Rytų kaimynų atstovais, atsimenu, kad jie sakė: „Pavyko jums, lietuviai! Turėtume tokį prezidentą Rusijoje, ji išsyk suklestėtų.“
A. Brazausko bendražygiai savo kalbose piktinosi oponentų kritika jam.
„Prezidentas dirbo įtemptai mąstydamas, ieškodamas, kaip rasti kompromisus, nepaisydamas purvo, kurį papildavo jo kritikai“, - sakė A. Butkevičius.
„Jis atrėmė daug smūgių, ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir iš lietuvių pusės“, - pasakojo K. Glaveckas.
Atsargiau apie A. Brazauską ketvirtadienį kalbėjo tik Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė.
„Toks jis išlieka mūsų atmintyje: iškilus politikas, lietuvis žmogus su savo silpnybėmis ir abejonėmis, bet ir talentais, sugebėjimu kalbėti savo paprasta ir visiems suprantama kalba“, - apibūdino ji.
A. Brazauskas gimė 1932 metais rugsėjo 22 dieną Rokiškyje. Vėliau jo šeima persikėlė į Kaišiadoris.
Įgijęs inžinieriaus specialybę, karjerą A. Brazauskas pradėjo 1958-aisiais Kauno hidroelektrinės statybose. 1965 metais paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru. Po dešimtmečio, 1977 metais, tapo Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretoriumi, o 1988-aisiais – pirmuoju sekretoriumi. Tai buvo aukščiausios pareigos Lietuvoje.
1990 metais buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą, balsavo už Nepriklausomybės atkūrimą. Pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje dirbo viceministru.
Jo vadovaujama Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir persivadino į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). 1992-aisiais ši partija laimėjo parlamento rinkimus, o A. Brazauskas tapo Seimo pirmininku. Dar po metų jis buvo išrinktas šalies prezidentu. Pasibaigus prezidento kadencijai 1998-aisiais pasitraukė iš politikos.
A. Brazauskas sugrįžo 2000 metais, kai jo palaikoma LDDP bei socialdemokratų partijų koalicija laimėjo Seimo rinkimus. Kitais metais partijoms susijungus jis tapo jungtinės partijos pirmininku. Tarp 2001 ir 2006 metų buvo premjeras. 2007-aisiais pasitraukė iš partijos pirmininko pareigų.
A. Brazauskas mirė 2010 metais.
