Kone kiekviename regione jau galima aptikti fermų, kur auginamos ne tradicinės lietuviškos vynuoginės, bet vislios ir greitai bręstančios afrikinės sraigės. Motininę tokių sraigių bandą pernai nusprendė įsigyti ir Nerijus Baltrimas bei Robertas Levickas. Ją įkurdino uošvijoje – netoli Marijampolės esančiame Puskelnių kaime.
Tūkstančiai išsitenka aštuonių arų plote
„Į šį verslą galima žiūrėti ir filosofiškai. Sraigės – lėti padarai ir tarsi primena, jog gyvenime nereikia skubėti. Sugrįžus po įtempto darbo mieste, čia pailsi, atsipalaiduoji. Kita vertus, tai ir vienas iš būdų papildomai užsidirbti neturint didelių plotų. Mūsų 10-ties tūkstančių sraigių banda puikiai išsiteko sodybos 8 arų sklype.
Be to, nėra problemų su realizacija, tereikia sraiges užauginti. Jas superka lenkai, ispanai, prancūzai, vokiečiai, kurie atvyksta į sraigių fermas, tačiau jų turi pasiūlyti ne mažiau nei toną. Šį rudenį planuojame supirkėjams parduoti apie 4 t Helix aspersa muller rūšies sraigių“, - pasakojo vienas iš fermos steigėjų Nerijus.
Anot jo, dabar dažniausiai Lietuvoje auginamos dviejų rūšių sraigės – Helix aspersa maxima ir Helix aspersa muller, kurios natūraliai gyvena Pietų Europoje ir Afrikoje. Pirmosios subręsta maždaug per aštuonis mėnesius ir yra stambesnės, o Helix aspersa muller užauga maždaug per keturis mėnesius, jos yra mažesnės, bet jų kaina didesnė. Skiriasi ir šių veislių auginimo specifika – vienos yra lepesnės, kitos atsparesnės.
„Helix aspersa maxima auginti reikia didesnių pradinių investicijų – turi būti įrengtos patalpos, kur jau nuo sausio mėnesio reikia užtikrinti atitinkamą šilumą, ventiliaciją, drėgmę, o Helix aspersa muller sraigėms užtenka paprasto šiltnamio, nes jos čia įleidžiamos tik nuo kovo vidurio ir tik kartais tereikia jį pašildyti“, - sraigių auginimo specifiką aiškino Nerijus.
Savo augintinėms vyriškiai sukalė 50 cm aukščio aptvarus, kurių kraštus, kad sraigės „neišsibėgiotų“, ištepė specialiu jas atbaidančiu tepalu, bet kartais, anot jų, tenka imtis ir griežtesnių priemonių – įjungti teritoriją juosiantį elektrinį piemenį.
Patiems valgyti - per didelė prabanga
Dalį sraigių Nerijus ir Robertas pirko iš Lietuvoje esančių augintojų, dalį iš lenkų. Anot jų, Lenkijoje sraigių auginimas labiau išvystytas, galima gauti daugiau išsamesnės informacijos, įsigyti specialių pašarų. Lietuvoje ši verslo šaka gyvuoja dar neilgai, tad augintojai patirties semiasi daugiausia iš savos praktikos.
„Gerai nežinodami, kuo reikia šiuos padarėlius šerti, ne vienas išbandė viščiukų, veršelių kombinuotuosius pašarus, deja, tai nepasiteisino. Lenkai sraigių pašarui naudoja kukurūzų, sojų miltus, šiek tiek aliejaus bei kitų priedų ir jų auginamos sraigės atrodo tikrai gerai. Lenkiškus pašarus naudojame ir mes, bet sraigėms reikia ir žalienos – augalų lapų, kuriais jos minta ir po kuriais slepiasi nuo dienos šviesos ir kaitros.
Sraigės, kaip ir visi šliužai, labai mėgsta kopūstų lapus, tačiau nepeikia ir rapsų, kurių mes joms garduose prisėjome. Svarbiausia – nepavėluoti patiekti vakarienę, mat sraigės – nakties gyvūnai, jas pagirdyti ir pašerti reikia vakarais. Pirmiausia aptvaruose įjungiama laistymo sistema, o kai augalai, kuriuose jos slepiasi, sudrėksta, ant šėryklų beriamas specialus pašaras ir reikia skubiai pasišalinti, mat sraigių būna pilni takai, neįmanoma praeiti“, - pasakojo Nerijus.
Pačiam Nerijui sraigių valgyti neteko – per brangus delikatesas, tačiau jų ikrų teko ragauti - pavaišino žmogus, iš kurio sraigių bandą pirko. Skonis per daug nesužavėjo, nors turėjo kiek panašumo į lašišinius ikrus. O štai Robertas iš parduotuvės pirko paragauti šaldytų sraigių, tačiau nusivylė, mat jos trenkė dumblu.
„Nėra ką lyginti šviežio produkto su nežinia kiek parduotuvėje užsigulėjusiu. O jei dar kas sugeba skaniai paruošti, tai išties būna gardus patiekalas“, - tikino Nerijus.
Žiemojimui - fūros priekaba
Nerijus sako, jog šį rudenį, jei subręstų visos jų augintos sraigės, būtų apie 5 t, bet kai kurios nespės užaugti, mat jos maitinasi, kai temperatūra nėra žemesnė nei 6 laipsniai, o paskui pusmečiui užmiega žiemos miegu. Beje, rudenį augintojai jas specialiai migdo – padžiovina, o kai jos ant kiauto angos, kad neišdžiūtų, užsitraukia plėvelę, „suguldo“ į vėsią, vėdinamą patalpą, kur sraigės išbūna lig pat pavasario. Atėjus laikui, jas tereikia palaistyti ir sraigės prabunda. Sraigių žiemojimui Nerijus su Robertu šiemet pirko fūros priekabą–šaldytuvą, kur įrengė oro kondicionierių, kuris reikalui esant gali patalpą vėsinti ar šildyti.
„Čia įmantriau įrengta nei namie. Vasarą priekaboje galėsime lašinius laikyti, o žiemą čia poilsiaus sraigės“, - juokavo Nerijus.
Kaip atskirti subrendusią sraigę nuo tos, kuri dar turi augti?
Pasak Nerijaus, subrendusių kautas užsiriečia ir sukietėja, tuomet jos tinkamos realizuoti. Svoris tokios sraigės siekia nuo 8 iki 12 gramų. Kokio dydžio sraigės užaugs, priklauso ir nuo pašarų, ir nuo ploto, kuriame auga. Nerijaus ir Roberto fermoje sraigės gyvena gana kompaktiškai – viename kvadratiniame metre apie 1000 vnt.
Vyrai ketina kitais metais šį verslą išplėsti dvigubai – įkurti dar vieną panašaus dydžio fermą, tik kitoje vietoje. Kol kas Suvalkijos krašte jie bene vieninteliai augina Helix aspersa muller sraiges, o auginančiųjų kitos rūšies sraiges jau yra bent keletas.
Nerijus mano, jog gerai, kad atsiranda vis naujų augintojų – bus paprasčiau užsakovams pasiūlyti didesnį kiekį produkcijos.
Gali tapti pagrindiniu pajamų šaltiniu
„Jei kas nori savo malonumui pamėginti auginti sraiges, pakanka jų įsigyti 500 vnt., o siekiant, kad pirmaisiais metais atsipirktų investicijos, reikia įsigyti bent 5000 vnt. motininių sraigių. Pirmaisiais metais mes nusipirkome 500 Helix aspersa maxima rūšies sraigių, bet mums jos nelabai patiko, tad paskui rimtam auginimui kartu pirkome 10 tūkst. Helix aspersa muller – jų didesnė paklausa ir geresnė kaina. „Maximomis“ rinką yra užvertę rumunai, bulgarai, tad jų kaina kritusi. Mūsų užaugintos sraigės turėtų keliauti į Ispaniją arba Vokietiją – žiūrėsime, kurie pasiūlys geresnę kainą“, - kaip tikras verslininkas dėstė planus Nerijus. Sraigių kainos, anot jo, kiekvienais metais skiriasi. Šiemet už jų auginamos rūšies sraigių kilogramą mokama nuo 3,1 iki 4,5 eurų, o už „maximas“ – tik 2-2,5 euro. Jie planuoja pasilikti tik tiek sraigių, kiek kitais metais augins, o visas kitas realizuos. Yra sudarę sutartis su vokiečiais, pažadėję sraigių naujiems Lietuvos augintojams.
Pasiteiravus, ką sunkiau - paršelius ar sraiges auginti, mat uošvienės tvartelyje kriuksi ne vienas riestasnukis, Nerijus visai rimtai tikina, kad sraiges nėra paprasta auginti, kaip iš šalies kam galėtų pasirodyti – reikia tam nemažai žinių ir darbo. Laisvi būna tik keli žiemos mėnesiai, kai sraigės miega, o šiaip jos reikalauja kasdienės priežiūros - reikia jas šerti, girdyti, laistyti žemę ir augalus.
„Norint iš šio verslo gyventi, kasdien tam reikėtų skirti apie 5-6 val., o čia kol kas tėra mūsų laisvalaikio užsiėmimas“, - teigė Nerijus, neatmesdamas galimybės, kad tai gali tapti ir pagrindiniu pajamų šaltiniu.
