Nesigilinsiu į kai kurių režisūros perėjimų trūkumus bei į atspėjamą turinį. Kodėl? Todėl, kad spektaklis, jo forma, aktorinis sprendimas, simbolizmas yra drąsaus žmogaus, drąsių aktorių kūrinys. Spektaklis išties atlieką funkciją, kurią E. Fischer apibrėžia taip: „Pūvančioje visuomenėje teisingumo siekiantis menas taip pat turi atspindėt tos visuomenės dūlėjimą. Ir jeigu menas nenori sunaikinti ištikimybę savo socialiniai funkcijai, tai menas ne tik turi parodyti pasaulį kaip kintamą, bet ir padėti jį keisti“.
Įdomus aktorių pateikimas. Du spektaklyje vaidinantys aktoriai čia buvo labiau statistai, savo nevaidybiniais veiksmais sugebantys sukurti intymumą tarpusavyje ir savęs bei žiūrovo. Jie yra tos pinamos akivaizdžios minties, aiškios simbolinės pradžios, turinio ir pabaigos iliustracijos. Skausmingai nuoširdžios, dvokiančiai natūralistinės, sukrečiančiai intymios.
Nuogas, kretančio senio kūnas vis išskiriantis atmatas, kurių niekaip negali sustabdyti genialus šiuolaikinis išradimas – sauskelnės, priverčia skrandį žiaukčioti. Ypač, kai prieš tai buvai apsilankęs Visagino prie mirties slenksčio jau stovinčių, greičiau – gulinčių, senelių namuose. Tik įėjus, į šnerves trenkia šlapimo ir išmatų smarvė, vis dar gyvo, bet jau irstančio žmogaus ir kūno tragedija. Manau, kad kiekvieno žiūrovo pirmoji mintis matant tą vaizdą buvo, – kad tik man taip neatsitiktų, Viešpatie!
Ir šiuose žodžiuose „Kad tik man taip neatsitiktų, Viešpatie!“ glūdi visa spektaklio krikščioniškoji, humanistinė, froidiška esmė. Istorija paprasta, žinoma ir matyta. Sūnus prižiūri seną, savo gamtinių poreikių nebekontroliuojantį tėvą. Tik sutvarkius, apiplovus raudantį, atsiprašinėjantį, save ir savo be sau gėdingą negalią skausmingai suvokiantį žmogų, jis tuojau pat vėl apsidirba ir taip – trys kartus. Įsivaizduokite save to sūnaus (arba dukters) vietoje .
Tvaikas verčiantis vemti, tėvo rankos išsiterliojusios atmatomis, kurios sutepa ir sūnaus rankas, baltus baldus, grindis... Tokiam vaizdui, kvapams, iščiulpiantis dvasines jėgas pasikartojimas, muša ir išmuš iš psichologinių vėžių kiekvieną, net ir geriausiai psichologiškai pasiruošusį.
Tik čia kalbama ne apie kiekvieną, bet, šiuo atveju, apie sūnų. Nuolat konfrontuojamą tėvo tragediją, kurios sustabdyti, nutraukti jis neturi galios. Jis yra bejėgis.
Net ir netikintis kartais sušunka: Viešpatie, padėk man! Tai sakoma bejėgystės akimirką. Tačiau tam sūnaus bejėgystės jausmui pabaigos nesimato, nes tėvas gyvas, gyvas, gyvas! Bejėgystės akimirką ar nepuoli šaukti savyje „Kad tu greičiau nudvėstum!“ ir tuojau prakeiki save už šiuos baisius žodžius? Ypač, kai Dievas, regis, stovi šalia. O Jo sūnus, pasimokęs iš tėvo, viso pasirodymo metu nuo didžiulės drobės žiūri tiesiai tau į akis, lyg sakydamas „Aš viską matau“. Atleiskite, kam reikalingas kiaurai žmogaus, tavo sielą permatantis, bet nebylus liudininkas? Velniop jį!
Apmėtykime jį granatomis! Tą infantilaus, savęs nekontroliuojamo vaiko pyktį režisierius R. Castelucci vizualizavo 11-kos vaikų, mėtančių į Kristaus atvaizdą granatas, turinčias simbolizuoti totalų Kristaus, Dievo sūnaus, sunaikinimą vaizdu.
O apsidirbęs tėvas (juk taip tikrai pasitaiko tarp mūsų, nuo mūsų vis dar sveikųjų akių nuslėptų institucijose pacientų), sėdi dvokiančioje baltoje lovoje lyg koks Rūpintojėlis, lyg siurealisto menininko Š. Saukos atgimęs herojus pūvantis gyvas.
Lėtai pakilęs nuo lovos, jis dingsta už Kristaus veido horizonto, kelią užmarštin rodydamas šlapimo ir atmatų pilstomu ant grindų keliu. Tai nuoroda mums visiems, manantiems, kad nuo irimo ar negražios mirties esami apsaugoti. Kas, kad sūnus suklumpa prie tėvo užpakalio, nuogo kūno, jį plaudamas intymiausiose vietose?
O kai bejėgystė, sumišusi su pykčiu visagaliam Dievui, tą svarbiausią gyvenimo ir mirties akimirką nerodančiam jokios galios, virsta srutomis, bėgančiomis upeliais Kristaus veidu, kai Kristaus atvaizdą drasko lyg jį būtų įmanoma sudraskyti, pasirodo garsios karaliaus Dovydo (Senasis Testamentas) psalmės nr. 23 kiek sukeisti žodžiai: „Tu (ne)būsi mano ganytojas“.
Taip pateikiami vienu metu priekaištas, abejonė ir susitaikymas su Dievu. Originale „Viešpats yra mano ganytojas“ tekstas skamba taip: „Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu. Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane. Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina. Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.“.
Savimi pasitikintis žmogus nebijo prisipažinti abejojantis ir savimi, ir, jeigu ne fanatiškai tikintis, Dievu taip pat. Tokia yra žmogaus psichologinė tikrovė. Tik fanatikai bando sau ir tuo pačiu aplinkai, net ir jėga įrodyti, neva jie niekada neklysta, niekada neabejoja.
Nes jie paprasčiausiai bijos savęs, bijo savo atvaizdo veidrodyje. Tik todėl jie jaučiasi įsižeidę, įžeisti, niekaip nesuprasdami, kad tikrai tikinčiojo jausmų įžeisti neįmanoma, o visagalio Dievo ginimas lyg ir sako, kad jis visai nevisagalis. Kuo ne erezija?
Pasibaigus spektakliui, plojau kartu su kitais. Dėkojau R. Castelucci ir jo aktoriams už gilų humanizmą, atjautą, sąžiningumą ir nuoširdumą. Jeigu būčiau religingas, atgaučiau tikėjimą, sustiprinčiau jį. Ir prašyčiau likimo, kad man taip neatsitiktų. O gal tai neišvengiama?
Užbaigsiu apmąstymą mačiusio šį spektaklį Antverpeno vyskupo J. Bonny žodžiais: „Kiti tikintieji ir netikintieji, ko gero, šį spektaklį interpretavo visiškai kitaip. Tikras menininkas visuomet užduoda klausimą, teisę surasti atsakymą palikdamas žiūrovui.“
