Šeima iš Kanados, su kuria daug metų bičiuliaujamės, pasakoja dabar, kaip viešėdama Vilniuje užsuko į bažnyčią miesto centre. Buvo mišios, kunigas per pamokslą atsiliepia į svarbiausią dienos temą. Jam pikta ir apmaudu, kad mūsų tikintieji nemoka taip ginti savo šventų dalykų, kaip tai daro musulmonai. Nieko nepasakysi, šios rūšies pamokų tik ir trūksta mūsų bažnyčiose.
Anądien buvau sutikęs ir tuos, kurie rinko parašus po peticija, reikalaujančia uždrausti Romeo Castellucci spektaklį. Ir vėl – jauni žmonės žibančiomis akimis. Džiaugėsi, kad parašų jau per devynis šimtus, kad juos rinkti labai padėjo moderniosios technologijos. Dar jiems patiko, kad teatro vadovas buvo išbalęs ir sutrikęs. Visai be reikalo klausiu, ar matėte tą spektaklį. Sako, pamačius bus vėlu. Tikra tiesa. Tai gal tada visus spektaklius, koncertus, parodas, spaudą kažin kaip iš anksto patikrinti, užbėgti blogiui už akių? Nebūtų Vilniuje pražiūrėta žinomos dailininkės paroda su lesbietiškomis Giesmių giesmės interpretacijomis ar koks akivaizdžiai užgaulus laisvamanio filosofo straipsnis. Ironizuoju toliau, užsimenu apie galimybę fiziškai susidoroti su šventvagysčių autoriais. Jaunuoliai kalba rimtai, sako suprantą meno prigimtį ir menininko laisvę, bet vis tiek esanti riba, kurios peržengti niekam nevalia.
Žinoma, apie menininko laisvės ir raiškos ribas galima kalbėti. Tai pirmiausia bus paties menininko sąžinės, jo padorumo ir profesionalumo klausimas. Kita vertus, atidumas, jautrumas vienas kito sielos virpesiams pasiekiamas ne piketais, bet susitikimais, pažintimi, bendravimu. Dabar ana be perstojo kaltinama pusė keletą sykių parodė norą megzti pokalbį, tačiau atsakymas buvo tie patys burtažodžiai apie įžeistus jausmus ir pamintą orumą.
Esama šioje istorijoje ir visai juokingų aplinkybių. Skandalą įžiebė ir nuolat kurstė ne kas kitas, o keli laikraščiai, kuriuos nuolat keikia ir pravardžiuoja tie patys radikalieji katalikai. Paleidus skambias antraštes apie Jėzaus veidą, drabstomą išmatomis, galima buvo nutuokti, kas dėsis katalikiškoje šalyje. Tie patys laikraščiai paskui į valias šaipysis iš Bažnyčios ir kaltins raganų medžioklėmis. Užvirusi pekla be galo maloni ir politikams, tiesiog dovanėlė rinkimų išvakarėse. Vieni tampa aršiais šventenybių gynėjais, kiti čiulba apie laisvę ir demokratiją – tokiais atvejais pro šalį neprašausi, ta ar kita stovykla tave išgirs ir laikys gelbėtoju.
Pranašo Izaijo eilutės apie kenčiantį Dievo Tarną, kuriame nebuvo gražumo, liepia mums nuščiūti ir klauptis iš pagarbos prieš kiekvieną Kristaus randą ar jo švento kūno deformaciją. Esu matęs kine, kaip raudonarmiečiai šaudo į šventųjų atvaizdus. Namuose laikau medinę Pietą, kurioje likusios pokario kulkų žymės. Šiurpu, bet pajunti, kaip ūgtelėjo ir iš tiesų prabilo simbolis. Nemačius R. Castelluci spektaklio, nepasakysi, kokia Jėzaus veido koncepcija ten glūdi. Pats režisierius visuose savo komentaruose neištaria nė vieno blogo žodžio apie krikščionių tikėjimą ar šventus simbolius, o sceną su vaikais, mėtančiais granatas į Salvator mundi, vadina nekaltųjų akistata su nekaltuoju ir net meilės šauksmu. Vienas teatro kritikas iš liberalaus britų dienraščio šiame epizode išgirsta tikėjimo ilgesio gaidas, Dievo praradimo skausmą. Kelių Prancūzijos ir Belgijos vyskupų nuomonė apie R. Castellucci spektaklį jau pateikta ir mūsų žiniasklaidoje. Nepaisant nieko, žūtbūt laikytis sąmokslo teorijos? Įtarti, kad režisierius meluoja ir veidmainiauja, trokšdamas prakišti žiūrovams savo klastingą antikrikščionišką provokaciją? O gal visi Vakarai taip atbuko, kad nebejaučia šventvagystės užkrato, ir tik mes, išgyvenę ateizmo tvaną, dar nepraradome jautrumo tam, kas kėsinasi apjuodinti mūsų tikėjimą?
Gali būti daugybė teologinių, filosofinių, estetinių argumentų, kurie leistų Jėzaus veidui atsidurti pačioje bjauriausioje, nuo garbinimo ir vadinamojo orumo labiausiai nutolusioje aplinkoje. Golgotos kalnas yra tam precedentas. Net ir šventvagystės prasme, jeigu jau vartojame tą žodį. O ir paskui dailės kūriniuose, literatūroje argi nesutikome Jėzaus konclagerio kalinio drabužiais, su automatu rankoje, Jėzaus klouno ar benamio valkatos veidu? Negirdėjome apie Jėzų kartuvėse ar tremtyje, tarp pamišėlių ir nusikaltėlių?
Kai buvo imta linksniuoti tas nelemtas išmatas, prisiminiau skaitęs apie vadinamojo Pasislėpusiųjų krikščionių laikotarpio įvykius XVII a. Japonijoje. Tų, kurie neatsižadėdavo savo tikėjimo, laukė kankinimai ir baisios egzekucijos, tarp jų – skandinimas išmatų duobėse. Ar būtų erezija sakyti, kad ir Jėzus ten ėjo kartu su savo išpažinėjais?
Kunigų seminarijos klierikas pasakoja, kaip sykį jis aptikęs šiukšlyne išmestą maldaknygę. Pamatė ant viršelio kryžių ir ėmė galvoti apie Jėzų, kad jam buvo skirtas atmestojo, pažemintojo likimas, kad kryžiumi jis atpirkęs ir savo niekintojus. Vaikinas galėjo piktintis žmonių tamsumu, bet ėmė ir praplėtė simbolį, sukūrė metaforą. Tokiais atradimais minta ne tik literatūra ir menas, bet ir religijos pasaulis.
Žinoma, švento karo aistros pagautas žmogus visa tai gali pavadinti paistalais, kurių pagalba siekiama pateisinti ar užmaskuoti pagrindinį dalyką – šventvagystės faktą. Tiems jaunuoliams žibančiomis akimis neprikiši blogų ketinimų. Juo labiau – tikėjimo stokos. Buvo ir bus krikščionių, kurie matys pasaulį nuolat atakuojamą piktosios dvasios ir priskirs sau dievišką misiją tiesiog fiziškai susigrumti su tamsybių jėgomis. Tačiau literatūra ir menas šioje perspektyvoje yra labai klampus ir beviltiškas kovos laukas. Ir ne tik dėl to, kad protestuotojams čia dažnai pritrūksta elementaraus išprusimo bei nuovokos. Dar ne per seniausiai eretiškais ar šėtoniškais vadinti kūriniai, žiūrėk, tampa klasika ir nebepiktina net uoliausių Dievo garbės gynėjų. Kitas autorius savo tikrą neapykantą krikščionybei išreikš taip, kad jos nepagaus joks žmogus iš gatvės. O dar kitur bus priešingai – drastiški žodžiai ir vaizdai dengs slaptą, drovią meilę Viešpačiui, ir puldamas tokį kūrinį žudysi šventus dalykus. Pagaliau joks tikras menininkas lengvai neatiduos ir neparduos savo laisvės kurti, ieškoti, provokuoti. Net grasinant susidoroti, kaip rodo daugybė pavyzdžių. Gal dėl to jau kuris laikas visuotinė Bažnyčia oficialiame lygmenyje vengia būti literatūros ir meno kūrinių arbitru, palikdama tikintiesiems galimybę patiems pasirinkti, kas šiose srityse yra vertinga ir kas nepriimtina. Tai atsakingas, pastangų reikalaujantis uždavinys, neapsaugotas nuo klaidos, nuo asmeniškumų ir nuomonių skirtumo tarp to paties tikėjimo žmonių.
Piketų metu kartojami pasakymai, kad kažkas „mane žeidžia“, „užgauna mano jausmus“ „žemina mano orumą“, yra gana rizikingos sąvokos. Kitą sykį atsiras (ir atsiranda) tokių, kurie šauks, kad jų jausmus įžeidžia kryžiai, skambinimas varpais, tikybos mokymas ir kt. Apeliuosime į tai, kad mūsų dauguma, kad Europa pastatyta ant krikščioniškų pamatų? Net jeigu statistika bei įstatymai ir bus mūsų pusėje, šventų dalykų labui iš tokių situacijų neliks didelės naudos. Daugės tik bjaurių etikečių, plūdimosi, reikalavimų panaikinti krikštą.
Vaisingiausias čia tėra dialogo kelias, kurį pastaraisiais metais aistringai skelbia ir demonstruoja kardinolas Gianfrancas Ravasis, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Jo pokalbiai ir asmeninės draugystės su žymiais Vakarų intelektualais agnostikais ne tik kelia susižavėjimą, bet ir stiprina Bažnyčios autoritetą, kuria prielaidas abipusiam supratimui ir pagarbai. Tai – patikima ateities Bažnyčios strategija, kuriai klaikia alternatyva gali būti tik Talibano bombos. Netrukus prasidėsiantys Tikėjimo metai kaip vieną svarbiausių savo uždavinių nurodo būtinybę atverti tikėjimo vartus pagonių kiemui ir leistis į kuo platesnį ir atviresnį dialogą su tais, kurie nėra atradę Dievo.
Ar tai kartu reiškia ir lengvabūdišką požiūrį į visa, kas dergia Dievą ir žemina tikinčiuosius? O gal tokių reiškinių apskritai neliks užsikrėtus visiems dialogo dvasia? Čia pravartu prisiminti Evangeliją: papiktinimai, kurių liepia saugotis Jėzus, ateina iš jūsų, t.y. iš mokinių bendruomenės, o ne iš pasaulio, kuris gali būti nepalankiausias tikėjimui. Banalu, bet pagarbą šventiems dalykams reikia pradėti nuo savęs pačių. Tada, kai Jėzaus ir Mergelės Marijos atvaizdai atsirado ant mūsų marškinėlių ar kavos puodelių, kai kryžių pavertėme dizaino elementu, kai šventus simbolius mikliai paleidome į katalikišką reklamą, kai vieną po kitos tiražuojame ikonas ant žurnalų, kurių dalis paskui atsiduria makulatūroje, naivu tikėtis, kad gali augti pagarba tiems dalykams ir kad profanišką jų naudojimą sustabdys mūsų pretenzijos į autorines teises.
Yra ir kita šios temos pusė, senių seniausiai iškelta Biblijoje. Pats švenčiausias ir brangiausias Dievo simbolis, jo paveikslas ir panašumas, jo garbė – tai gyvas žmogus. Pranašas Izaijas, anas kenčiančio Tarno dainius, kalbėdamas Dievo vardu, rūpestį ir pagarbą žmogui neperskiriamai suriša su bet kokia religine praktika. Tai žinoma tiesa, gal jau ir nusidėvėjusi. Tačiau nedegdami šia tiesa, nesisielodami dėl visapusiškos žmogaus gerovės, kažin ar pateiksime kitiems liudijimą, kad Dievo Sūnaus atvaizdas yra mums didžiausia šventenybė.
Julius Sasnauskas yra pranciškonų ordino vienuolis, rašytojas, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigas
