Ruošiant gėles žiemai pravers trijų svogūnėlių taisyklė

Nors gėlynus dar puošia rudeninių gėlių žiedai, netrukus šaltukas jas išskins. Tačiau iki to laiko reikia spėti pasirūpinti, kad jūsų kiemas žydėtų ir kitais metais. Dabar metas vienas daugiametes gėles gabenti į namus, kitas, atvirkščiai, sodinti į dirvą.

Daugiau nuotraukų (1)

Rasa Stundžienė („Vartai”)

Oct 9, 2012, 10:27 AM, atnaujinta Mar 16, 2018, 6:16 AM

Panevėžio rajone, Skaistgirių kaime, gyvenančios Virginijos Gasiūnaitės po pirmųjų šalnų laukia nelengvas darbas – moteriai teks iškasti ir paruošti peržiemoti daugiau nei 800 jurginų kerų. Šiuo metu panevėžietės kolekcijoje yra apie 600 veislių jurginų iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Pietų Afrikos Respublikos, Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos.

Žydi ne vieną mėnesį

V. Gasiūnaitei šios gėlės patinka dėl ilgo žydėjimo – jų žiedai sodybą puošia nuo vidurvasario iki šalnų. Vietoj jau nužydėjusių savo grožį atskleidžia vis nauji jurginų pumpurai.

Nuo seno lietuvių mėgstami jurginai žydi įvairiausių spalvų, dydžio ir formų žiedais. Jurginų kero aukštis gali būti nuo 30 centimetrų iki 2 metrų, o žiedo skersmuo – nuo kelių iki daugiau nei 20 centimetrų. Selekcininkai visame pasaulyje nuolat išveda naujų jurginų veislių, kartais išsiskiriančių ypač egzotiškos išvaizdos žiedais.

Todėl nenuostabu, kad anksčiau pagal žiedo formą jurginai buvo skirstomi į vienuolika grupių (kaktusiniai, nimfiniai, pomponiniai, rutuliniai, dekoratyviniai ir t.t.), o dabar suskaičiuojama jau devyniolika grupių.

Mirko kalkių skiedinyje

Augintojos nuomone, jurginus žmonės mėgsta ir dėl jų nereiklumo. Pagrindiniai darbai juos auginant – rudenį iškasti, o pavasarį vėl pasodinti.

Lietuvos klimato sąlygomis dirvoje jurginai nežiemoja. Todėl po pirmųjų šalnų, o jei ruduo gražus ir nešaltas, tai maždaug po spalio 10 dienos V. Gasiūnaitė pradeda juos kasti.

Pasak gėlininkės, po pirmųjų šalnų dažniausiai kuriam laikui įsivyrauja sausi ir saulėti orai. Tuomet pats laikas pasirūpinti jurginais.

Pirmiausia daržo šakėmis ji atsargiai, kad nekliudytų gumbų, iškelia visą jurgino kelmą iš žemės. Tuomet nupjauna stiebus, prie gumbo palikdama maždaug gero sprindžio ilgio galus. Labai svarbu nepažeisti vadinamojo gumbo kaklelio (jis yra ten, kur iš gumbo išauga stiebas), nes kitąmet jurginas gali nebeišdygti. Dėl šios priežasties nerekomenduojama paėmus už stiebų bandyti nupurtyti nuo gumbų žemes.

Pasak gėlininkės, jai labai svarbu nesumaišyti jurginų veislių, todėl prie kiekvieno iškasto kero moteris pritvirtina etiketę su veislės pavadinimu. Net ir neturint tokios gausybės jurginų kaip V. Gasiūnaitė, vertėtų bent jau paženklinti mažaūgius ir aukštus jurginus, kad kitąmet žinotumėte, kuriuos reikia sodinti priekyje, o kuriuos – tolėliau.

Kadangi šias gražuoles gėles V. Gasiūnaitė kasa saulėtą dieną, iš pradžių kelias valandas leidžia gumbams apdžiūti kieme ant saulutės. Vėliau dar kurį laiką džiovina šiltnamyje. Kai gumbai apdžiūsta, nubyra didžioji dalis žemių. Tuomet rekomenduojama kiekvieną jurginą pamirkyti kalkių skiedinyje. Tokiu būdu jie dezinfekuojami, apsaugomi nuo ligų.

Jam pasigaminti tinka medeliams baltinti skirtas gesintų kalkių ir vario sulfato mišinys, tik į jį moteris pila mažiau vandens, kad išeitų stipresnės koncentracijos skiedinys. Tuomet jame pamirko kiekvieną gumbą ir vėl apdžiovinusi deda į dėžutes ir neša į rūsį.

Pasak V. Gasiūnaitės, jurginai geriausiai per žiemą išsilaiko rūsyje, kuriame temperatūra ne aukštesnė nei 8 laipsniai šilumos. Jei patalpa sausa, gumbai sudžius, jei rūsys šaltesnis ir drėgnas, gėlės ims pūti.

Nužydėjusius žiedus nupeša

Norėdama jurginų padauginti, jų gumbus skirstyti gėlininkė pradeda maždaug sausį–vasarį. O į atvirą dirvą šios gėlės sodinamos jau praėjus pavasarinių šalnų pavojui, gegužės mėnesį.

Jurginai geriausiai auga saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Toje pačioje vietoje juos galima sodinti 2–3 metus, vėliau geriau rasti kitą vietą, kad nepradėtų pulti ligos ar kenkėjai.

Tarp duobių, iškastų jurginams, reikia palikti maždaug 40–50 centimetrų tarpą, o tarp gėlių vagų reikėtų išlaikyti maždaug 1 metro atstumą.

V. Gasiūnaitė prieš sodindama į kiekvienam jurginui paruoštą duobę įberia trąšios žemės – humuso, tačiau pataria žemės nepertręšti, ypač mėšlu. Dėl azoto pertekliaus jurginų gumbai žiemą prasčiau išsilaiko, o žiedai, tegu ir didesni užauga, tačiau nuskinti greitai nuvysta.

Nužydėjusius jurginų žiedus V. Gasiūnaitė pataria ne nukirpti ar nulaužti su dalimi stiebo, bet tiesiog nutraukti tik patį žiedą. Taip augalas mažiausiai sužalojamas, kyla mažesnis pavojus jurginą užkrėsti kokiu nors virusu ar liga.

Šiltai laikomus puola tripsai

Rudenį, po pirmų šalnų, reikėtų iš gėlyno iškasti ir kardelius, galtonijas.

O ilgai žydinčiomis oranžinių žiedų šakelėmis vasarą džiuginusias mombretes reikia iškasti vėlai, nes jų vegetacijos laikas ilgesnis.

Iškastų kardelių, galtonijų stiebus reikia nukirpti paliekant apie 1–2 cm kotus prie gumbasvogūnio.

Vėliau juos apie porą savaičių reikia džiovinti kambario temperatūroje, o per žiemą laikyti ne aukštesnėje nei 5 laipsnių temperatūroje, kad nepradėtų vystytis tripsai, galintys pažeisti gumbasvogūnius.

Tulpių mėgėjai gali neskubėti

Kol jurginai dar tik ruošiasi keliauti į namus, gėlyne darbuojasi tulpių ir kitų pavasarį žydinčių svogūninių gėlių mėgėjai.

Gėlininkas Giedrius Rumė iš Biržų sako, kad dabar pats laikas pradėti sodinti tulpių svogūnėlius. Tiesa, jų sodinimo laikas – visas spalis, jei nespėsite, jas į žemę dar galėsite pasodinti ir vėliau, kol ji dar nesušalo. Pasodintos tulpės gana greitai išleidžia šaknis.

Pavasarį pasigrožėję tulpių žiedais ir palaukę, kol stiebas ims džiūti ir žali liks tik apatiniai lapai, jų svogūnėlius turėtume iškasti.

Iki rudeninio sodinimo tulpių svogūnėliai laikomi nuo saulės apsaugotoje patalpoje, kur gera ventiliacija.

G. Rumės teigimu, ne tragedija, jei neiškastos tulpės toje pačioje vietoje augs ir porą metų. Tačiau ilgiau jų neiškasę gražių didelių žiedų nesulauksime, nes vaikučiais apaugę motininiai svogūnėliai nebeturės jėgų užauginti žiedų.

Klimato kaita klaidina augalus

Paklaustas, ar pasodintas, ypač vėliau, tulpes mulčiuoja, biržietis prisipažino to nebedarantis.

„Nebematau prasmės. Dėl klimato kaitos viskas taip keičiasi, augalams protas susimaišo”, – sakė G. Rumė. Jo teigimu, mulčias svogūnines gėles saugo ne nuo šalčio, bet nuo pernelyg ankstyvos vegetacijos. Tačiau mulčias padeda, kai augalus budinantis atlydys žiemą tęsiasi vos kelias dienas. O pastarąsias žiemas atlydžiai tęsdavosi net po kelias savaites ar mėnesį ir suklaidindavo augalus.

„Dėl tokių neįprastų orų net nuo seno Lietuvoje augantys augalai, pavyzdžiui, rūteniai, dabar iššąla”, – nerimaudamas klimato pokyčius stebi biržietis.

Lelijoms užuovėjos nereikia

Dabar geras laikas persodinti ir lelijas. Biržietis rekomenduoja iš pradžių pasiruošti joms dirvą, o tada kasti svogūnus, išskirstyti po vieną ir iškart persodinti, kad kuo mažiau apdžiūtų šaknys. Išliks ir tos lelijos, kurių svogūnėliai spėjo apdžiūti, tačiau kitąmet jos užaugs ir sužydės vėliau.

Pasak G. Rumės, lelijos toje pačioje vietoje gali augti 3–4 metus, tačiau svarbu parinkti joms tinkamą vietą. Patariama jas sodinti atviroje, saulėtoje vietoje, bet ne užuovėjoje.

Geras vėdinimas lelijoms svarbus, nes jų svogūnėliai, kaip ir narcizų, nemėgsta perkaitimo, o lapams būtina po lietaus greitai nudžiūti, kad neįsiveistų puvinys. Dėl puvinio grėsmės per vasaros sausras sumanius palaistyti lelijas, reikia stengtis nesušlapinti jų lapų.

„Ir šalto vandens negalima pilti, nes augalams jis sukelia šoką”, – įspėjo G. Rumė.

Narcizai nemėgsta pietinės pusės

Tulpių mėgėjai dar gali patinginiauti, o tie, kurie nesuskubo pasodinti narcizų, turėtų itin paskubėti.

Skirtingai nei tulpės, narcizai vienoje vietoje nepersodinami gali augti 4–5 metus. Tačiau tuomet jau laikas juos, po žydėjimo suglebus lapams, iškasti. Per kelerius metus iš vieno svogūnėlio didelę šeimą užauginusius narcizus reikia išskirstyti ir pasodinti po vieną.

Beje, narcizai – vienos iš nedaugelio svogūninių gėlių, mėgstančių sunkesnę žemę, pavyzdžiui, priemolį. Klysta ir tie, kurie šias gėles sodina prie pietinės namo sienos, saulės atokaitoje. „Ten narcizai gražiai žydės tik pirmąjį pavasarį”, – perspėja G.Rumė. Vėliau jie gali tiesiog sunykti, nes nepakenčia, kai svogūnėliai perkaista.

Trijų svogūnėlių taisyklė

Labai svarbu svogūnines gėles pasodinti tinkamame gylyje. Jas sodinant, pasak gėlininko, reikia vadovautis trijų svogūnėlių taisykle, tai yra kiekvieną svogūnėlį sodinti tokiame gylyje, koks susidarytų sudėjus vieną ant kito tris svogūnėlius. Todėl stambesniems narcizų ar lelijų svogūnams gali tekti iškasti duobes per visą kastuvą. Tuo labiau kad pastarosios gėlės gali būti sodinamos giliau. Tokiu būdu jos apsaugomos ir nuo šalčio, o sekliai pasodinti jų svogūnėliai žiemą gali apšalti.

Smulkius svogūnėlius užauginančios gėlės (pavyzdžiui, krokai, scylės) pagal šią taisyklę sodinamos beveik dirvos paviršiuje.

Svogūninių gėlių vaikučius G.Rumė pataria pasodinti ne gėlyne, o atskirame plotelyje, kad ir daržo lysvėje, nes jie žiedais pradžiugins tik po kelerių metų.

Svogūninėms gėlėms paruoštą žemę rekomenduojama patręšti kompleksinėmis trąšomis. Pasak gėlininko, tinka vadinamosios rudeninės trąšos, kuriose daugiau fosforo ir kalio, o ne magnio. „Aišku, tręšti reikia su saiku, nepersistengiant”, – sakė G.Rumė ir pridūrė, kad visi augalai iš prigimties yra laukiniai, niekas gamtoje apie juos nešokinėja, todėl ir žmogus jais rūpindamasis neturėtų persistengti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.