Nepriklausomo kūrėjo kelią ir maištingo dvasinio ieškotojo įvaizdį pasirinkęs fotoalbumų bei personalinių parodų autorius, kuriam, jo paties žodžiais, fotografija – tarsi meilužė, o kuprinė – teisėta žmona, nuolat beldžiasi į valstybės sąžinę ir mėgina iškaulyti, kaip pats sako, menininko stipendiją. Tiksliau – mokesčių mokėtojų pinigų, už kuriuos jis, energetiniais – ar kokiais kitais, objektyviai nefiksuojamais – kanalais pajautęs Budos Šakjamunio šauksmą, galėtų keliauti sočiai ir patogiai.
Maža to, valkatavimo profesorius kone isteriškai reikalauja iš valstybės (už dyką, žinoma) be jokio normalaus konkurso pastato prestižiniame Vilniaus rajone muziejui, kuriame būtų eksponuojamos tik jo nuotraukos iš asmeninio „aukso fondo” bei suvenyrai iš Nepalo turgelių ir kur galima būtų reikalui prispyrus keletui mėnesių apsistoti nakvynės.
Prašmatnių epitetų sau nešykštintis ir nekukliai pabrėžiantis savo šventą misiją išvykose į tolimus egzotinius kraštus P. Normantas nuolat reikšmingai primena, kad jis Azijoje tegali išgyventi pačiomis prasčiausiomis sąlygomis, ir tai už skolas.
Viename pastarojo meto interviu bastūnas Lai Vėjus – tokį vardą fotomenininkas sau yra paskyręs – suskubo pasiskųsti, kad prabangių viešbučių lovose jis nesivolioja.
Keista, kad Budos pėdas, Žaliąją Tarą ir Ganešo straublį palytėjęs, nesuskaičiuojamą daugybę tūkstančių kilometrų įveikęs laisvas kūrėjas nepatenkintas tuo, kad pinigais nesninga niekur, net iš Sniegynų žemės prieigų Nepale padangių.
O gal, prisiminus netolimą praeitį, nereikėtų stebėtis sovietiniu raugu atsiduodančiomis P. Normanto pretenzijomis dėl per mažai skiriamų valstybės lėšų jo veiklai. Verčiau traktuoti tai ne kaip vieno į aukos vaidmenį įsijautusio asmens problemą, o apskritai kaip vyresniajai kartai, ypač – menininkams, būdingą inertišką įprotį tikėtis iš viršaus nukrentančių užsakymų, o kartu su jais – ir šlamančiųjų.
Geri laikai buvo, kai tereikėjo prisitaikyti prie sistemos ir atsistoti į eilę, tuomet, žiūrėk, ne tik nemokamą kelialapį į sanatoriją gausi, bet ir butas, naujas automobilis tau bus paskirtas ir aplankysi draugiškas regionui šalis dykai arba pusvelčiui.
Įgudusiems naudotis ryšiais ir pažintimis valdžios struktūrose piliečiams sunku kabintis į naujų, laisvos konkurencijos sąlygų padiktuotą rinką patiems ir gyvenimą susiorganizuoti taip, kad būtų nepriklausomi nuo kokių nors ministerijų ir fondų malonės.
Čia panašiai kaip su tais, kurie dar visai neseniai buvo įpratę gyventi iš darbo biržos pašalpos ir labai supyko ją sumažinus, kai jau neapsimoka imituoti darbo paieškas, o reikia iš tiesų eiti triūsti, kad bent minimumą gautum.
Turiu teisę šitaip palyginti situaciją, nes pati esu orientalistė ir pagal kelionių maršrutus, ir pagal vieną iš įgytų išsilavinimų. Kartu su rašytoju Raimondu Dikčiumi, beveik 20 metų nuolat keliaujančiu į Kiniją ir Tibetą, esu išleidusi gausiai fotografijomis iliustruotą knygą apie Honkongą, Kiniją ir Tibetą. Ji atsirado po daugybės išvykų į Aziją.
Neslėpsiu – imperatoriškais palankinais manęs ten niekas nenešiojo, bet lydint turistų grupes teko patirti komforto ir su jais gyventi trijų keturių žvaigždučių viešbučiuose, praustis marmuru tviskančiuose vonios kambariuose, gaivintis kvapniaisiais aliejais. Savaime suprantama, ne už valstybės lėšas.
Tačiau kai kada prisieidavo judėti tolyn klaikiomis sąlygomis. Teko nešti kailį iš pradvokusių landynių gličiomis sienomis, dosnių niežais ir pagalvių erkutėmis – apie tai smulkiau parašyta mūsų knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“. O Rytų Tibeto miestelyje Kangdinge buvo iš viso dingęs vanduo – niekam nei pasiskųsi, nei ką paskubinsi, verskis kaip nori.
Beje, Khamo regiono gilumoje teko įveikti 5 km aukščio kalnų perėjas kratantis autobusiuku, kuriame jautėmės kaip žlėgtainiai, neturintys galimybės rinktis, nepaisant to, kad šalia sėdėjusi kinė, kuri visą kelią valgė nesustodama, protarpiais skrandžio turinį atpildavo bendrakeleiviams ant kojų – šis nuotykis irgi aprašytas knygoje.
Dirbti teko ir Tibeto autonominio rajono sostinėje Lhasoje, beveik 4 km aukštyje stingant deguonies, kai sunku ir eiti įprastu greičiu, ir kvėpuoti, kai gresia kalnų liga. Bet fiksuoti šimtmečių senumo ritualus ir vienuolių gyvenimą iš vidaus bei rašyti vis tiek buvau įsipareigojusi.
Nežiūrint šiurkštaus aukštikalnių klimato, kuris ypač nesvetingas lygumų žmogui, bei kitų sunkinančių aplinkybių, toks darbas pažinimo ieškančiai sielai – kaip dovana, kaip vanduo ištroškusiajam, tai didžiausias džiaugsmas ir pasiekimas.
Ir pristigus pinigų niekada mums nė nešovė į galvą mintis, kad galima būtų viešai kaltinti Lietuvos valdžią, nors ir kaip jos veidmainių nemėgtume, kad, pavyzdžiui, Tibete valgydami maiste kartais rasdavome juodų plaukų kuokštą ar dėl to, kad Honkonge sau galėjome leisti apsistoti tik tokioje skylėje, iš kurios norisi bėgti dar nė neįžengus į kambarį, o Kinijos hosteliuose ne sykį buvome priversti naudotis visiems bendru užsikimšusiu klozetu – ne kokia nors paauksuota ir stilizuota išviete.
Apskritai tas kontrastiniam dušui prilygstančias ir grūdinančias staigmenas laikau neįkainojama ir neatsiejama kelionių patirtimi. Vėliau ji pasitarnavo rašant knygą ir dalijant patarimus ten vykstantiems pirmą kartą.
Ir valstybė tikrai čia niekuo dėta. Normalu keliauti už savo arba privačių rėmėjų lėšas, o kelionės išlaidas galima padengti ar iš jos užsidirbti užsiimant organizacine arba kūrybine veikla.
Jei pinigų vis tiek nepakanka, galima mėginti savo darbus pardavinėti ten, kur jie vertinami labiau ir kur už juos daugiau mokama. Arba tiesiog, atsižvelgiant į finansines galimybes, planuoti trumpesnį ekspedicijos laiką.
Nė neabejoju, kad ir kiti patyrę keliautojai avantiūristai, aplankę ne mažiau egzotinių kraštų nei P. Normantas bei taip pat pridarę tūkstančius meniškų nuotraukų, pažertų dar daugybę patarimų, kaip padengti brangios kelionės išlaidas.
Bėda tik ta, kad Lietuvos rinka apgailėtinai maža ir kiekvienas, kuriam laisva konkurencija ir pastangos joje išsilaikyti – svetimos, trokšta tapti savo srities ir temos monopolininku, todėl gviešiasi į išrinktojo ir privilegijuotojo titulą bei švitina apie save paslaptingą moralinio teisuolio aurą, tarsi pinigai iš prakiurusių valstybės kišenių turėtų tekėti tiesiai jam vienam. Dar pridursiu, kad dovanotų, lengvai gautų dalykų žmonės taip nevertina, kaip sunkiai užsidirbtų.
Kita vertus, sutinku, kad švietimo Azijos temomis viešojoje erdvėje pas mus trūksta. Apskritai lietaus šalies žmonės palyginti provincialūs, juos labiau domina šildymo kainos, savo ūkio problemos, nei tokių aukštų civilizacijų kaip Tibetas likimas.
Užtat, kad nebūtume urvinukai atsilikėliai, reikėtų skatinti Rytų pažinimą. Siekiant diegti tautai nuoseklią pažintį su Azija, valstybei vertėtų pradėti nuo istorijos ir visuomeninės geografijos vadovėlių, juose daugiau dėmesio skiriant šio regiono kultūroms, taip pat palaikyti profesionalių Azijos studijų plėtrą universitetuose.
Būtų tikra iliuzija manyti, jog Budos šviesa pasieks puolusius runkelius ir tamsuolius vien dėl to, kad valstybė sušelpė kokį nors įmantriais vardais save pakrikštijusį teisuolį, bešiepiantį dantis į milijoninės vertės jam niekaip nepriklausantį nekilnojamąjį turtą.
Iš tiesų, toks ponas verkšlentojas savo elgesiu, dažnu viešu nereikalingu Tibeto budizmo hierarchų bei krikščioniškų šventųjų minėjimu ir tipiškais gatvės prašinėtojo pagraudenimais tik menkina Rytų kraštų piligrimų vardą.
