Kai kalbu apie varguolius, kurie guodžiasi nenutildami vienas kitam, valdžiai ir žiniasklaidai, nepelnytai aplenkiu žmones, kurie yra visuomenės veiklumo priešakyje, tačiau kažkodėl demonstruoja tokius pačius įpročius, kaip ir slunkiai.
Kalbu apie verslininkus. Pagalvokite apie dešimt labiausiai žinomų, pelningiausių, sėkmingiausių įmonių šalyje, ir pasistenkite prisiminti, kada girdėjote iš tos bendrovės kokį nors skambų ar įtikinamą pranešimą apie pačius save.
Na, kad ir apie tai, kiek jie sukūrė naujų darbo vietų. Kiek sumokėjo pridėtinės vertės mokesčio, pelno mokesčio, kiek jų darbuotojai sumokėjo pajamų mokesčio. Iš tų pinigų juk susideda biudžetas.
Kur matėte tai parašyta dideliais, aiškiais skaičiais. Nes pasigirti būtų kuo: visiems, išskyrus aklus ežius ir nepagydomus socialistus, yra žinoma, kad valdžia gerovės negamina. Valstybė būtų nuoga ir alkana (kaip tos dzūkų mergos be grybų ir be uogų) jei ne privatus verslas.
Kur jūs matėte, kad koks nors didelis parduotuvių tinklas iš plaučių gilumos sušuktų, ir dar pakartotų, kad štai mūsų parduotuvėse kiekvieną minutę yra išleidžiama tiek ir tiek litų. Kas valandą atvažiuoja apsipirkti tiek ir tiek žmonių!
Tai juk jokia paslaptis – prekių apyvarta, darbuotojų skaičius, pelnas, sumokėti mokesčiai - visa tai deklaruojama valstybei, mokesčių žmonės viską žino, nieko čia nepaslėpsi. Tai kodėl apie tai nekalbama garsiai ir tuo nesigiriama televizijoje, laikraščiuose, ant didelių reklamos skydų?
Kodėl nėra garsiai džiaugiamasi augančiu vartojimu ir pardavimais? Tik Vyriausybė prieš rinkimus, regis, nenoriai, puse lūpų prisimena kai kuriuos sėkmingus šalies ekonomikos skaičius, bet taip, lyg atsiprašinėdama. Dabar rinkimai praėjo, reikės vėl ketverius metus laukti, kol ką nors gero išgirsim.
Kodėl žmonės, kurie yra gerovės kūrimo lyderiai, be kurių šalyje nieko nebūtų - mūsų verslininkai – leidžia, kad nuotaikas formuotų pikti neišmanėliai?
Paprastas piktuolių ir zyzlių logikos pavyzdys. Jei lietuvis važiuoja skalbiamųjų miltelių į Lenkiją, kur jie pigesni, ir išleidžia pinigus Lenkijoje, yra blogai, ir kalta Lietuvos Vyriausybė ir verslininkai.
Jei rusas ir baltarusas atvažiuoja brangių drabužių ir batų į Vilnių ir išleidžia pinigus Lietuvoje, tai irgi yra blogai, ir kalta dėl to Lietuvos Vyriausybė ir verslininkai. Reiškia, tiek nustekeno šalelę, kad vietiniai nieko nebegali pirkti, tik užsieniečiai.
Jei rusai ir baltarusiai apsipirkti nevažiuotų, irgi būtų blogai. Matai, kaip užkėlė kainas mūsų verslininkai ir kokius uždėjo mokesčius valstybė, kad tik mes ir tegalim pirkti, o užsieniečiai suka nosį.
Jei turistai neatvyksta į Lietuvą, yra blogai: reiškia, verslininkai pernelyg užkėlė kainas. Jei atvyksta šimtais tūkstančių ir leidžia pinigus milijonais, irgi negerai. Reiškia, Lietuvoje tik užsieniečiai ir tegali džiaugtis.
Mums visaip ir visada yra blogai. Mes viską rasim, kaip apsukti tokiu būdu, kad būtų mūsų nenaudai, ir kad galėtume apsižliumbti.
Pažiūrėkite, praėjo Vėlinės ir visi su jomis susiję džiaugsmai – bet skaitau spaudą, ir kone visi straipsniai apie verslą, susijusį su šiomis šventėmis, yra nesuprantamas guodimosi ir dramos mišinys: valdžia smaugia gėlininkus, prekybos centrams ar savaitės diena bloga, ar orai netinkami, ir apskritai, viskas ne taip, kaip turėtų būti. Kaip čia dar niekas nepaminėjo pabrangusių degalų – gal todėl, kad jie nepabrango. Kaip čia neišsipildė praėjusių metų prognozės – tada juk buvo sakoma, kad tokios benzino kainos jau nebeleis lietuviams važinėti net į kapus. Aš taip laukiau, galvojau, ačiū Dievui, pagaliau galėsiu Rokantiškėse automobilį normaliai pasistatyti. Nepavyko.
Kartoju klausimą – kodėl verslas negausina optimizmo aplink save? Man, kaip ir daugumai vartotojų, smagiausia pinigus leisti ten, kur jau ir taip byra daug pinigų: aš noriu pirkti telefoną iš sėkmingiausio gamintojo, kuris jų parduoda daugiausia. Aš noriu, kad restoranas lauke pakabintų didelį skelbimą, kad jie šiemet jau aptarnavo 10 tūkstančių ar 100 tūkstančių žmonių, ir tada aš irgi ten eisiu, nes aš noriu valgyti sėkmingame restorane.
Vienas Lietuvos žuvies ir krabų lazdelių gamintojas buvo įvertintas garsiausio Londono sušių šefo: jis parašė, kad lietuviška krabų skonio mėsa yra geriausia iš visko, ką jis yra radęs Anglijoje. Aš tiems gamintojams parašiau ir sakau – gal jūs pasigirkit. Atsakė. Sako, ačiū už informaciją. Bet girtis nesiruošia, nes turbūt nepratę. Ką čia keisi jau sugalvotą rinkodaros strategiją. Taigi, kodėl kuklinamasi?
Atsakymas yra parašytas aiškiai, didelėmis raidėmis. Senamiestyje, greta mano namų, ant sienos tepliotojų užrašas: „Pavydas jus visus suvalgys“ (kad nebūtų jokių abejonių, sienų tepliotojams mano palinkėjimas: linkiu, kad jus visus besituštinančius sutrauktų ir kad supainiotumėt kada nors savo dažų balionėlį su kokiais nors vaistais ir prisipurkštumėte į burną, ir liktumėte amžinai juodu liežuviu ir raudonais dantimis).
Taip, verslininkai, kaip triušiai prieš smauglį, yra hipnotizuoti pavydo ir neapykantos atmosferos. Skaičiais ir pasiekimais giriamasi nebent vieni prieš kitus, arba gal kokiame įmonės Kalėdų vakarėlyje, kur vadovas pasako darbuotojams, kaip gerai bendrovei sekasi ir kokie jie visi puikūs.
Kai padorūs verslininkai (o tokių dauguma) nesugeba aiškiai ir garsiai pasakyti, kad jiems gerai sekasi, jų vietą užima tipeliai su pripieštais plakatuose ūsiukais, netikrais diplomais ir nebaigtomis bylomis teismuose bei kliedesiais apie „generuojančią ekonomiką“ (lyg dabar Lietuvoje veiktų kažkokia kitokia ekonomika – tik nėra kas tai garsiai suprantamai išaiškina žmonėms).
Kai bankininkai tingi arba drovisi pasigirti pelnu (o nuo to pelno, kaip ir nuo darbuotojų atlyginimų, mokami mokesčiai), bankininkų įvaizdį naivi visuomenė susidaro pagal ekscentriškus sporto komandų savininkus ir jų kanapės dūmeliu dvelkiančią poeziją.
Todėl aš jums visiems siūlau mokytis girtis ir didžiuotis. Nes tikroji sėkmė prasideda nuo asmeninio tikėjimo, kad tau sekasi.
